Naujausios
Koks metraštis be kultūros.
Tema, kurios neįmanoma aprėpti, nes neaprėpiama. Platu, gilu, po akim ar už horizonto. Kiek neprirašyčiau, vis dėlto daug kas liks nepaminėta, nepanagrinėta. Didžioji, mažoji, elgesio, vidinė, mąstymo, kalbos – visa tai kultūra.
„Šiaulių krašte“ įvairaus turinio, pločio ir gylio kultūrai skiriama bene daugiausia vietos ir dėmesio. Ir laikraštis – paukštis iš to paties lizdo. Jau pirmajame leidinio numeryje surasta vietos žinutei apie į Lietuvą atkeliavusio žymiojo kraštiečio aušrininko, lietuvybės skatintojo, švietėjo ir diplomato Jono Šliūpo archyvo dalį.
Retai pavyks rasti „Šiaulių krašto“ numerį, kuriame nebūtų kultūros ar istorijos temų. Tad tik apgraibomis įmanoma apžvelgt ir sugrupuoti tūkstančius kultūros publikacijų.
Vyresni „Šiaulių krašto“ skaitytojai prisimena išskirtinį „Miestelių“ ciklą. Jame tilpo pasakojimai apie unikalias Šiaurės Lietuvos gyvenvietes, nuo seno vadinamas miesteliais. Kiekvienas jų – išskirtinė istorija, artimiausių kaimų, vienkiemių traukos centras, parapija. Vėliau kai kurių miestelių istorijos sugulė į storiausius tomus, tačiau tada, daugiau nei prieš tris dešimtis metų, laikraščio rašiniai buvo vos ne vienintelės didesnės apimties publikacijos apie miestelių dabartį ir praeitį.
„Miestelių“ kelionė ne tik įsimintina, bet ir reikšminga, nes tokie krašto kultūriniai, etnografiniai pasakojimai, savasties ir mitų pakartojimai įstringa sąmonėje, stiprina visus įmanomus žmogaus ir gimtinės ryšius. Miesteliai ir bažnytkaimiai traukiasi, nyksta kultūros paveldas, gyventojai sensta, mažėja mokyklų arba jos uždaromos.
Tirpsta unikali Lietuvos dalis... Įkopus į miestelių bažnyčių bokštus atsiveria plačios Žiemgalos lygumų ar Žemaitijos kalvų panoramos.
Žvelgiame ir toliau, ir giliau. Būtent gylio, šulinio vaizdinys gali tapti kultūros lauko bendrybe. Mažoji/didžioji krašto istorija: dvarai, šeimos, miesteliai ir sodybos. Kuo giliau – tuo pilnesnė, aiškesnė, netikėtesnė konkrečios vietovės istorija, papildanti ar net keičianti platesnį praeities vaizdą ir jo aiškinimą. Džiaugiamės, kai surandame tai, apie ką dar nežinota, netyrinėta.
–
Jau nuo pirmųjų laikraščio numerių su redakcija pradėjo bendradarbiauti didelis būrys Šiaulių miesto ir krašto kultūrininkų. Tik laikraščiui užgimus buvo išspausdintos menotyrininko Vytenio Rimkaus (1930–2020), archeologės Birutės Salatkienės (1951–2018), kalbininko Stasio Tumėno, teisininko Jono Nekrašiaus, dizainerio Viliaus Purono, kraštotyrininko Jono Balčiūno, istoriko Dangiro Mačiulio, truputėlį vėliau menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio ir literatūrologo Vytauto Bikulčiaus publikacijos. Šie kultūrininkai tapo nuolatiniais laikraščio autoriais.
Įsimintinas V. Rimkaus straipsnis „Paminklų karai“, paskelbtas 1993 metų balandį. „Ir vėl griaunami, vagiami, niokojami paminklai, antkapiai, memorialinės lentos. Baisus dalykas! Kas gi čia yra, kas atsitiko?“ – retoriškai klausta straipsnio įžangoje.
