Naujausios
Kunigas anksti susidomėjo fotografija
Kunigas J. Žiogas buvo vienas aktyviausių iš XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Lietuvoje dirbusių neprofesionalių archeologų. Jis gimė 1868 metais Rubežninkų kaime, Joniškio valsčiuje. Kadangi šeimoje buvo netekėjusių seserų, jam vėliau gyvenime teko jomis rūpintis.
J. Žiogas mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Iš tų laikų išlikusi knygutė, kurioje jis vardais ir pavardėmis surašė visus bendramokslius, dėstomus dalykus, taip pat ir gautus vienų metų pažymius.
„Jis nebuvo pirmūnas, bet istorija, geografija įvertintos puikiai, – pastebėjo apie kunigo, archeologo Juozapo Žiogo asmenybę, jo veiklą ir archeologinį rinkinį kalbėjusi konferencijos pranešėja, Klaipėdos universiteto doktorantė, archeologė Virginija Ostašenkovienė. – Baigė Žemaičių dvasinę seminariją. Kaip dvasininkas tarnavo Pietryčių Latvijoje, po to buvo perkeltas į Žemaitiją, vėliau į Rytų Lietuvą, vėl į Žemaitiją (Užventį, Šiaudinę). Rudiškai buvo paskutinė jo tarnystės vieta nuo 1929 metų iki mirties (1935 metų), čia šventoriuje ir buvo palaidotas.
J. Žiogas labai anksti kaip pomėgį atrado fotografiją, fiksavo objektus pagal interesų sritis: bažnyčias kryžius, koplytėles, pagoniškas vietas, pavyzdžiui, garbinamus ąžuolus. Po to jis „atrado“ ir kitą senų laikų palikimą: fotografuoti Kauno pilies griuvėsiai, Verkių dvaro rūmai iš kt. Yra išlikę 134 stikliniai negatyvai. Fotografavimas vėliau papildė jo archeologinių kasinėjimų tyrimų aprašymus. Tai buvo svarbus dalykas, nes dauguma to meto archeologų nefotografavo.“
Atliko archeologinius kasinėjimus, turėjo retų radinių
Formuoti kolekcijas Juozapas Žiogas pradėjo XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Jis rinko prieverpstes, raginius indus, vienu metu – ir liaudies dainas, kurias siuntė Jonui Basanavičiui. Bet didžioji jo aistra buvo archeologiniai radiniai, kuriuos rinko daugiausia apie savo dvasinės tarnystės vietas, o paskui pradėjo ne tik rinkti, bet tyrinėti, kasinėti.
J. Žiogas atliko kasinėjimus Imbarės piliakalnyje ir kapinyne (Kretingos r.), Lapušiškės piliakalnyje ir pilkapyne (Ignalinos r.), Mičiūnų pilkapyje (Rokiškio r.), Kubiškio pilkapyne (Rokiškio r.), Norkūnų pilkapyne (Rokiškio r.), Visagino pilkapyne (Ignalinos r.), Pasamanės spėjamuose pilkapiuose (Ignalinos r.), Petrašiūnų piliakalnyje (Rokiškio r.), Sakuočių kapinyne (Kretingos r.), Šateikių Rūdaičių kapinyne (Kretingos r.), Kūlsodžio kapinyne (Kretingos r.), Čeberakų piliakalnyje (Ignalinos r.).
Archeologinių kasinėjimų aprašus jis rašė lenkų kalba, tik pastabas įterpė lietuviškai.
J. Žiogas užrašų knygelėje rinkinį suskirstė pagal dirbinių tipus, rašė kainas, kiek mokėjo radėjui, numeriukus. Jo kolekcijoje buvo apie 250 akmeninių kirvių, keliasdešimt verstukų, karoliukų, taip pat skiltuvų, akmeniniai galąstuvų, geležinių, žalvarinių papuošalų. Akmeniniai kirvukai sudaro maždaugs tris penktadalius rinkinio. Pastebėtina, kad rinkinyje buvo sukaupta net apie 90 kirvio išgrąžų (išgrąža – tai dalis, kuri iškrenta išgręžus skylę kotui). Daug kur muziejai vos po kelias išgrąžas teturi.
