Naujausios
Į Japoniją skris „Kukutis“
Gruodžio 19-osios vakarą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, tradicinių kanklių muzikos vakare „Leliumų kanklės“, kankliavo ir viešnia iš Japonijos – Yuko Yamasaki, pamilusi šį instrumentą ir tapusi kanklių ambasadore Japonijoje.
Penktadienio vakarą japonės laukia dar vienas renginys – Globalios Lietuvos apdovanojimai. Yuko Yamasaki nominuota kategorijoje „Už Lietuvos balso sklaidą pasaulyje“.
„Yuko Yamasaki – buvusio Japonų ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki žmona, išskirtinė asmenybė, sujungusi dvi kultūras – lietuviškąją ir japoniškąją – per meną, muziką ir labdarą. Gyvendama Lietuvoje, Yuko išmoko groti lietuviškomis kanklėmis, o sugrįžusi į Japoniją tęsia „lino furošikių“ projektą, kuriame derina lietuviško lino ir japoniško dovanų pakavimo meno tradicijas. Ji taip pat aktyviai prisideda prie humanitarinės pagalbos Ukrainai, kartu su labdaros fondu „Rugutė“ renka paramą onkologinėmis ligomis sergantiems Ukrainos vaikams bei jų šeimoms. Yuko yra tapusi Lietuvos balsu Japonijoje – ji populiarina lietuvių vaikų literatūrą, pristatydama į japonų kalbą išverstas „Kakės Makės“ knygas, bei puoselėja kulinarinius mainus, dalydamasi lietuviškos virtuvės patirtimi su Japonijos vietos bendruomenėmis“, – šiuos japonės nuopelnus išvardijo renginio organizatoriai.
Į Lietuvą Shiro ir Yuko Yamasaki atvyko gruodžio 17 dieną – per Shiro Yamasaki 70-metį.
„Septyniolikta diena, septyniasdešimt metų, o šios mano pagamintos kanklės jau yra 1 370-os“, – septynetus skaičiuoja A. Martinaitis.
Su kalviu kalbamės prieš kelionę į Vilnių, kol kanklės dar Šiauliuose. Instrumentų meistras deda instrumentą ant kelių. Būtent šiomis kanklėmis, meistro pavadintomis „Kukučiu“, netrukus bus kankliuojama Japonijoje.
Pastaruoju metu A. Martinaičiui į širdį įkrito šviesaus atminimo Algirdo Klovos daina „Aš noriu Kalėdų“. Tiki: ši daina, jei skambėtų kuo plačiau ir dažniau, suteiktų optimizmo paskutiniems idealistams.
„Aš noriu Kalėdų, Kalėdų baltų, gegučių, pelėdų ant eglės šakų...“ – suskamba kanklės.
Kiekvienas A. Martinaičio pagamintas daiktas – instrumentas, pakabutis, skulptūra – turi užkoduotų prasmių.
„Šios kanklės yra padarytos iš ypač svarbios vietos – Stanislovo Narutavičiaus Brėvikių dvaro klevo. Panaudota ta pati simbolika, kaip ir ant pirmųjų kanklių: lietuviška trispalvė iš Krasnojarsko akmenų (A. Martinaitis gimęs tremtyje – red. past.), Japonijos vėliavėlė – akis. Galva – kukutis. Nes pirmoji akmeninė dovana ambasadoriui buvo būtent Marcelijaus Martinaičio kukutis-pakabutis“, – sako A. Martinaitis.
Kukučio personažas A. Martinaičiui labai artimas, ypač baladė „Kukutis nori pamatyti Tėvynę...“.
„Dirbau ir dirbau/ net savo minčių nesuprasdamas/ norėjau tik užsidirbti/ sekmadienį/ kad galėčiau galvoti.“
Į Japoniją skries ir dar vienas A. Martinaičio padarytas kukutis – skudutis iš Vadžgirio vyšnios. Šis kukutis linkės daug daug metų – moka kukuoti kaip gegutė. O skudučiais iš skudutmedžio japonai galės groti Lietuvos nematerialųjį UNESCO paveldą – sutartines.
Kaip be akmeninių pakabuų: į Japoniją išskris ne tik paukštukai, bet ir šuniukai. A. Martinaitis sužinojo, kad Yuko Yamasaki pirmoji kanklių mokinė Masako Kondo augina šiuos keturkojus.
„Yra posakis „žmogus su akmeniu užantyje“. Pirmiausia po kaklu buvo akmeninis kirvis, paskui tampa amuletu – apsauga. „Akmuo po kaklu“ ateina iš akmens amžiaus ir suteikia savivertės. Pas mane viskas visada susieta ir dažniausiai pateikiama labai mažomis formomis, labai nedidelei publikai“, – sako A. Martinaitis.
Per metus kalvis po visą Lietuvą išdalija apie 500 akmenukų motyvacijai – netrukus beveik trisdešimt akmenukų gaus ansamblio „Ratilio“ naujokai.