Nugriauti, sunaikinti arba į Grūto parką išvežti buvusios epochos ideologijos ženklai. Provokuodamas diskusiją straipsnio autorius teigė, kad paminklų griovimas yra daugiaplanė problema, į kurią būtina įsigilinti, ją įvairiapusiškai išnagrinėti.
Išsamioje publikacijoje V. Rimkus išnagrinėjo griauti-negriauti aspektus. Daugelis jo įžvalgų, istorijos paralelių, be jokios abejonės, erzino totalinio karo su paminklais šalininkus. „Retsykiais man kyla įtarimas, kad kai kas iš aktyviausių ultimatyvių griovėjų neseniai patys keliais šliaužė apie juos. O ar nėra ir provokacijų galimybių – kai kada dvelkteli ir toks kvapelis.“ Arba straipsnio paskutinė pastraipa: „Paminklų karas – tai ne kas kita, kaip visuomenės būvio atspindys, jos susidvejinimo, susitrejinimo ir suskilimo. Būtent tas karas – veidrodis mūsų kultūros lygmens. Kaip giliai į mūsų sąmonę įsiėdė idiotizmas!“
V. Rimkaus ir daugelio kitų autorių straipsniai ne tik supažindino, nagrinėjo problemą, bet ir skatino mąstyti, kūrė žinių ir minčių lauką, kuriame tarp laikraščio ir skaitytojų užsimegzdavo intelektualus ryšys, formavosi bendros patirtys.
Šiandien profesoriau Vytenio Rimkaus straipsnis galbūt net aktualesnis nei 1993 metais.
Pasižiūrėkime į veidrodį, – patarė V. Rimkus.
–-
Pirmojo „Šiaulių krašto“ dešimtmečio kultūros arimuose bene daugiausia dailės vagų. Aktyviai rašė menotyrininkai V. Rimkus, V. Kinčinaitis, D. Kinčinaitienė, kiti autoriai. Kildavo ir diskusijų. Įsimintinas rezonansas, kurį sukėlė V. Kinčinaičio publikacija „Reanimuotos tradicijos ir vešliai sužaliavusio klozeto jungtuvės“ 1997 metų pavasarį.
Apžvelgdamas tradicinę, tada jau keliasdešimtą Šiaulių dailininkų parodą V. Kinčinaitis teigė, kad „ketvirtadalis šios parodos autorių drąsiai galėtų keliauti į tautodailininkų parodą“. Autorius, klausdamas savęs ir kitų – „gal mano skonis „iškrypęs“ – svarstė, kad profesionalus menas turi skirtis „nuo mėgėjų, amatininkų, tautodailininkų...“
Paaiškinta, kodėl lyg pelkė – lyg ne pelkė?
„Mūsų dailininkai išstumti iš bet kokio lygio konkurencinės kovos, jie tiesiog tyliai, piktdžiugiškai nutylimi ir ignoruojami, jie neįtraukiami į jokius rimtesnius respublikinio ar tarptautinio lygio projektus, nėra galimybės pasitikrinti“, – konstatuota. Kliuvo ir autoritetams – Vitoliui Trušiui (1936–2018), Aloyzui Toleikiui (1931–2021), Eduardui Juchnevičiui (1941–2011) („Klampios Vitolio Trušio pelkės tokios tikroviškos, kad netyčia gali ir sušlapti, galbūt net ir paskęsti“; „Aloyzas Toleikis pajuto savipakankamą marmuro medžiagos grožį ir jo nebesugadino kokia nors figūra“).
Po dviejų savaičių, dar kabant parodai, išspausdintas E. Juchnevičiaus atsakas „Ar valgysime duoną, išaugintą klozete?“.
„Žaismė ar cinizmas persmelkia mūsų kultūrą, projektų kultūrą. Iškrypęs skonis deklaruojamas dviejuose trečdaliuose V. Kinčinaičio straipsnio – interpretacijose“, – rašė to meto Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas.
1997 -ieji – laikotarpis, kai norėta, nebijota diskutuoti.
Gerbiamieji, Šiaulių menininkai, kultūrininkai, intelektualai, ar šiandien Šiauliuose kas nors dar sugebėtų ir išdrįstų taip – nevyniojant į vatą?
