Naujausios
Para – kelionėje
Lapkričio pabaiga. Bendrakeleiviams kelias į Ukrainą ir Poltavos srities miestą Kremenčuką tapęs kasdienybe. Iš Šiaulių teks įveikti apie 2 000 kilometrų. Mikroautobusas, kaip visada, prikrautas dėžių: parama keliaus į ligoninę, karo pabėgėliams, kariams į frontą. Grįš irgi ne- tuščias – su knygomis Šiauliuose veikiančiai tarptautinei ukrainiečių mokyklai.
Lenkijos ir Ukrainos pasienį pavyksta kirsti neįtikėtinai greitai. Pasiseka, kad lenkų ūkininkai tuo metu blokavo kitą pervažiavimo punktą. Jau Ukrainos pasienio pusėje tamsoje matyti išrikiuota sudegusi žemės ūkio technika – atsakas protestuojantiems kaimynams.
Prie degalinės netoli Lvivo langų, šviesos pluošte, glaustosi katės, bindzena šunys. Be namų likę gyvūnai glaudžiasi ten, kur dvelkia šiluma ir kvepia maistu. Laukia savo kąsnio.
Įprasta kelionių rutina – kažkas pilasi kuro, kažkas perka parduotuvėje ar vakarieniauja kavinėje. Atrodo, ši degalinė galėtų būti bet kur – Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ar kitoje taikoje gyvenančioje šalyje. Į realybę grąžina užrašas ant vienkartinio kavos puodelio, kreipinys, linkėjimas ir prašymas: „Grįžk gyvas.“
Pakeliui reikia atlikti užduotį – paimti ir atvairuoti į Kremenčuką automobilį. Vietiniai įspėja, kad Kyjivas nuo vidurnakčio iki penktos valandos ryto aklinai uždaromas, bet į Bučą nuvažiuosime. Gilią naktį ieškant adreso paaiškėja, kad navigacija irgi blokuojama – reikiamą namą tenka rasti padedant stebuklui.
Laukti įvažiavimo į Kyjivą nebetenka – laikas iškapsi savaime. Ankstų rytą plačios gatvės akimirksniu prisipildo automobilių. Prasideda nauja diena.
Savi namai
Kremenčukas prieš pat kelionę buvo išgyvenęs dar vieną raketų ataką. Pataikyta į HES. „Kaip elgtis, jei grius Kremenčuko HES: patarimai ir prognozės“, – atskriejo straipsnis žinių portale.
„Jei Rusijos kariuomenė sunaikins Kremenčuko hidroelektrinės konstrukcijas, miestas gali būti užtvindytas greičiau nei per valandą“, – prognozuojama įžangoje ir patariama, kaip elgtis nelaimės atveju.
Kremenčukas ne kartą tapo plačiai nuskambėjusiu skaudžiu raketų, šachedų taikiniu, nusinešusių gyvybes – tikslūs skaičiai taip ir lieka nežinomi. 2022 metų birželį raketa sunaikino didelį prekybos centrą „Amstor“, 2023 metų rugsėjį pataikyta į pastatą centriniame miesto parke, nuo karo pradžios aktualus taikinys – Kremenčuko naftos perdirbimo gamykla, nuolat atakuojama energetikos infrastruktūra.
Iš miesto stendų į pravažiuojančius ir praeivius žvelgia kariai, kurių gyvenimai jau įrėminti dviem datomis. „Kremenčukas prisimena savo didvyrius“, – skelbia užrašas prie nuotraukų.
Kremenčuke pasitikęs Volodia pirmiausia kviečia į savo svetingus namus, ten žmona Olga jau laukia su ukrainietiškais barščiais. Vaišingumas – antras šios šeimos vardas.
Ukrainietis – aktyvus savanoris dar nuo 2014 metų. Šiemet, Ukrainos savanorių dieną, už veiklą pagerbtas Kremenčuko mero miesto savivaldybėje.
Šeimos namai yra tapę ne vienos lietuvių organizacijos, pavienių savanorių apsistojimo vieta, savais namais Ukrainoje. Čia tarsi veikia neoficialus Lietuvos garbės konsulatas: žinomos mūsų šalies aktualijos, kabo trispalvė, sukasi šiaudinis sodas, o šeimininkai sveikinasi lietuviškai.
