Naujausios
Šiauliai nurungė Vilnių
Inga šypsosi: ji – ne šiaip iš Šiaulių, o iš pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusio pietinio miesto rajono.
Į Škotiją išvyko prieš 15 metų – baigusi tuometinę Šiaulių konservatoriją. Susirado sezoninį darbą ir iškeliavo, kaip manė, tik vienai vasarai. Škotijoje jau gyveno šiaulietės tėvai, tad šalis buvo pažįstama, lankydavosi nuo 14 metų.
Lemtingą vasarą sutiko buvusį draugą ir liko. Keliavo po Europą, dirbo Austrijoje, gyveno Italijoje. Į Edinburgą grįžo 2012 metais, irgi manė, visam laikui. Bet santykiai su draugu nutrūko.
Susipažino su Michael, sukūrė šeimą, augino pirmagimę ir nė nesvarstė išvykti iš Škotijos. Pirmos mintys sukirbėjo per kovidą. „Žinote, nėra, kas veikti, tuomet daug galvoji“, – nusijuokia Inga.
Iškilo dilema: pirkti namą Škotijoje ar važiuoti į Lietuvą? Gimė antras vaikas, šeima įsigijo namą valanda kelio nuo Edinburgo ir, atrodė, „įsižemino“.
„Bet nuo tos dienos, kai įsigijome namą, paskutinius 4 metus žinojome, kad priėmėme blogą sprendimą. Didžiojoje Britanijoje situacija labai pasikeitusi, tiek ekonomiškai, tiek dėl imigracijos, pasidarė nesaugu. Mano vyrui buvo nuostabu, kaip Lietuvoje 6–7 metų vaikai su didelėmis kuprinėmis eina vieni. Ten – be šansų, visur kartu, būdavo, rytą išvažiuoji, vakare grįžti, nes vaikus visur turi vežti, vienų pačių neišleisi net į kiemą. Gal dar mažesniame kaimelyje, bet jei mieste – be šansų.“
Saugumas ir švietimo sistema – pagrindinės priežastys, dėl kurių šeima, kurioje auga 7 metų dukra, 4 ir 1 metų sūnūs, apsisprendė gyventi Lietuvoje.
„Čia vaikams leidžiama pajausti vaikystę. Didžiojoje Britanijoje ketverių jau eina į mokyklą, visur technologijos, visi 6–7 metų vaikai turi telefonus, planšetes, o mes to nenorime. Norime, kad vaikai būtų vaikais. Man kuo vaikai murzinesni, tuo „fainiau“. Pėdos juodos, labai gerai, vadinasi, vaikas žaidė“, – šypsosi Inga.
Per 15 metų, praleistų emigracijoje, Inga bent du kartus per metus grįždavo į Šiaulius. Michael žmonos gimtinę pirmą kartą pamatė prieš dešimtmetį – buvo viduržiemis. Miestas neatrodė patraukliai, į akis krito sovietiniai blokiniai namai. Bet kaskart atvykstant matė progresą – miestas sparčiai keitėsi.
Išvykdami iš Škotijos abu sprendė: Vilnius ar Šiauliai?
Michael iškart norėjo į Šiaulius, o Inga – apsižiūrėti Vilniuje. Žiemą mėnesiui grįžę į Lietuvą, laiką padalijo pusiau, dvi savaites gyveno Šiauliuose, dvi – Vilniuje.
„Sakėme, atvažiuojame pačiu baisiausiu metu, vasario mėnuo, šalta, tamsu. Ir jeigu patiks, tikrai kraustomės“, – juokiasi Inga.
Nors Vilnius, poros akimis, šaunus miestas, visgi nusprendė: kursis Šiauliuose, ten, kur yra pažįstamų, giminaičių, draugų. O jei gerai seksis, į Vilnių bet kada galės nuvažiuoti.
Pardavę namą Škotijoje, visam laikui į Šiaulius grįžo liepos mėnesį. Šeima dėkinga už supratingumą Savivaldybei, mokykloms, darželiams – pavyko vaikams gauti vietas ten, kur norėjo. Rugsėjį pirmagimė pradėjo lankyti pirmą klasę.
„Ji nekalba lietuviškai. Mėnesiui buvome susiradę auklę su šešerių metų mergaite, šiek tiek pramoko. Aš neišgyvenu, vaikai yra labai imlūs. Kaip mes išvažiavę išmokome, taip ir jie išmoks“, – neabejoja Inga.