Šiandien Šiauliuose daugiau tvarkingesnių kultūros įstaigų negu Nepriklausomybės pirmaisiais metais, ir renginių gausa lenkiame paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį.
Būna, kad nuo renginių renginėlių šėlsta miestas. Tačiau dar akivaizdžiau, kad intelektualinės intrigos: noro įrodyti, pasiekti, pakeisti, komentuoti ir kritikuoti – tada buvo daugiau. Kultūra plačiąja prasme ir menas siauresne neįsivaizduojamas be viešų diskusijų, kritikos – profesionalios ar bent nuomonės ar replikos lygio.
Kultūros vyksmas be kritinio vertinimo pasmerktas tik reprezentacijai tarp keturių sienų. (Tokio provincialumo Šiauliuose netrūksta.) Todėl bekonfliktėje erdvėje užgimę kultūros įvykiai (ne renginiai), pavyzdžiui, Dramos teatro „Mindaugas“, Rimanto Kmitos romanai „Pietinia kronikas“, „Remyga“ ar „Laiptų“ galerijos dailės parodos, atrodo kaip išimtys iš taisyklės. Būsena, kai vyksta daug ir visiems gerai, lyg erkė įsisiurbė į kultūros kūną.
Dar 1997-aisiais filosofas Gintautas Mažeikis, tuo laiku nuolatinis mūsų laikraščio autorius, „Paraštėse“ – apmąstymų skyrelyje – apibendrino šiaulietiškos kultūros ir miesto, „kuriame gan vangiai skleidžiami teigiami gandai“, būseną: „Uždarų grupių specializuoti šnekalai nėra įdomūs platesnei visuomenei ir neformuoja atviro miesto kultūrinio elito. Čia atsiranda tik pasislėpę menininkai <...>. Jie tarpusavyje mažai komunikuoja, nerengia viešų paskaitų, todėl inicijuoja savojo rašomojo stalo, o ne kultūros gyvenimą.“
O gal Šiaulių kultūra jau pavargo nuo būsenos, kai „visiems viskas gerai“ ir atsiranda „teigiamų gandų“? Noriu tuo tikėti, o „Šiaulių krašto“ redakcijoje gimęs „Meno vyksmas“ (parodos, renginiai) yra vienas iš pavyzdžių.
–
Šiandien „Šiaulių krašte“ pasirodo ir „Atolankos“ – tradicinis mūsų kultūros, istorijos priedas.
„Atolankos“ pradėtos leisti jau 1995 metais. Paskaičiuokime – prieš 30 metų. „Atolankų“ jubiliejinė apžvalga turėtų pasirodyti metams baigiantis, o šiandien noriu pacituoti literatūros mokslininkę, profesorę Viktoriją Daujotytę. Iš interviu „Šiaulių kraštui“:
„Inteligentiškumas, mano supratimu, nėra tiesiogiai susijęs su parodų, koncertų, teatrų lankymu. Kartais ta inteligentiška būsena arba inteligento žmogaus kultūros dvasia susiformuoja atskirai nuo visų tų dalykų. Doras žmogaus elgesys, kiek įmanoma, morali laikysena: negali pulti prie lovio, nors ir alkanas esi, negali čiupti iš kito panosės. Tokia ir yra inteligencija. Inteligentiška žmogaus dvasia arba kultūros žmogaus dvasia gali jausti pasaulį, harmoniją net ten, kur jos nėra. Ji tiesiog turi galimybę gyventi labiau iš savęs, o ne iš to, ką duoda pasaulis. Vidinė inteligencija tokia: nenuskriausti kito, neįžeisti“.
Negali pulti prie lovio, nors ir alkanas esi.
–
Laikas iki lapkričio 20 d. – iki laikrašo 35-ečio – sparčiai tirpsta. Antradienį, vartydamas metraščio puslapius, norėčiau pakalbėti apie Šiaulius, pasiklydusius tarp savo įvaizdžių.
Būkime kartu!