Padėka už dar vieną dieną
Rytą, per pietus, vakare – kasdienės kalbos apie karą ir taiką. Olgos mintys veja viena kitą. Svarsto: gal visa ši baisybė – ukrainiečiams skirta karma, gal tauta iškentės, apsivalys, atsilaikys, atsities ir sulauks gražios ateities?
Kai anąkart raketos skriejo virš namo, mintyse prašė: kad tik nepataikytų, kad tik nepataikytų... Nepataikė – dar viena proga džiaugtis ir dėkoti už gyvenimą.
Olgos ir Volodios dukros karo pradžioje trumpai buvo apsistojusios Lietuvoje, bet veržte veržėsi namo. Dabar abi gyvena nuolat atakuojamoje Odesoje ir neturi nė minties palikti Tėvynę.
Kaimynė iš savo vyro gydytojo girdi apie atvežtus iš fronto sužeistus karius, jų kalbas, kad eilė gali ateiti ir Kremenčukui. „Sakau, nenoriu girdėti tų kalbų, geriau nežinoti, negalvoti“, – purto galvą moteris.
Kaimynų dukros gyvena Čekijoje. Iš jų žino, kad į ukrainiečius pradėta skersakiuoti: jei atsiliepia telefonu viešoje vietoje, nori perskambinti vėliau, kad aplinkiniai neišgirstų, jog kalba ukrainietiškai.
Bet liūdnos kalbos akimirksniu paverčiamos juoku – humoras, optimizmas ukrainiečiams tarsi užkoduotas genuose. Kitaip neištvertų. Pliūpsnis pokštų – atrodo, juodų minčių nė nebuvę.
„Žinote, kuo mane dar žavi ukrainiečiai? Inovatyvumu, aš kas kartą atvykęs randu kažką naujo. Šįkart – prieskonių lašiniams“, – giria ukrainiečius bendrakeleivis.
Ne tik namuose, bet ir ant šaligatvių prie parduotuvių, kavinių stovi generatoriai – verslas stengiasi išlikti. Pasigirdęs oro pavojaus gausmas vietiniams neberūpi – gyvenimas tęsiasi.
Vienas iš pašnekovų neabejoja: viskas susitvarkytų, jei tik karas pasibaigtų. Po Antrojo pasaulinio karo Kremenčukas, buvęs žydų miestas, visiškai sugriautas, bet atstatytas. Su dabartinėmis inovacijomis, tiki vyras, pakaktų ir dešimtmečio, kad visa šalis atsistotų ant kojų.
Nežinomųjų dabar daug – kaip ir liūdnų žinių, spėlionių. Pašnekesiuose vis iškyla klausimai be atsakymų. Kas laukia šalies sausį, kai bus inauguruotas JAV prezidentu Donaldas Trumpas? Ar jo kalbos buvo priešrinkiminis šou? Ar Ukrainos likimas bus nuspręstas ne pačių ukrainiečių? Kas užtikrins sutarčių laikymąsi, jei visgi bus paliaubos? Ar ukrainiečiai liks vieni?
Šviežio oro gurkšnis
Kremenčuko ligoninės vadovas Nikolajus Litvinenko pasitinka šypsodamasis. Šiemet šioje ligoninėje savanoriavo lietuvė slaugytoja, gydytojas ją mini geru žodžiu. Kelios papildomos ukrainiečių rankos atvežtą paramą netrunka nugabenti į ligoninę.
Kitas sustojimas – siuvimo ateljė. Dmitrijus ir Irina nuo plataus masto karo pradžios – 2022 metų – gamina įvairiausius antsiuvus.
Antsiuvai jau tapo savotiška meno ir kūrybos šaka: juose persipina karo istorija, humoras, lūkesčiai, viltys.
Viskas prasidėjo nuo Gyvačių salos gynėjams skirto ženklo su garsiuoju šūkiu apie rusų karinį laivą. Dmitrijus prisimena: šį antsiuvą maždaug 2022 metų kovo 7–8 dieną įkėlė į instagramą, norėdami parodyti paramą ir palaikymą.
