Naujausios
Šiuo metu žurnalui rašo per 90 istorikų, teisininkų, publicistų, kultūros, visuomenės veikėjų. Ir nė vienas iš jų net nepasidomėjo honoraru. Vadinasi, idealizmas – užkrečiamas. Tik gaila, kad ši „epidemija“ neatplito iki spausdinimo įmonių ir popieriaus pardavėjų. Tačiau tikimės, kad ištikimųjų leidinio rėmėjų gretos plėsis, nes jau šiandien būtina telktis švietėjiškai veiklai, kad išliktų Tauta ir Lietuva.
Lietuvybės susinimas, literatūros klasikų kūrybos stūmimas į užribį aptartas šiųmečiame Ozolinių sambūryje Bazilionuose. Jame dalyvavo Šiaulių krašto, iš sostinės atvykę istorikai ir visuomenės atstovai. „Lietuviui nėra nacionalinės savigarbos ir garbės jausmo“, sakėsi pastebėjęs profesorius Arūnas Gumuliauskas. Jis mano, kad programinis finansavimas, kurį jis vadina „fondų vergove naikina kalbą ir istoriją“. Istorikas priminė signataro Romualdo Ozolo žodžius: „Jeigu egzistuoja pelno tiesa, tai jos nėra. Nes pelnas užgožia viską, kas yra materialu ir kas idealu“.
Filosofas Vytautas Rubavičius pranešė iš kultūros istoriko Dariaus Kuolio sužinojęs, kad iš lietuvių literatūros programų „išimta“ poetų Pauliaus Širvio ir Algimanto Baltakio kūryba. Tarsi inventorizuojamas mūsų kūrėjų palikimas: smerkiama Salomėja Nėris, „neberandama“ vietos Atgimimo dainiaus Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimui. „Tik Tautos turi istorijas. Jokios kultūrinės bendruomenės to neturi“, – mano V. Rubavičius.
Visą Ritos Žadeikytės moderuojamą diskusiją „Inteligentijos ir politinių takoskyrų problemos nūdienos visuomenėje“ rasite naujajame, 25-ajame „Padubysio kronikų“ numeryje.
Arvydo Juozaičio publikacija „Kultūros kanonas – būtinybė“ atsako į aukščiau paminėtos diskusijos klausimus.
„Mes esame prikaustyti prie 65 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės ploto dvilypės jėgos – lietuvių kalbos ir baltų kultūros.“ Neatremiamas Sąjūdžio pirmeivio teiginys, todėl, nepriklausomai nuo besikeičiančių politinės valdžios skersvėjų, privalome išsaugoti tautinės tapatybės galias.
Kas tas kultūros kanonas? Trumpai – tai meno, istorijos, kalbos, švietimo, paveldo, architektūros objektų ir t.t. sąrašas, kurio neturėtume teisės pamiršti ar kitaip sunaikinti. Analogų yra. Tokius „neliečiamųjų“ sąrašus pasitvirtinę turi švedai, danai, kaimynai latviai...
Kanonas – tai mūsų Tautos iš kartos į kartą perduodamas kultūrinis – genetinis kodas. Todėl sovietai mūsų „kalbos nesunaikino, net leido lietuviams turėti 11 klasių bendrojo lavinimo mokyklą, kai imperijoje buvo 10 klasių. Lietuviai kartu su latviais ir estais tęsė prieškario kultūros tradicijas prievartinės komunizmo ideologijos sąlygomis. Kas padėjo tai daryti? Katalikių motinų sūnūs, tautiniai komunistai, atsistoję ant Antano Smetonos metais supiltų valstybinės kultūros pamatų“, – eretiškai konstatuoja visų laikų eretiškiausias Sąjūdžio eretikas A. Juozaitis.
Jeigu reikėtų rinkti unikaliausią 25-jo žurnalo numerio publikaciją, neabejotinai pirmautų Virgilijaus Lukošiaus „Padubysiai prie Dubysos“. Geografiškai tokiu pavadinimu nutysusių vietovardžių esama nuo Raseinių iki Pakruojo.
Autorius tarsi visą tą kelią būtų pražygiavęs asmeniškai, atodūsio akimirkomis kelionės perimetrą vis patikslindamas archyvų originaliuose šaltiniuose. Todėl skelbiame atradimą!
Ilgus metus istorikai, visuomenės atstovai ginčijosi, kūrė teorijas, kaip ir kodėl atsirado bazilijonų vienuoliai buvusiuose Padubysiuose, dabar vadinamuose – Bazilionais. Pastarasis miestelis bene 6 kartus keitė pavadinimus ir tik 1749 metais čia įsikūrus vienuoliams, tarsi „prisitaikė“ sau vietovardį.
