Naujausios
Tiesa, tris pastaruosius mėnesius tenykščiai Rusijos gyventojai irgi patiria maisto trūkumą, nebūna elektros ir telefono ryšio. Ukrainiečių kariai rusų civilių nekankina, neprievartauja, neapiplėšia, namų nedegina ir negriauna. Taip elgiasi į Ukrainos teritoriją įsiveržę Rusijos kariai. Kad ukrainiečių kariai Rusijoje neplėšikauja, o veža maistą, vaistus ir padeda civiliams, paliudijo ir patys rusai.
Sumų regiono sostinė Sumai nuo pasienio su Rusija yra nutolę 40 kilometrų, ir vaizdas artėjant prie kaimynų teritorijos kas kelis kilometrus blogėja. Beveik trejus metus ukrainiečių kaimai buvo apšaudomi ir kuo arčiau pasienio – tuo labiau.
Spėjama, kad Rusija Ukrainos pasienio kaimus terorizuoja tam, kad gyventojai išsibėgiotų ir vėliau būtų lengva tą teritoriją užimti, nes sugriautuose namuose ukrainiečių kariai neturi kur pasislėpti. Paskutinėje didesnėje Ukrainos pasienio gyvenvietėje Junakivkoje vaizdas labai niūrus: sugriauta net mokykla ir cerkvė, o keliai vos išvažiuojami per bombų išmuštas duobes.
Hameriu – į Kursko sritį
Mane ir dar du lietuvius į Kursko sritį karys, pravarde Lapinas, vežė amerikietišku šarvuotu automobiliu „Hummer“. Jis turėjo originalią antidroninę sistemą ir lengvai įveikė net didžiausias pelkes, per kurias nesiryžo važiuoti kiti automobiliai.
Pervažiavus pasienį Rusijos teritorijoje keliai tapo lygūs, o namai nebuvo sudegę ar apgriauti.
Nesu drąsuolis, neplanavau keliauti į Kursko regioną, o į Sumus nuvykau paprašytas pagelbėti lietuvio savanorio Valdo Bartkevičiaus. Jo vadovaujamas paramos fondas sugebėjo parūpinti 48 mašinas Ukrainos kariams, tačiau Kyjive pritrūko vairuotojų, tad sutikau vieną automobilį nuvairuoti iki Sumų.
Mašinos buvo išskirstytos po dalinius. Du automobilius gavęs 225-osios brigados Užnugario skyriaus vadas Jurijus pakvietė apsilankyti rezerviniame poligone. Apžiūrint miške išraustus apkasų labirintus, technikos slėptuves bei po žeme įrengtus „miegamuosius“ išgirdau netikėtą raginimą prisijungti prie vykstančiųjų į Kursko sritį.
Kai sustojome pasižvalgyti Sudžoje ir toliau į Rusiją esančioje Kozača Lopnia, Lapinas įspėjo ilgai neužsibūti, nes kalbindami kareivius bei praeivius sudarome žmonių susibūrimą ir galim atkreipti priešų dėmesį. Rusų skraidyklės „Orlan“ gali pakilti net į dešimties kilometrų aukštį ir yra nepastebimos, bet jų operatoriai disponuoja galinga optika.
Sugedusios „Viči“ krabų lazdelės
Rajono centras Sudža atrodė tarsi išmiręs. Mūšiai čia turbūt nebuvo labai dideli, nes namų sugriauta nedaug. Miestelis atrodė tvarkingas, pastatai gražūs, keliai geri. „Daug kas čia prieš karą pelnėsi iš pasienio kontrabandos, bet giliau į Rusiją namai prastesni, o keliai – košmariški“, – paaiškino Lapinas.
Sudžos gatvių pakraščiuose – daug sudegusių mašinų, tačiau dalį jų slapta padega patys rusai. „Tam, kad lengviau atskirtų naujai atvykusias mašinas ir žinotų, jog jos – ukrainiečių“, – paaiškino Lapinas.