„Vaikinai, kurie jau kariavo, pamatė, pasakė, kad ir jiems tokių reikia. Taip prasidėjo užsakymai. Dabar jau sunku ir suskaičiuoti, kiek variantų sukurta ir išsiuvinėta“, – sako Dmitrijus.
Antsiuvų dizainą ukrainietis kuria pats, kartais paveiksliuką ar jau paruoštą maketą atsiunčia užsakovas. Būna, kad kariai tiesiog pieštuku ant sąsiuvinio lapo nupiešia viziją – Dmitrijus idėją įgyvendina.
Pagrindiniai antsiuvų pirkėjai – kariai ir kolekcininkai. Daugiausia kolekcininkų – iš Baltijos šalių. Kariai irgi kolekcionuoja, keičiasi antsiuvais – tokia tradicija.
Iš naujausių, rodo Dmitrijus, labai populiarus antsiuvas „Mission completed“ (misija baigta – red. past.) su astronauto paveikslėliu – tai įgyvendintas desantininkų prašymas.
Registruoti antsiuvų, nusišypso Dmitrijus, laimei, nereikia. Bet yra tokių, kuriuos saugo autorinės teisės. Pasak ukrainiečio, „Azov“ labai nemėgsta, jei kas nors kopijuoja jų brendą.
Dmitrijus pagal specialybę – ekologas. Ilgai dirbo pardavėju, paskui vadovavo buitinės technikos pardavimų tinklapiui. Siuvinėjimo įmonę atvėrė nuo 2019 metų. Naujam versle visko išmoko pats.
„Tikimės pergalės, – šiuos žodžius Dmitrijus ištaria ukrainietiškai. – Kitų variantų nėra. Mūsų antsiuvai padeda vaikinams laikytis. Jiems tai kaip šviežio oro gurkšnis, pasveikinimas, moralinė parama, žinia, kad yra nepamiršti. Gauna antsiuvų, nuotaika pakyla.“
Be humoro, neabejoja Dmitrijus, būtų neįmanoma gyventi. Rodydamas įvairius antsiuvus paaiškina, kad užsieniečiams ne viskas suprantama, ne visus juoko, ironijos, o kartais ir sarkazmo niuansus perpranta.
„Du kartus nereikia kartoti, man iš pirmo karto buvo dzin (panaudotas riebesnis žodis – red. past.)“, – kaip pavyzdį perskaito žodžius ant vieno iš antsiuvų.
Kremenčuke Dmitrijus ir Irina sako esą vieninteliai, siuvantys antsiuvus. Mieste populiarios siuvimo įmonės, bet jose siuvinėjami kiti dalykai, dažniausiai vyšyvankos. Ukrainoje firmų, kuriančių antsiuvus, be abejo, yra daug.
„Bet mes su jomis nekonkuruojame: pavyzdžiui, tai didelės firmos, kurios daro serijinius antsiuvus nacionalinei gvardijai ar policijai. O pas mus – nišinė gamyba. Konkrečiam užsakovui mažomis partijomis kuriame eksliuzyvinius dalykėlius.“
Dmitrijus be jokių problemų atskirtų savo antsiuvus, kad ir kiek jų pasiūta. Spėja, kad skirtingų variantų jau būtų per tris šimtus.
Beveik visi šioje siuvimo ateljė sukurti antsiuvai saugomi Kremenčuko aukštesniojoje profesinėje mokykloje Nr. 7 įkurtame Karo istorijos muziejuje, vadovaujamame pulkininko Volodimiro Poliakovo. Dmitrijus žino, kad ir Lietuvoje galima rasti išsamią jų siuvimo ateljė kolekciją.
Nepalaužiamas branduolys
Kremenčuko „voriukės“ tinklus frontui mezga nuo karo pradžios ir nepasiduoda. Daro viską, kas jų jėgoms.
