Naujausios
Tėvas merdėdamas sušuko: „Mama!“ Tą pačią sekundę jo gyvybė užgeso.
Gal tikrai jo pasitikti atėjo mama? Aukšta, liekna, šviesiaplaukė darbštuolė mano močiutė, vasaromis lepindavusi mus, anūkėlius, pačios keptais skanėstais.
Močiutės nebėra jau keli dešimtmečiai, tėvo – keliolika metų. Kai jie gulėjo karste, kažkodėl atrodė, jog čia jau – nebe jie. Jie jau buvo kažkur išėję.
Kur tas kažkur? Kartais sakome į Amžinybę... Amžinybė – tai, kas matuojama laiku. Bet Amžinybė drauge ir nepavaldi laikui. Ar galėtų būti, jog žmogus, gyvenimui turintis tik labai ribotą laiko tarpsnį, po mirties naudojasi neišsenkančiais laiko šaltiniais? Tvirtai tikinčiam tai būtų paguoda...
Bet gyvename ne tik mums duotame laiko tarpsnyje, kuris antkapiniame paminkle bus įrėmintas tarp gimimo ir mirties datų. Gyvename tam tikroje vietoje, kurią vadiname savo Tėvyne, savo miestu ar kaimu, savo namais.
Tad klausdami „kur?“ trokštame sužinoti vietą. Dažniausiai sakome, jog mūsų artimieji danguje arba „iškeliavo į dausas“. Taip suteikdami romantikos jų išėjimui. Jų skrydį prilygindami paukščiams. Tik kūnas vaikšto žeme, negali pakilti aukščiau ir atgula į žemę. O siela skrenda.
Todėl natūralu, kad kyla klausimas, kur išeiname, kai kūnas sudega krosnyje arba atgula į žemę. Negi mūsų protas ir siela, kuriuos ugdome ir tobuliname visą gyvenimą, tėra tik kūno įkaitas? Negi tuomet, kai kūnas jau nebegali funkcionuoti, pranyksta visa mūsų sukaupta praktinė patirtis, žinios ir visa, kas priklausė sielos zonai: gerumas, meilė, dvasingumas, gebėjimas suprasti ir atjausti, troškimas padėti ir daugybė kitų žmogiškumą nulemiančių dalykų?
Sakoma, jog karsto su kišenėmis nėra. Tad nieko materialaus iš šio gyvenimo nebeišsinešame. Tai materialus, apčiuopiamas mūsų palikimas, kurį pasidalins vaikai, kiti artimieji, paims valstybė, jeigu artimųjų nėra.
Dvasios sferai priklausančias vertybes taip pat tik kitokiu būdu paliekame savo artimiesiems: kaip sentimentalią vertę turinčius prisiminimus arba kaip pamokas ir įpročius, kuriais palikuonys vadovausis savo gyvenime. O gal ir nesivadovaus, išpažindami visiškai kitokias vertybes.
Todėl kartais stebina daugumos žmonių pastangos krautis turtus, siekti tobulumo, gražiai ir solidžiai atrodyti prieš kitus. Nuolat skubėti, kad viską suspėtum, nes gyvenimas – pernelyg trumpas, o reikia nuveikti tiek daug įvairiausių dalykų. Tik ar verta, jeigu viskas ištirps drauge su mums duoto laiko paskutiniąja akimirka?
Tokie klausimai veikiausiai kyla kiekvienam šioje žemėje dar gyvenančiam. Nuo senų senovės tiek knygų, tiek realaus gyvenimo herojai kelia klausimą, kokia tuomet gyvenimo prasmė, jeigu po gyvenimo jau nebėra gyvenimo?
Istorijos spiralėje buvo daug kartų, kurios, įtikėjusios, jog duotas tik vienintelis gyvenimas ir iš jo reikia imti viską, gyveno tik savo malonumui, suvartojo ir nugyveno viską, kas buvo sukurta ankstesnių kartų. Taip žlugo kultūros ir valstybės.
Panašiai kai kurie žmonės jau gyvena ir dabar. Gyvena sau ir dėl savęs. Nenorėdami įsipareigoti. Nekurdami šeimų. Negimdydami ir neaugindami atžalų. Su niekuo nesidalindami tuo, ką uždirbo ir užgyveno. Gyvena lengvai. Be streso. Be rūpesčio. Savo malonumui. Nes įsitikinę, jog tai vienintelis šansas gyventi. Po gyvenimo nieko nėra.
O kaip yra iš tikrųjų? Kaip besivystytų mokslas, kaip betobulėtų kultūra, gyvenimo ir mirties mįslė niekaip neįmenama. Mirusiųjų pasaulis – Didžioji Žmonijos paslaptis. Gal pats Kūrėjas nori, kad to niekuomet nesužinotume. Kaip norėjo, kad pirmieji mūsų tėvai neskintų vaisių nuo Pažinimo medžio.
Panašios mintys turbūt aplanko ne vieną prieš lapkričio pradžią, kai per Vėlines lankysime artimųjų kapus ir pagerbsime jų atminimą žvakės liepsnele.
Bet ar neatrodo, jog mes nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos pradedame eiti pas Išėjusius, nors dar nevaikščiodami, nors ir gulėdami vystykluose? Nes su kiekviena kūdikystės, vaikystės, jaunystės, brandaus amžiaus ir senatvės, ačiū Kūrėjui, jeigui jos sulaukiame, diena tirpsta mums duotas laikas. Vadinasi, kiekvieną sekundę, kiekvieną minutę ir kiekvieną valandą iš lėto artėjame prie Išėjusiųjų.
Vieniems ši kelionė ilgesnė, kitiems – visai trumpa. Per ją kaip ir visi šios žemės augalai ar gyvūnai turime užaugti, pratęsti giminę, pasenti ir ... mirti. Nemirtingumo kol kas neišrado joks mokslas. Neužtikrina jokia medicina.
Kas laukia po mirties, tiktai spėliojame, kuriame visokiausias teorijas, nes Dievo teismu, pragaru ir dangumi jau mažai kas betiki.
Bet pomirtiniu gyvenimu tiki daug kas. Vieną vakarą garbaus amžiaus pažįstama pasakojo prisiskaičiusi, jog po mirties speciali komisija sprendžianti, į kokį lygį turi eiti žmogaus siela. Neretai ji grąžinama į žemę, kad gimtų iš naujo ir dar patobulėtų. Tai kažkas panašaus į reinkarnaciją, bet traktuojama kaip savotiška bausmė ar būtinybė tobulintis. Tik pačios idealiausios sielos į žemę jau nebegrįžta. Jų buveinė kitokiame pasaulyje.
Dažnai sakome, jog po to, kai išbirs paskutinė mums duoto laiko sekundė, pomirtiniame pasaulyje susitiksime su savo artimaisiais, išėjusiais prieš daugelį metų. Gal tai ne tik manymas, o kažkoks nepaaiškinamas giluminis žinojimas? Gal iš tiesų TEN mus pasitiks mama ir tėvas?