Naujausios
Pradėjome kalbėti apie Šiaulius, kur Vilius iškart tapo tikrai ne mažiausiu miesto valdymo mechanizmo sraigteliu, nes buvusi vyriausiojo dailininko pareigybė ir atsakomybė – skamba išdidžiai.
Detaliau prisiminta Vilniaus gatvės puošyba. „Anas“ gyvenimas mūsų pokalbiui diktuoja daug temų, tačiau nuo Šiaulių puošybos reikalų dar nenutolstame.
Apie nemarų kopūstgalvį
Prieš kelias dienas perskaičiau, kad Taline (Estija), Nacionalinės bibliotekos kieme, bus pastatytas paminklas kopūsto galva – „Monumentas knygoms, kurios suskaitytos iki kopūsto“. Meno kritika jau teigia, kad estų „kopūstas“ spinduliuoja humoru, ironija ir daugiaplane menine mintimi, apibendrinimais nuo suskaitytos knygos iki kopūstgalvio. Kaipgi neprisiminsi Šiaulių „superkopūsto“, 1978 m. pakabinto prie daržovių parduotuvės. Beje, vizualiai Talino ir Šiaulių kopūstų galvos labai panašios.
– Viliau, kodėl Šiauliams buvo reikalingas „superkopūstas“?
– Dabar sunku pasakyti, bet atrodo, kad tokio didelio kopūsto iki šiol nebuvo sukurta/padaryta, tikiuosi, kad ir estų kopūstas bus mažesnis. Mūsiškis kaip daržovių parduotuvės reklama kabėjo virš Gegužės 1-osios (Vasario 16-osios) gatvės šaligatvio. Buvo sumanyta pakabinti ne kopūstą, o diržu perjuostą obuolio graužtuką, kuris turėjo simbolizuoti mintį „valgau ir lieknėju“. Šį sumanymą sukritikavo Vykdomojo komiteto pirmininkas, pareiškęs, kad Vilniaus bukagalviai pagalvos, kad Šiauliuose prekiaujama tik daržovių ir vaisių atliekomis. Todėl sugalvota pagaminti kopūstą. Metalistai Albertas Vaidila ir Kęstutis Einigis jį pagamino iš aliuminio lapų ant metalinio karkaso, panaudodami ąžuolo detales. Karkaso viduje sumontuotos žalios spalvos lemputės turėjo žaliai šviesti tarp kopūstlapių, bet šviesa vos prasiskverbdavo, todėl to efekto atsisakyta.
– Praėjusioje pokalbio dalyje plačiau kalbėjome apie piešinį ant sienos „Buratinas kvailių šalyje“ ne tik kaip apie taupomosios kasos reklamą, bet ir kaip socialinį-politinį reiškinį. Ar „superkopūstas“ viso labo tik daržovių-vaisių parduotuvės, kurioje bananų būdavo tik prieš „spalines“, reklama?
– Pirmiausia atsirado problemų dėl pavadinimo, nes kalbininkams ir ideologams užkliuvo priešdėlis „super“. Ne lietuviškas, o „vakarietiškas“, t. y. ne tarybinis, svetimas tarybiniam žmogui, tad užrašą sumontavome taip, kad nuo gatvės tarybinis žmogus matė žodį „kopūstas“, o nuo vandentiekio bokšto – dar ir „super“, pažymintį ir išorinį šio kūrinio diametrą, ir milžinišką dvasingumo talpyklą, nes ir tada, ir dabar apstu kopūstgalvių... Suprantu, kad ir estų „kopūstas“ savyje talpina ne tik iki kopūsto lapų suskaitytas knygas, bet nemarų žmogų kopūstgalvį.