Elena, „voriukių“ siela, atvira: „Labai nelengva, bet nepasiduodame, nes žinome, kiek vaikų, anūkų atidavė gyvenimus už mūsų šalį. Mes jau nugyvenome savo gyvenimą, jau per 60 metų, bet vis tiek gyventi norisi... Įsivaizduoju, kaip jiems norėjosi gyventi! Bet nepabijojo ir išėjo... Todėl stengiamės, dirbame: darome maskuojamuosius šalmų apdangalus, paminkštinimus, tinklus, renkame plastiko kamštelius, priduodame, pinigus skiriame kariams – jų dronams, technikai, ginklams. Mezgame kojines, darome apkasų žvakes. Atnešame iš namų marškinėlių, perkame dėvėtų drabužių parduotuvėse. Konservai, saldainiai, riešutai, česnakai, kepiniai – ką galime, tą surenkame, siunčiame“, – po „voriukių cechą“ vedžioja ukrainietė. Prie supakuotos paramos dar prideda pliušinių žaislų – kad kariai nusišypsotų.
„Liko branduolys, kas supranta, iš paskutinių atsiduoda, – tęsia pasakojimą Elena. – Kartais atsikeliu, perlipu per save, nes žinau, kad čia būti yra svarbiau. Pergalė bus ir mes viską būsim dėl jos padarę.“
Moteris prisipažįsta – įtampa daro savo, tad ieško išeičių, lanko meno terapiją.
„Aš čia nuo pirmų dienų ir nervų sistema nebeatlaikė, pradėjo viską skaudėti. Atvyko greitoji pagalba, sako, jums jau reikia psichiatro. Niekada gyvenime nemaniau, kad galiu piešti, visiškai nemokėjau. Ir dar pradėjau lankyti šokius. Geriu vaistus, einu į šokius, piešiu. Meno terapijoje mums pasiūlė pasirinkti, piešti kava ar vynu, vyną aš tiesiog išgėriau, nors šiaip vyno negeriu“, – humoro jausmo nepraranda Elena.
„Voriukių“ patalpos nukabinėtos piešiniais – juos flomasteriais piešia Lena iš Avdijivkos. Bent taip stengiasi pakelti nuotaiką sau, „voriukėms“, savanoriams, kariams.
Moters dukros anyta gyvena Lietuvoje, anūkės pavardė – lietuviška. Telefone parodo sunkiai ukrainietei ištariamą pavadinimą – Švenčionėliai. Lietuva kol kas pažįstama tik iš nuotraukų.
Į Kremenčuką Lena atvyko 2022 metais. „Mano namus subombardavo į šipulius, mano miestas okupuotas. Kad reikia padėti, ko gero, suprantu geriau už visus – puikiai žinau, kas yra karas, tai išgyvenau jau nuo 2014 metų. Dirbau didžiulėje kokso gamykloje – dirbome apšaudomi. Kai driokstelėdavo sprogimai, krisdavome į sniegą, bandydami išvengti skeveldrų. Viską patyriau, viską išgyvenau, viską mačiau savo akimis...“
Lena prisimena siaubą, kai raketa pataikė į devynaukštį. Namas tiesiog pašoko, išskriejo langai, o lauke spaudė dešimties laipsnių šaltis.
„Mačiau, kaip krenta, miršta žmonės. Nebuvo vandens, elektros. Atveždavo vandens, o jie tyčia šaudė ten, kur žmonių sankaupa, – užlūžta Lenos balsas. – Kaip gali čia neateiti, jei vyksta karas? Negaliu žiūrėti į tuos, kurie sėdi ant suoliuko ir spjaudo saulėgrąžas.“
Dabar, Lenos žiniomis, jos brangios Avdijivkos gyventojai – „separai“ ir atvykstantieji iš Rusijos gilumos naujieji kolonizatoriai.
Nataša – iš Lymano, Kremenčuke nuo 2022-ųjų. Turėjo savo namus, verslą – teko gyvenimą pradėti nuo nulio.
„Nemažai žmonių dėl įvairių priežasčių išsivažinėjo, o mes renkamės ir laikome frontą“, – nusišypso Nataša. Jai grįžti nėra kur – Lymanas yra karinių veiksmų zonoje.
Elena tęsia: „Čia mes viena kitą palaikome, patempiame. Gaila, kad XXI amžiuje tokie dalykai vyksta, tokie išbandymai. Einu, pamatau mažus vaikus, negaliu ir įsivaizduoti, kaip jie gyvena. Mačiau feisbuke paveikslėlį: „Aš sėdžiu su mama slėptuvėje, o taip norėčiau žaisti.“ Galvoju: tie, kurie leidžia bombas, kodėl jie nežaidžia su savo vaikais?“
Liūdesys perbėga Elenos veidu, bet ukrainietė rankos mostu vėl jį nuveja.