Kunigas, archeologas turėjo ir retų radinių: liejimo formelių papuošalams, o ypač išskirtiniai eksponatai – molinės šumerų dantraščių lentelės iš Mesopotamijos, datuojamos XXI amžiumi prieš Kristų.
Vingiuotas kolekcijos likimo kelias
Kolekcijos likimo kelias buvo vingiuotas. Kunigas Juozapas Žiogas testamentu ją paliko Vytauto Didžiojo karo muziejui, tačiau paskui netikėtai prieš pat mirtį 1935 metais ją pardavė kunigui Konstantinui Kupriui-Kuprevičiui.
K. Kuprys-Kuprevičius šią ir savo asmeninę kolekcijas tų pačių metų pabaigoje eksponavo Kretingos šv. Antano Misijų kolegijoje vykusioje parodoje. Vienas parodos organizatorių buvo Balys Tarvydas, Valstybės archeologijos komisijos bendradarbis, tuo metu dirbęs Pranciškonų gimnazijos Kretingoje inspektoriumi.
1936 metų sausio 10 dieną Archeologijos komisijos pirmininkas V. Pryšmantas, dalyvaujant B. Tarvydui, peržiūrėjo J. Žiogo archeologinį rinkinį ir nutarė jį iš K. Kuprio-Kuprevičiaus perimti Valstybės archeologijos komisijos žinion.
Visi rinkinio daiktai buvo aprašyti ir sudėti į septynias dėžes, kurios užantspauduotos paliktos saugoti K. Kupriui-Kuprevičiui, tačiau 1937 metais, kunigo sūnėnui Jurgiui Žilinskui užtarus, Kultūros ministerijos atstovas, apžiūrėjęs dėžes, antspaudus nuėmė ir kolekciją paliko kunigo globoje. K. Kuprys-Kuprevičius teigė už kolekciją mokėjęs 17000 litų.
Vėlesnis J. Žiogo kolekcijos likimas nėra visiškai aiškus. Į Šiaulių „Aušros” muziejų ji pateko iš dviejų vietų. Dalį rinkinio (dvi dėžes su akmeniniais kirveliais) 1959 metais muziejui perdavė Papilės bažnyčios klebonas Stanislovas Pupaleigis, pas kurį paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido kunigas K. Kuprys-Kuprevičius.
Kita dalis (žalvariniai ir geležiniai dirbiniai bei keletas dokumentų iš J. Žiogo asmeninio archyvo) 1961 metais buvo nupirkta iš Baisogaloje gyvenusios K. Kuprio-Kuprevičiaus giminaitės K. Žilinskaitės.
Visa ši kolekcija (gerokai per tūkstantį eksponatų) į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko be jokių katalogų ar metrikų. Septyni daiktai iš J. Žiogo kolekcijos saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje, dar trys – Kretingos muziejuje.
Buvo kukli asmenybė
„Juozapas Žiogas 1907–1911 metais aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, jos susirinkimuose skaitė pranešimus apie savo tyrinėjimus. Mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės siekėjų Jonas Basanavičius ragino jį plačiau skelbti leidiniuose archeologijos medžiagą, įžvelgė jame mokslininko potencialą. Tačiau J. Žiogas kuklinosi, ilgainiui visai atsitraukė, teisinosi sveikatos reikalais.
Nuo 1912 metų nebelieka duomenų apie jo tyrinimus, užsiėmė tik rinkinio tvarkymu, – pasakojo lektorė Virginija Ostašenkovienė. – J. Žiogas buvo kruopštus, jis rinko informaciją, kaip konservuoti radinius, domėjosi, kas rasta kitose šalyse. Tačiau buvo ir be galo kuklus, sakydavo J. Basanavičiui, kad per mažai turi mokslo, todėl nenorėjo daryti pranešimų, apibendrinimų. Tačiau aktyviai dirbdamas kraštotyrinį, švietėjišką darbą, jis kartu su kitais XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje dirbusiais archeologais mėgėjais, kraštotyrininkais ir kolekcininkais prisidėjo prie Lietuvos archeologijos mokslo kūrimosi. Rudiškiams garbė turėti tokį žemietį.“
