Naujausios
1992-ųjų pradžioje turėjome mažiau daiktų, bet daugiau vidinės laisvės. Trūko cukraus, šilto vandens, stovėjo svetima kariuomenė, tačiau laisvės ir noro mokytis gyventi savoje valstybėje buvo dar labai daug.
Kelios dienos prieš 1992-ųjų kovo 11-ąją į redakciją atėjo pusamžis inžinierius konstruktorius, auksinių rankų žmogus. Tais laikais dažnai užsukdavo žmonės, norėdami atverti širdies sopulius. Ne dėl asmeninio gyvenimo, o dėl Lietuvos. Pavardės vyras paprašė neminėti, nes nesijaučia esąs drąsuolis ir stiprus žmogus. Paaiškino – visko gali atsitikti. „Nemalonumai darbe, nedraugiški skambučiai, juodas sąrašas, šniokštimas telefono ragelyje.“
Žmogus sakė pavargęs nuo politikos – didžiulio aštuonkojo, įsisiurbusio į mūsų mintis ir kūną, todėl jam norisi pasitraukti kuo toliau į šoną, įlįsti į kevalą, ir kaip jau bus, taip. „Apsieis be manęs. O be to – ką aš galiu. Tokie jau mes, ir turės praeiti daug metų, kad pasikeistume.“
Iš viešojo lauko pasitraukė daugelis šviesuolių, kuriais tikėjo Lietuvos žmonės. Nutilo, atsuko nugaras, pasišlykštėję intrigomis, melu ir kumščio filosofija. Intelektas nusileido bukai galvosenai, primityvumui ir nekompetencijai.
Redakcijos svečias sakė jaučiasi balta varna, nes vis ieško, svarsto, nesutinka, nori pasakyti, ką galvoja ir ką jaučia. „Aš negaliu gyventi tokioje visuomenėje.“
Besiblaškančio, ieškančio, pradedančio nusivilti ir atsiriboti nuo viešosios politikos žmogaus pozicija. Manau, jis buvo vienas iš tų šimtų tūkstančių atstumtųjų, vėliau emigravusių ar visiškai atsiribojusių nuo viešojo gyvenimo. Mažai valstybei tai – didelė netektis.
Sąjūdžio idėjos, suvienijusios žmones, stebėtinai greitai buvo supaprastintos iki ultrapatriotinių lozungų. Už jų stovėjo tautos skaldytojai, priešų medžiotojai ir raganų degintojai.
Tūkstančiai žmonių užsičiaupė. Viešojoje erdvėje dominavo neadekvačių rėksnių, įtikėjusių savo neklystamumu, lozungai. Vakarykščiai sovietų valdžios garbintojai tapo vis labiau įsigalinčio tautinio bolševizmo propaguotojais. Megztųjų berečių laikas.
Prisimenu rašytojo Vytauto Petkevičiaus redakcijoje papasakotą vaizdelį iš 1992-ųjų.
Kai rašytojas lankėsi vienoje Šiaulių rajono žemės ūkio bendrovėje, jį lydėjęs vyras paprašė susitikime su visuomene bent keliais žodžiais paminėti Vasario 16-ąją.
– Kodėl? – nustebo rašytojas, juk šiandien vasario 14-oji.
– Du zuikius nušautumėme: literatūrinį vakarą ir Nepriklausomybės dienos minėjimą.
– Tamsta buvęs partorgas?
– Iš kur žinot?
– Ant kaktos parašyta, – kaip visuomet taikliai atsakė rašytojas.
Partorgų ir kavaleristų laikai.
Kokius ženklus ant kaktų nešioja šių dienų teisuoliai, vertybininkai, a la kritinio mąstymo skleidėjai?
Keista, bet politinė įtampa Lietuvoje didėjo iškart po sausio 13-osios nakties. Ne tik dėl sovietų teroro, bet vidinių santykių aiškinimosi.
Opozicines jėgas įbauginti bandyta sprogdinimais. 1991-ųjų gegužės viduryje keli sprogstamieji įtaisai buvo detonuoti per Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) mitingą Šiaulių kultūros ir poilsio parke.
Pirmasis užtaisas sprogo ant scenos vos mitingui prasidėjus. Tuojau pat driokstelėjo antrasis sprogimas. Šįkart tarp žmonių. Keli buvo lengvai sužeisti. „Maždaug penketo tūkstančių minia puolė į paniką“, – rašyta „Šiaulių krašte“.
Mitingas tęsėsi. Jo metu teritoriją apžiūrėję policininkai surado dar kelis užtaisus. Po estradą supančia tvora iš išorės pusės gulėjo distancinio sprogdinimo įtaisas. Antroji bomba rasta tarp žiūrovų suolų. Po pakyla buvo įtaisytas fugasinis sprogmuo – ta bomba ir turėjo sprogti, kai ant pakylos būtų susirinkę LDDP lyderiai: Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas, grupė šiauliečių. Tačiau prieš pradžią nutarta stalą perkelti arčiau susirinkusių žmonių.
Policija įvykį tyrė, bet ištirti tokias bylas tuo metu Lietuvoje (prisiminkime tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą, SKAT'o karininko Juro Abromavičiaus nužudymą, Kauno savanorių maištą) buvo negalima.
Tarp valstybės priešų kartu su opozicinėmis kairiosiomis organizacijomis jau 1991 metais buvo įrašyta ir laisvoji spauda. Kaip priešprieša su Sąjūdžiu gimusiai laisvajai spaudai buvo įkurta lietuviškos demokratijos grimasa – valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“. Oficiozas, penimas valstybės lėšomis, spausdindavo ne tik Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės teisės aktus, bet atlikdavo tautos skaldytojo, priešų demaskuotojo ir to meto valdžiai nelojalių piliečių juodintojo vaidmenį.
Šiais metais viename žiniasklaidos kanale viešai kalbėta apie „nelojalių piliečių“ šaudymą. Seime ieškota penktosios kolonos – prieš valstybę veikiančių žmonių – žadėta „ateiti su vyrais...“
Lietuvoje užderėta problemų ir skandalų. Nuvilnijo didelių įmonių bankrotai. Bliuško muilo burbulai. Tūkstančiai žmonių buvo apmulkinti ir liko prie suskilusių geldų. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas šiaulietis Vytautas Juškus interviu redakcijai sakė: „Eidamas Į Seimą supratau, jog Lietuvoje apstu purvo, bet, kad jo tiek daug – neįsivaizdavau.“
Acta est fabula (liet. „Viskas baigta“) – taip Senovės Romoje skelbdavo vaidinimo pabaigą. Gyvenimo spektakliai – be pabaigos. Jų tiek daug, kad sunku ir įvardyti, ką žiūrime – komediją ar tragediją.
1994-ųjų pavasarį „Šiaulių kraštas“ buvo išspausdintas 50 tūkstančių tiražu. Aukščiausias taškas – nuo nulio!
Pokalbį pratęsime penktadienį.