„Kaip nors: mes šokame, dainuojame!“ Ir, patvirtindama savo žodžius, uždainuoja: „Mes ir toliau kovosime, mes ir toliau šoksime, metalu gydykite mūsų žaizdas, mes žmonės – titanai!“
Laukti ir tikėti
Kremenčuko 5-oji vidurinė mokykla ne vienerius metus bendradarbiauja su Šiaulių Rėkyvos progimnazija. Rudenį mokiniai ir mokytojai lankėsi Šiauliuose – iki šiol gyvena nepamirštamais įspūdžiais, džiaugiasi parama, palaikymu, ekskursijomis po Lietuvą.
Parama kariams – mokyklos tradicija, aukos renkamos mugėse, koncertuose. Paramos koncertas surengtas ir viešint Kremenčuke, nors nedaug trūko, kad jis neįvyktų: nerimauta dėl oro antskrydžio, elektros energijos atjungimo. Visgi direktorė pasiryžta: diena vėliau, bet koncertas bus.
Vakare mokyklos salė – pilnutėlė. Tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės sukasi šokių žingsneliais – laukia svarbus vakaras. Fone skamba garsioji „Oi u luzi červona kalyna“.
Paramos koncertas prasideda tylos minute, skirta žuvusiems. Ekrane vienas kitą keičia jauni veidai – skaitomos buvusių mokyklos mokinių, kurie jau niekada negrįš, pavardės.
„Mus jungia nepalaužiamas tikėjimas pergale. Didžiausias noras – bent kuo nors padėti kariams“, – sako renginio vedėja, direktoriaus pavaduotoja Lidija Strižak. Dėkoja lietuviams, „didelių širdžių savanoriams“.
Nerijus Kundrotas, Rėkyvos progimnazijos direktorius, į Kremenčuką paramą atvežęs atostogų metu, mokyklos muziejui perduoda Ukrainos vėliavą – ją įdavė karo pabėgėliai Šiauliuose. Vėliava, karo pradžioje atsivežta į Lietuvą, tarsi vilties ženklas grįžo į Tėvynę.
Vakarą vedusi Lidija skaito eiles, drąsina žodžiais apie nepalaužiamą Ukrainą, apie laisvus, tvirtus, bebaimius šalies žmones, apie ateitį, kurioje ukrainiečiai gyvens nepriklausomi ir laimingi, o Ukraina sužydės. Kartais jos balsas sudreba nuo graudulio.
Paramos koncerto dalyviai – mokiniai, tėvai, mokytojai. Talentingi, balsingi, dosniai apdovanoti gabumais. Dainuoja širdimi. Pravirkdydami.
„Lauk ir tikėk, mylimoji, grįšiu iš prakeikto karo, nes mūsų valia – stipri ir nepalaužiama...“, „Dega, liepsnoja priešo technika – gimtoji Ukraina laimės!“, „Žmonės-tuopos laukuose siūbuoja, žmonės be valios slepiasi urvuose, žmonės-kaštonai nukrenta ir skyla, žmonės-titanai lieka širdyse...“, „Nekenčiu, kare, tavęs, prakeikiu tave, kare...“ Tai – tik kelių dainų nuotrupos. „Finalinę dainą „Ukraina – tai tu, Ukraina – tai aš“ dainuoja jungtinis atlikėjų ir žiūrovų choras.
„Apskaičiavome, kad nuo karo pradžios mūsų mokykla surinko milijoną grivinų paramos. Šio koncerto metu surinktos lėšos bus skirtos dronams“, – sako mokyklos direktorė Olga Mirošničenko.
Padėti stengiamasi ir kitais būdais: daromos apkasų žvakės, moksleivių mamos siuva šiltus miegmaišius, antkelius, antalkūnius. Net ir tos, kurios siūti anksčiau nemokėjo, įsigijo siuvimo mašinas.
– Ką reiškia būti mokyklos direktore karo metu?