Daug laiko praleidęs archyvuose, V. Lukošius aptiko, kad du visuomenei žinomi broliai Jonas ir Antanas Beinarai [ar Beinorai] turėjo dar vieną – Gideoną. Šis gi buvęs bazilijonų vienuolis.
Šaltiniai byloja, kad broliai trečiąjį persiviliojo namo, padovanodami jam „du valakus žemės ir Mekių kaimą“ vienuolyno steigimui. Bazilijonų švietėjiškas ordinas pastatė miestelyje bažnyčią, įkūrė mokyklą, kurioje galėjo mokytis visų luomų vaikai. Čia nebuvo taikomos fizinės bausmės. Vienuolis Gideonas įsteigė ir „Padubysio kolegiją“.
Po 1831 metų sukilimo bazilijonų vienuolynas buvo panaikintas. Carinė Rusija čia įkūrė stačiatikius.
Žurnalo rubrikoje „Žymiausi šiauliečiai“ Birutė Žymantienė tęsia pasakojimą apie Šiaulių universiteto botanikos sodą. Publikacijoje „Čia žydi raktažolė pelenėlė“ gausu naudingos informacijos sveikuoliams apie medų ir kitus bičių kuriamus produktus.
Pažinojusiems sodo fundatorių Stasį Gliaudį gali būti įdomu sužinoti, kas jam nutiko, kai sovietiniai tikrintojai suuodė, kad mokslininkas už 50 rublių pardavė sode išaugintas morkas, tačiau pinigų neužpajamavo buhalterijoje. Visi kolegos žinojo, kam tie 50 rublių buvo panaudoti, tačiau slėpė. S.Gliaudys vos neprarado darbo. Jį nubaudė papeikimu. O už „morkų biznio“ pinigus buvo pirktas cukrus, nes iš botanikos sode užderėjusių vaisių technologijų laboratorijoje gamino...vyną...svečiams ir visokiems revizoriams pavaišinti.
Istorikas Jonas Kiriliauskas primena skaudaus likimo šiaulietį Leibą Lipšicą. Žydų tautybės žmogus antrojo pasaulinio karo metais netekęs visos šeimos – tėvų bei brolio, visą gyvenimą kaupė „dingusį Šiaulių žydų pasaulį“ ir medžiagą padovanojo „Aušros“ muziejui.
Autorius pasirinko originalų pasakojimo stilių. J. Kiriliauskas, tyrinėdamas L.Lipšico palikimą, tačiau nebegalėdamas vienu ar kitu klausimu paklausti paties savo herojaus nuomonės [mirė 2002m.], renkasi jausminę aplinką formuojančias citatas iš Holokaustą išgyvenusių žmonių knygų.
Jubiliejiniame „Padubysio kronikų“ numeryje labai turtinga „Prisiminimų rubrika“. Joje net penkių autorių publikacijos. Dalius Stancikas ir disidentas Petras Plumpa primena apie prieš 25-erius metus pas Kūrėją išėjusią Nijolę Gaškaitę – Žemaitienę.
Informatyvus Marijos Žibūdienės tekstas „Žiburys“ apie sovietmetyje veikusios „Nuklono“ gamyklos saviveiklinį chorą. Pastarojo istorija lygiagreti valstybės istorijai, kurią galime „atsekti“ net pagal pakitusį repertuarą.
Sofija Stanelytė-Popovienė ir Povilas Urbietis publikacijoje „Ji vis dar tebestovi“ papasakojo apie Pašvinės pradinę mokyklą, mokytojus ir mokinius. Prisiminimas yra vertingas, nes tarsi atgimsta švietimo sistemos formavimo vingiai Lietuvos istorinių virsmų laikotarpiu.
Šių eilučių autorė skaitytojams primena legendine vadintą „Kelionę arkliu po Lietuvą 1975 metais“. Prieš 50 metų akademikas, profesorius Petras Vasinauskas originaliai lankė savo studentus, įvairiuose šalies regionuose dirbusius agronomus, bendravo su žmonėmis, reklamavo savo jaunystės dienų transporto priemonę. Po šios kelionės gimė mintis įsteigti Arklio muziejų, kuris greitai bus pusė amžiaus, kaip veikia Anykščių rajone, Niūronyse.
Į „Padubysio kronikas“ sugrįžta naujų knygų pristatymo rubrika. Vincas Gricius kalbina Stasio Žakevičiaus-Žymanto knygos „Tėvynėje liko širdis“ iniciatorę, JAV lietuvių archyvų tyrėją, žurnalistę Jolantą Mažylę. Tai mūsų išeivijos sugrąžinimas Lietuvai, kad žinotume, kodėl esame laisvi ir prisimintume, kas kūrė prielaidas mūsų šiandienai.