Neįvykęs „balaganas“
– Pripažinkim, Viliau, nors „anų/tų laikų“, pasak šiandienos teisuolių, tarsi ir nebuvo, bet „Komunizmo statytojų kodeksas“, užblokuodamas fantaziją, įvairiausias humoro formas, sėkmingai veikė tada ir veikia dabar. Kas galėjo pagalvoti, kad didelį, tarybiškai lietuvišką miestą buvo galima puošti spalvinga, daugiaprasme ir (!) neideologizuota reklama, tūriniais akcentais, ir visa ta „velniava“ standartizuotus protus varė į aklavietę. Jūsų valdomas procesas būdavo apklijuojamas „kičo“, „blogo skonio“, „balagano“ etiketėmis, todėl daugelis projektų liko neįgyvendinti – prisiminkite kai kuriuos jų. Bet pradžiai – apie anų dienų neįprastą Jūsų sūnaus Vyčio vardą. ( Vytis Puronas, kompozitorius, kino garso režisierius, LMTA docentas.)
– Kurį taip pat reikėjo „pramušinėti“. Sūnelis gimė per patį brežnevinės stagnacijos piką. Tuomet kiekvienas „šūdniekis“ turėjo būti derinamas. Lietuvybė, kaip ir bet koks tautiškumas, buvo neaprašyta, bet įrašyta kaip antitarybiškumo forma. Vytis – buržuazinės Lietuvos herbas. Nors teoriškai toks žodis nebuvo uždraustas, mes, lietuviai, savo naujagimių tokiais vardais neskubėdavome vardinti. Per drąsu, dar bus nemalonumų.
Mudu abudu – Virginija ir Vilius – norėjome, kad tolesnė visa Puronų generacija turėtų vardus, prasidedančius raide V. Sūnelį nutarėme pavadinti Vyčiu. Asilams aiškinausi: „Čia Vytauto sutrumpinta forma, o kad sutampa su anuo herbu – kaltas miesto komunistų partijos komitetas: ideologinio skyriaus vedėjas Albertas Vaidila tuomet buvo iškeltas į Vilnių, o kitas – tuomet dar nedirbo. Nebuvo su kuo suderinti...“ Beje, atsarginis vardas, kurį turėjome paruošę prieš krikštynas, kuriuo dar lopšyje vadinome, buvo Vykintas. Bet... paskutinėmis minutėmis tautiškumas nusvėrė šiaulietiškumą.
Mano politinę drąsą pastebėjo naujokų šaukimo komisija apie 2006-uosius. Pirmininkas savivaldybės koridoriuje paklausė – iš kur pas tave tuomet buvo tiek drąsos? Paaiškinau: „Drąsa – laimėjimo pagrindas!“ – tai pareiškė pulkininkas Vladas Skorupskis, 1920 m. sumušęs lenkus prie Giedraičių.“
– Dabar apie „balaganą“...
– Daug mano ir mūsų projektų neįgyvendinta, užmiršta, bet nepamiršta. Henriko Orakausko sukurtas „Šauliukas“ turėjo stovėti dabartinių „Pelikanų fontaniuko“ vietoje, ant poliruoto granito pjedestalo, kuriame vanduo suktų turbiną, o ji – „Šauliuką“ amūriuką apie 90 cm ūgio, gražiai aprengtą, paauksuota meilės strėlyte besitaikantį praeiviui į širdį. Statulėlė jau buvo baigta gaminti, ruoštasi pjauti granito pjedestalą, tačiau Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Z. Gaurilčikienė, išvydusi skulptorės B. Kasperavičienės „Pelikanus“, pasiūlė juos pastatyti vietoje berniuko amūriuko.
Dar – kiekvienas save gerbiantis šiaulietis turi žinoti, kad pirmasis pasaulyje skraidantis aparatas su motoru buvo sukonstruotas ir pakilo į orą ne bet kur – o Šiauliuose! 1844 metais!
– Amžininkai teigia, kad vos pakilęs – krito žemyn...
– Nesvarbu, kad „Žemaičio garlėkio“ pilotas Aleksandras Griškevičius gerokai išgąsdino tuo metu į Šiaulius įvažiuojantį Kauno gubernatorių ir jo arklius, o aeronautas, krisdamas kartu su garlėkiu, susilaužė koją, o vėliau neteko ir valdiškos tarnybos, bet Šiauliams paliko amžiną šlovę, kurią dabar retas teprisimena. Tad buvo sumanyta pagaminti „Žemaičio garlėkio“ maketą ir pastatyti virš Prūdelio. Metalistas Borisas Zavodskovas jau buvo pagaminęs orlaivio maketą, o Zoknių lėktuvų remonto gamykla turėjo ne tik lėšų, nagingų meistrų, bet ir pareigingų politrukų, kurie buvo pasirengę spausti, kad „vaizdinės agitacijos akcentas aviacijos populiarinimo tema“ būtų laiku pagamintas ir pastatytas.