Prie fermų stovėjo brangūs vakarietiški traktoriai ir kombainai. Jų niekas neliečia, nors tokią techniką į Ukrainą įžengę rusų kariai grobia ir išsigabena. Sudžoje užėję į didžiausią maisto parduotuvę „Piatiorka“, šaldiklyje pamatėme įmonės „Viči“ pagamintų krabų lazdelių pakuotes. Jų nelietė net vagys, nes labai dvokė: neveikiant šaldytuvams lazdelės buvo sugedusios.
Sudžoje pavyko pakalbinti du vyriškius, kurie pasirodė esantys ukrainiečių kariai, persirengę civilių rūbais, kad priešo dronai neatskirtų nuo vietinių žmonių. Vienas jų – sužeistas tanksitas.
Papasakojo, jog sužeistas buvo per naktinį mūšį, kai priešo artilerijos sviedinys sprogo visai šalia. Karys sakė, jog kiti trys bendražygiai nenukentėjo, o jam skauda šonkaulius kairėje krūtinės pusėje. Vyras laukia evakuacijos į ligoninę.
Stok arba šausiu!
Penketą kilometrų giliau į Rusiją sustojome kaimelyje Kozačaja Lopnia, jame pasikalbėjau su dviem vietiniais vyrais Valentinu ir Sergejumi. Jie papasakojo, kad ukrainiečių kariai maisto atveža, tačiau nebėra dujų, centrinio šildymo ir vandens.
Skubėdamas link mašinos fotografavau pakelėje stovinčias karo technikos liekanas. Staiga iš už krūmų pasigirdo griausmingas riaumojimas: „Stok arba šausiu! Daug nekartosiu, šausiu!”
Prie manęs su automatu rankoje ėmė artėti aukštas rūstus vyras. “Ko fotografuoji mūsų pozicijas?!” – piktai paklausė ir nukreipė į mane ginklą. Pasigirdo įsakmus Lapino šauksmas, kad aš su juo, kad esu saviškis.
Įšokau į mašiną ir pajudėjome, šalia sėdėjęs savanoris sušuko:
– Matau droną, skrenda į mūsų pusę.
Lapinas nuspaudė greičio pedalą ir nurūkome pasienio link.
– Nesibaiminkit, mus vejasi EPV dronas, o jie – lėti, „Humerio“ nepavys, – bandė mus raminti Lapinas.
Lapinas tėvynės ginti išskubėjo 2022-ųjų vasario 24 dieną, kovojo karštuose Donecko fronto ruožuose ir buvo šešis kartus sužeistas. Jo padalinys į Sumus buvo perkeltas likus vos penkioms dienoms iki Kursko operacijos pradžios, tačiau apie tai, kad teks veržtis į Rusijos teritoriją, sužinojo tik puolimo rytą.
Vėliau paaiškėjo, jog gerai padarėme, atsisakę ekskursijos giliau į Kursko sritį, nes toje vietoje rusai bandė prasiveržti ir įvyko susirėmimas.
Nelinkiu, oi nelinkiu...
Sustojome ukrainiečių kaime, kuriame iš pusantro tūkstančio žmonių liko gyventi vos keliolika.
– Mama sunkiai serga ir atsisako išvykti, tad aš irgi likau, kad ją prižiūrėčiau, – paaiškino Vera.
Moteris nenorinti prarasti ir turimų keliasdešimt vištų bei žąsų ir tiki, kad priešas iki kaimo neprasibraus.
Maisto į kaimą atveža tik kartą per mėnesį, tačiau Verai valgio nepritrūksta, nes gretimuose namuose įsikūrę kariai ją šelpia. Vera išplauna bei išdžiovina jų drabužius, pakviečia pietų.
– Iki pasienio vos keli kilometrai, dauguma gyventojų išsikraustė vos kilus karui, o dar keli šimtai išvyko, prasidėjus Kursko operacijai, nes keleriopai padažnėjo apšaudymų. Norisi, kad ateitų taika, kad sugrįžtų kaimynai, kad naktį nebežadintų sprogimai. Nelinkiu jums tokių baisybių patirti Lietuvoje, oi nelinkiu, – atsisveikindama sakė Vera.
Publikaciją remia Medijų rėmimo fondas