Nuoširdi draugystė
Su Yuko Yamasaki A. Martinaitis susipažino per Žemyną Trinkūnaitę. Japonė, susižavėjusi kanklėmis ir panorusi išmokti kankliuoti, kreipėsi į Žemyną, gerai žinomą kanklininkę.
Pirmą kartą su tuometiniu Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje ir jo žmona kalvis susitiko 2020 metais per Žolinę Šiaulių botanikos sode.
Sužinojęs apie atvykstančius svečius, A. Martinaitis suskubo darbuotis: kankles padarė iš buvusių Vilniaus gatvės bulvaro arkų, stovėjusių prie P. Višinskio aikštės, medienos.
„Žemyna iš anksto įspėjo: neįsivaizduok, kad čia kokie nepaprasti žmonės. Žinote, kaip dabar, pamato žmonės kokį vicemerą ir alpsta iš pagarbos. Ambasadorius – samurajus, ekonomistas – su visais žmonėmis bendrauja paprastai, nuoširdžia kalba, nors aš tos kalbos nesuprantu. Bet dar yra tokia bendravimo forma: akių kontaktas. Pasižiūri vienas į kitą ir viską matai“, – sako A. Martinaitis.
Į Botanikos sodą kalvis pasiėmė ne tik kankles, bet ir akmeninių kukučių, padarytų iš Šlynos upelio, kuriame braidė Marcelijus Martinaitis, – juos ir padovanojo ambasadoriui.
„Toks susižavėjimas! O juk tie mano akmenukai nepraeitų galbūt net į tautodailininkų parodą, prikibtų juvelyras, sakytų, galva per didelė, ne iki galo nušlifuota – pas mus viskas yra vertinama, kas padaryta negerai. Ten svarbiausia – ne konkretus materialus daiktas, bet kaip tas padaroma ir kodėl padaroma – kokia yra priežastis“, – sako A. Martinaitis.
Užsimezgusi bičiulystė tęsėsi – per Kalėdas A. Martinaičiui iš ambasadoriaus ir žmonos atskriejo sveikinimas bei padėka.
Kai 2021 metais Japonijos ambasadorius Lietuvoje baigė kadenciją, į atsisveikinimo vakarėlį pakvietė Žemyną, šviesaus atminimo Zitą Kelmickaitę, kalbinusią japonus laidoje „Ryto suktinis“, A. Martinaitį su žmona. A. Martinaitis į susitikimą vyko su dukra Damile – kad pavertėjautų. Atsisveikinimo vakare jiedu suorganizavo mini „Patrepsynę“, folklorinių šokių varžytuves, išmokė japonų porą šokti „Grečenikę“, įteikė apdovanojimus. Japonai atsidėkojo savo dovanomis.
Pavasarį, kai Vilniuje vyko festivalis „Skamba skamba kankliai“, japonai vėl atskrido į Lietuvą, nors šalis skiria 10 tūkstančių kilometrų, – Yuko Yamasaki koncertavo su Žemynos grupe.
A. Martinaitis tąkart išskubėjo į Vilnių, be abejo, vėl ne tuščiomis. O susitikęs išgirdo: ponia Yuko galvoja sukurti lietuviškų kanklių grupę – reikės kanklių. Šį prašymą A. Martinaitis baigiantis metams ir įvykdė.
„Muzika gyvenimą ilgin“
A. Martinaičio kanklės skamba įvairiose šalyse. Pirmąsias į Vokietiją dar 1984 metais išvežė aktorius Vladas Bagdonas. Kalvio kanklėmis grojama Latvijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje ir kitur, nors ši statistika pačiam instrumentų meistrui nėra svarbi. Svarbiausia, kad būtų kankliuojama, o žmonės mokėtų bent dešimt dainų.
Dažnai A. Martinaičio kanklės būna vardinės – jomis pagerbia nusipelniusius anapilin išėjusius žmones.
Kanklės, sako A. Martinaitis, nevienareikšmis reiškinys, subtilus dalykas.
„Dažnos kankliuotojos nežino, iš kur, kodėl jos atsirado, koks kontekstas. Svarbu tik do, rė, mi fa, sol, la, si, daugiau niekas. Bet yra ir kita žmonių kategorija: kuriems rūpi dvasingumo, tradiciškumo linija. Ne vien tik muzikos instrumentas kanklės yra. Jos susijusios su laidojimo kultūra. Manęs kartais paprašo laidotuvėse pakankliuoti, tai labai išskirtiniai, reti atvejai. Aš pats sau kankliuoju. Kaip toks Baltrušaitis iš Repšių kaimo sakė: „Muzika gyvenimą ilgin.“
A. Martinaitis vėl deda kankles ant kelių, suskamba kitas A. Klovos dainos posmelis.
„Tyliai langą pravers pasipūtęs mėnulis/ viską ėdžiuos ištvers tavo mažas Dievulis/ kambarėly mažam jaukiai cyptels pelytė/ gal ką gero kažkam dar gali padaryti...“