Pirmaklasei Lietuvoje patinka – sulaukia dėmesio, nes yra atvykusi iš kitur. Mergaitė yra plaukikė, džiaugiasi, kad keturis kartus per savaitę gali lankyti užsiėmimus. Didžiojoje Britanijoje, sako Inga, bet kuriame plaukimo klube plauktų tik kartą per savaitę.
Bulvių furgonas ir garsusis hagis
Kai Ingai buvo 21-eri, galvojo Škotijoje dirbti mokytoja, bet pakako kelių mėnesių mokykloje, kad suprastų: tai ne jos pašaukimas. Pamažu įsiliejo į restoranų veiklą. Edinburge greit tapo vienos kompanijos kelių restoranų vadove. Darbas labai patiko ir puikiai sekėsi.
O Michael yra sportininkas, užsiima „hyrox“ (šioje sporto šakoje derinamas bėgimas ir funkcinis fitnesas). Sportuoja visada – jei reikės, kelsis ir penktą ryto. Priklausomybė sportui – taip šį vyro pomėgį vadina žmona. Dabar ruošiasi varžyboms Frankfurte, rungsis profesionalų kategorijoje.
Prieš atvykdami į Lietuvą škotas ir lietuvė svarstė apie du verslo variantus: vyras gali atidaryti sporto klubą, o Inga – gaminti maistą. Viską įvertinę, nusprendė pradėti nuo vienos srities: o jeigu nepasiseks?
„Atidarykime bulvių furgoną“, – pasiūlė Michael.
„Didžiojoje Britanijoje keptos bulvės yra labai populiarios, o Lietuvoje tokių dar neturime. Per kelis mėnesius sugalvojome pavadinimą, nusprendėme, ką reikės įsigyti, viską susiradome – taip ir gimė idėja“, – sako Inga.
Į visas abejones itin pozityvi, optimistiška ir riziką mėgstanti lietuvė atsakydavo: „Mano galvoje mes būsime milijonieriai! Manifestuoju kiekvieną dieną. Blogai negali būti!“
Furgono pavadinimą „The Tattie Shack“ Inga verčia į „Bulvių kūtė“. Klientams pasiūlė škotiškų keptų bulvių, karštų panini (sumuštinių), škotiškų gėrimų ir, žinoma, nacionalinį škotų patiekalą hagį. Rugsėjo viduryje šeimos verslui sukako mėnuo.
„Sekasi geriau, nei galvojau, nes lietuviai yra labai konservatyvūs, bijo naujovių. Pastebėjome, kad iš pradžių pažiūrės meniu. Paskui atvažiuos, nusipirks vieną bulvę. Tada labai patiks, atvažiuos su draugais, – šypsosi Inga. – Mums patinka, kad žmonės domisi, visiems svarbiausia, kas tas hagis. Aš visuomet sakau: jei pasakysiu sudėtį, nevalgysit, geriau paragaukite. Devyni iš dešimties žmonių, sužinoję, ką valgė, negali patikėti. Nes hagis tikrai skanu.“
Kaip lietuviams – cepelinai, taip škotams – hagis. Pagrindinės hagio sudedamosios dalys – avies širdis, plaučiai, kepenys, avižiniai dribsniai, prieskoniai. Tradiciškai patiekalas turėtų būti gaminamas avies skrandyje, bet dabar dažniausiai naudojamas dirbtinis apvalkalas.
Inga ir Michael kvatoja prisiminę, kaip kartą hagį gamino namuose. Virė širdį, plaučius, malė mėsmale – visas namas prisipildė kvapų.
„Ojetus! Geriau, kai nematai, tada labai skanu valgyti“, – kvatoja Inga.
Škotijoje hagio galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, ne tik apvalkale, bet ir skardinėse. Patiekiamas ir pusryčiams su kiaušiniene, kumpiu, grybais. Ant šventinio Bernso nakties (Burns Night) stalo hagis keliauja su bulvių koše, ropėmis.
O kur slypi škotiškų bulvių populiarumas? „Kas nevalgo bulvių?“ – klausimu šypsodamasis atsako Michael. Pusantros valandos orkaitėje keptos bulvės su įdaru – šiltas, sotus, sveikas, skanus maistas.
Didžiojoje Britanijoje specialios veislės didelės bulvės parduodamos ir po vieną, ir kilogramais. Lietuvoje atitikmens teko gerokai paieškoti – tinkamų rado Zakų ūkyje Joniškio rajone.
Bulvių „kariauna“
Maisto furgonas traukia ne tik patiekalais, bet ir išskirtine išvaizda.