– Sunku. Netgi rengti koncertą didžiulė atsakomybė, išgyvenome, kad gali būti atjungta šviesa, prasidės oro pavojus. Daug dalykų tenka daryti spontaniškai: šiandien pakviečiame, šiandien žmonės ir susirenka.
Planavome ir baiminomės. Pastaruoju laiku buvo ilgalaikiai elektros atjungimai. Jei, neduok Dieve, oro pavojus? Pas mus yra gera slėptuvė, per šį laiką daug išmokome.
Mokykloje mokosi 1 240 mokinių, mokykla didžiausia mieste. Buvo 1 320, bet karui prasidėjus dalis išvyko, dalis grįžo. Didžioji dalis grįžo, nes svetima šalis yra svetima. Karo pradžioje išvažiavo klasėmis, po pusę klasės. Mokymas vyko nuotoliu.
– Kaip vyksta pamokos, jei pasigirsta sirena?
– Per 4 minutes keturių aukštų mokykla atsiduria slėptuvėje. Būna, kad slėptuvėje tenka prabūti ir visą pamainą. Jei oro pavojus užtrunka, vaikai ten ir maitinami.
– O kokios nuotaikos, kai karas jau tęsiasi daugiau nei tūkstantį dienų?
– Normali būsena, ne pirmi metai. Iš pradžių, be abejo, buvo panika, labai jaudinomės. Dabar vaikai seka, stebi atakų žemėlapius, kiekvienas turi savo išgyvenimo rinkinį, kuriame telefonas, vanduo, maistas. Vaikai jau patyrę, moka ramiai, sutelktai reaguoti.
9 valandą ryto mokykloje visose klasėse būna tylos minutė, prisimenami žuvusieji. Net jei slėptuvėje vaikai triukšmingai sėdi, 9 valandą, pasigirdus signalui, akimirksniu nutyla ir stojasi.
– Kokia jūsų šiandiena?
– Gyvename laukimu. Labai norime, tikime, stengiamės visomis jėgomis priartinti pergalę. Labai tikimės taikos. Gaila vaikų: kovidas, karas, jie nežino normalaus gyvenimo, vaikystės. Stengiamės, kuo galime, praskaidrinti gyvenimą: net slėptuvėse žaidžiame žaidimus.
Daugiau nei tūkstantis dienų... Jei atvirai, tikėjomės, kad karas tęsis savaitę ar dvi. Juk civilizuotame pasaulyje negali vykti tokie dalykai, galvoje netelpa. Taip, pavargome nuo oro pavojų, jei vakare užgaudžia sirenos, tiesiog einame miegoti, niekas nebereaguoja, nebeina namuose į slėptuves. Šachedai? Nieko tokio.
Pradžioje pažįstami kariai man sakė: priprasite kaip Izraelyje. Galvojau, kaip galima priprasti?! Pasirodo, organizmas sugeba. Pradžioje kildavo panika, o dabar, kai oro pavojus, pasižiūrime į žemėlapį. Visi tapo specialistai, kiekvienas turi tūkstantį patarimų, versijų, kas skrenda, kur skrenda, per kiek laiko atskris.
Pas mus raketa atskrieja per porą minučių. Šachedai skrenda ilgiau, o raketos labai greitai. Ir skrenda ne viena, o penkios, šešios, septynios...
Paskutinės praėjusį sekmadienį (lapkričio 17 dieną – red. past.) skriejo į HES dambą. Iškilo pavojus, kad bus užlietas miestas, tikimės, kad užtvanka atlaikys. Bet mes juk žinome, kad jų niekas nestabdo.
Išgyvensime. Pas mus įrengtas „nezlamnosti“ (nepalaužiamumo) punktas. Mokykloje yra internetas, kuris veikia be elektros, žmonės gali ateiti įkrauti telefonus. Elektrą gamina generatoriai. Potvynio atveju mokykla yra evakuacijos punktas, žmonės žino, kur ateiti.
Atsakomybių – daugybė. Dėl visko išgyveni, o kiek užteks organizmo resursų, neaišku.
***
Ankstų rytą, išvykus iš Kremenčuko, pasivijo žinia apie masinę ataką į Ukrainos energetiką. Kalendorius skaičiavo 1 009 karo dieną.