– Tačiau...
– 1993 m. rusų armija išdundėjo į rytus, o maketas – į sandėlius ar kažkieno namus. O tiek mažai tetrūko, kad ši metalo skraidyklė būtų pastatyta virš Prūdelio kaip fontano viršus, naktį apšviesta prožektoriais... Juk amerikiečiai broliai Raitai į orą orlaiviu pakilo puse šimtmečio vėliau.
Prisimenu ir Henriko Orakausko medį-fontaną, leidžiantį burbulus – „Burbuliuojantis medis“. Menininkas iš vario pagamino beveik 5 metrų aukščio medį su 2 000 lapų. Įspūdinga. Pro medelio šakų skylutes kartu su oru turėjo būti leidžiami muilo burbulai: retkarčiais nuplauktų muilo burbuliukų debesėlis, susižavėję krykštauja vaikučiai, džiaugiasi mamytės... Muilo burbuliukų fontanėlis – tokios keistenybės nesu matęs nei sapne, nei spalvotuose užsienio žurnaluose. Tereikėjo medeliui rasti tinkamą vietą, kamiene įtaisyti varikliuką ir išsiaiškinti, kuri šampūno rūšis geriausiai tinka burbuliuoti. Deja, vėl smogė „geras skonis“: neleisime, kad iš miesto būtų daromas atrakcionas.
Neleido, įsižeidęs H. Orakauskas paliko miestą, persikėlė į Kupiškį, ten sukūrė panašų medį-fontaną, dar keliolika įsimintinų miesto erdvių puošybos darbų, o Šiaulių „Burbuliuojantis medis“ kurį laiką stovėjo „Apželdinimo treste“, o po įmonės privatizacijos dingo, nes buvo iš vario. Kas ten į visokias šiukšles kreips dėmesį?
– Argi nebuvo galima rasti šiam kūriniui vietos?
– Buvo... idėja – gera, bet praktika, teigia marksistinė dialektika – geriausias teorijos revizorius.
Traukinukas neatvažiavo...
– Revizavo ir Draugystės prospekto siauruką. Papasakokite apie miesto traukinuko idėją. Kodėl traukinukas neatvažiavo?
– Draugystės prospektu nuo geležinkelio stoties turėjo pūškuoti garvežiukas su vienu vagonu – iki neseniai pastatyto „Šiaulių“ viešbučio ir atgal. Traukinukas būtų varomas ne garo jėga, o elektros akumuliatoriumi. Idėja gimė geležinkelininkų galvose. Kai išgirdau apie traukinuką iš Vykdomojo komiteto pirmininko Viliaus Kazanavičiaus, iškart užsidegiau, nes vaikystėje daug kartų teko važiuoti siauruku Kupiškis–Panevėžys.
Noro, visokiausios įrangos buvo per akis, komunalininkai ir autoinspekcija neprieštaravo, nes reikėjo tik vienos pervažos per Vytauto gatvę, prospektas nesusiaurėjo, pėstiesiems nekiltų joks pavojus: traukinukas riedėtų vėžlio greičiu.
– Jei visi – už, tai kas – prieš?
– Čia ir prasideda „klasika“: nori idėją sunaikinti – nešk į tarybą! Šaunią idėją sutaršė Miesto įvaizdžio tarybos specialistai: namų projektuotojas, keramikas, skulptorius ir jų „bičas“. Tas darinys vadinosi Jungtine architektūros ir meno taryba. Pareikšta, kad iš miesto neverta daryti atrakciono parko, Šiauliai turi būti solidūs, o ne kaip Puronas. Dar kalbėta apie tepaluotą griozdą tarp silikatinių namų, o ir apskritai miestas ne tais bėgiais važiuoja.
– Na, ir ką?
– Ir nieko, nors buvo ir noro, ir pinigų, ir specialistų, o traukinukas neatvažiavo...
(Bus daugiau)