„Noriu Melo Gibsono iš filmo „Narsioji širdis“ ir už jo stovinčių karių – bulvių“, – iškart žinojo Michael.
Nors sutuoktiniai bei sumanymą įgyvendinęs Arūnas Maraška dar kurį laiką ieškojo kitų variantų, bet, apsukę ratą, vis grįždavo prie pirminės minties. Škotiją ant furgono simbolizuoja ir kitos šalies įžymybės: Lochneso pabaisa, pilis, kalnai.
Furgonas atvyksta į Prisikėlimo aikštę, o per „Šiaulių dienas 789“ nukeliavo į Centrinio parko estradą. Inga svarsto, kad Prisikėlimo aikštėje turėtų būti daugiau veiklų – renginiai galėtų vykti kiekvieną savaitgalį. Ypač daug galimybių vaikams: aikštė didelė, yra kur bėgioti, veikia fontanai, o plotas visai nepanaudotas.
Maisto furgone vaikams iki 12 metų suteikiama 50 procentų nuolaidą. „Juk mes patys turime vaikų ir žinome, kad vaikai daug ko nori!“ – šypsosi Inga. 10 procentų nuolaidą gauna ir moksleiviai, studentai.
Ateityje šeima norėtų kelis kartus per metus į Prisikėlimo aikštę pasikviesti globojamų vaikų ir pavaišinti bulvėmis – iki soties.
„Mes mylime vaikus, jei galėčiau, gimdyčiau ir gimdyčiau. Mus mokykloje vesdavo į vaikų namus, aš visą laiką bėgdavau į leliukų skyrių. Visą laiką vyrui sakiau, kai uždirbsime pakankamai pinigų, tikrai įsivaikinsime. Mums vaikai yra viskas.“
Ateities planų poros galvose sukasi ir daugiau. Maisto furgonas – pirmas žingsnis, o dabar jau kirba mintis apie parduotuvę ar mažą kavinukę. Galbūt jau šiemet, o jei ne – kitąmet.
Nors nuo verslo pradžios sulaukė nemažai užklausų atvykti į kitus miestus, Michael nusprendė: „Ne, atvažiavome į Šiaulius, pradžioje save turime atiduoti Šiauliams.“ Važinėti su maisto furgonu į kitus miestus šeima galvoja nuo spalio mėnesio.
Inga pasidžiaugia atvykstančiais klientais – jau kitą dieną po atidarymo atvažiavo pora iš Kauno, liko nakvoti Šiauliuose, kad pavalgytų škotiškų bulvių. Pamėgtiems skoniams neatsispyrė ir vilnietė, jau ketvirtą kartą keliaujanti po Škotiją, specialiai į Šiaulius atvykusi su mama.
Šypsena nekainuoja
Vienintelis dalykas, ko Inga dabar pasigenda – aplinkinių šypsena. Pati ją dosniai dalija – juk nieko nekainuoja, jai kiekvienas klientas – draugas, su visais nuoširdžiai bendrauja, atsako į klausimus, paaiškina.
„Škotai yra labai draugiški žmonės, jie visą laiką šypsosi. „Atsiprašau“, „ačiū“, „prašau“ yra trys pagrindiniai žodžiai. Tau niekas nesugadins dienos, visada atsiprašys, paklaus, padės. Nežinau, kaip visoje Lietuvoje, bet Šiauliuose dar to trūksta, ypač parduotuvėse, restoranuose, aptarnavimo sferai dar yra kur augti.“
Prieš kelionę į Lietuvą Inga įspėjo Michael: nebus vien šypsenos ir juokai, pasiruošk. Nors škotas nenorėjo tikėti, visgi jau ne kartą su tuo susidūrė.
„Jei kažkas ateina pas mane, moka man pinigus, privalau mandagiai ir maloniai elgtis“, – neabejoja Michael. Ir pasvarsto: žinoma, yra skirtumas, kai dirbi sau ir kai turi viršininką bei nesibaigiančias darbo valandas.
Inga žino: adaptacinis laikas dar nesibaigė. Gerai įsidėmėjo vieno žmogaus, ilgai gyvenusio Danijoje ir grįžusio, patarimą: „Nepasiduokite, bus momentų, kai galvosite, metame viską ir važiuojam atgal. Praeis dveji metai ir būsite čia savi.“ Laikas link dvejų metų jau kapsi.
Pokalbį Inga baigia pasidalydama savo norais. Nori gyventi taip, kad gyvenimo pabaigoje pasakytų: padariau viską, ką galėjau. Ir nori, kad vaikai matytų, jog viskas įmanoma.
