Naujausios
Vladas Vertelis. Gerb. Profesoriau, mūsų pokalbis eina pabaigos link – šįkart klausimai apie Šiaulius, pabandžiau suformuluoti platesnius klausimus.
Vytenis Rimkus. Tie mano atsakymai lyg ir kartojasi, o, žiūrėk, jau ir besikeičią. Tokia jau gyvenimo eiga ir įvairovė. Sava nuomonė ne visada yra tiesa, kinta aplinkybės, terminų turinys ir ribos.
V.V. Būtent mums ir reikalinga Jūsų tiesa... Vienoje pokalbio dalyje, kalbėdamas apie du kartus sudegusius Šiaulius, apgailestavote, kad kol kas paminklo, tai įprasminančio, dar nėra. Koks turėtų būti paminklas? Apskritai paminklų klausimas dabar tampa labai aktualus. Vilniuje nesusitariama dėl Lukiškių aikštės akcento, o Šiauliuose bene 20 metų diskutuojama, ką statyti vietoj tarybinio kareivio... Pagaliau prisiminta, kad Šiauliuose turime Sukilėlių kalnelį, Saulės laikrodžio aikštę. Keista ir paradoksalu, kad šios sakralios vietos reikalingos buvo tik Atgimimo metais.
V.R. Mano nuomone, sugriovimo atminčiai reikėtų ne kokį nors naują paminklą statyti, o išsaugoti karo pėdsaką: sudegusio namo dalį, slėptuvę ar dar ką nors, kuris ir taptų paminklu. Tokių paminklų pasaulyje yra nemaža – Japonijoje, Vokietijoje ir kitur.
Vis dar paslėptas unikalus paminklas – ant vandentiekio bokšto užtinkuotas kryžius. Tai 1942 metais mūrijant tą bokštą raudonomis plytomis nuo pusės mūryta šviesiomis. Ir tarp šių plytų šviesiame fone išmūrytas kryžius. Jį atidengus būtų reikšmingas priedas prie Kryžių kalno, vaizdingas dvasinis ir istorinis ryšys tarp šių objektų.
Negalima tvirtinti, kad Šiauliai neturi paminklų: štai paminklas Povilui Višinskiui – pirmasis Lietuvoje atgavus Nepriklausomybę, sukurtas konkurso keliu. O sudegusi šv.Petro ir Povilo bažnyčia (dabar katedra) – pirmasis atstatytas architektūros paminklas Lietuvoje. O Sukilėlių kalnelio monumentas, išlaikęs visas transformacijas buvo ir tebėra stambiausias ir ryškiausias paminklas 1863 m. sukilimo atminčiai. Nesakyčiau, kad jis apleistas, bet galėtų būti ir aktyvesne švenčių vieta.
Puikus paminklas popiežiui Pauliui II, dabar jau šventajam, pastatytas asmenine iniciatyva prie Jėzuitų bažnytėlės, kurioje jis lankėsi. Puikus Dalios Matulaitės kūrinys „Aušra“, biustai aktorei Potencijai Pinkauskaitei, semiotikui – Juliui Algirdui Greimui, tai vis paminklai, kurie įaugo į šiauliečių sąmonę kaip esamybė, dažnai net nebepastebima.
Yra dekoratyvinių skulptūrų ant fasadų, prie įėjimų, „Lapė“ prie Talkšos ežero tapo žaismingiausia ir lankomiausia vaikų vieta. O dėl Pergalės paminklo vis dar karštai diskutuojama ir dėl vietos, ir dėl turinio: pasirodo, kad paminklą pergalei statyti yra sunkiau, negu pergalę iškovoti. Tai patvirtina, kad ir Vilniaus pavyzdys.
V.V. Šiauliai sudegė du kartus, žuvo, pasitraukė didelė dalis vietos gyventojų, lyg į užmarštį nuėjo gausios tautinės grupės. Galbūt tai ir lėmė miesto provincialumą, nes sakoma, kad Šiauliai – labiau prie Kryžių kalno, nei Kalnas prie Šiaulių? Pramonės centru sovietmečiu Šiauliai, turėdami kelias sąjunginės reikšmės sukarintas gamyklas ir didelę karinę bazę, buvo tapę, tačiau kultūros centru tapti nepavyko ir tada, ir dabar? Galbūt dėlto, kad Šiaulių šviesuomenė lyg ir nešiojasi kažkokį provincijos šleifą, veikia dairydamasi į sostinę, tarsi laukdama pritarimo, įvertinimo? Manau, kad Kauno, Klaipėdos kultūros žmonės, kultūrinės asociacijos labiau autonomiškos, t.y., laisvesnės nuo sostinės nuomonės. Pavyzdžiui, kelių puslapių straipsnis vietos kultūros leidinyje, be to išplatintas keliolikos tūkstančių tiražu, yra vertinamas daug mažiau, nei anotacija nacionaliniame kelių šimtų egzempliorių tiražo kultūros leidinuke. Gal Šiauliai prarado ar dar neatrado galimybę labiau propaguoti Latvijos kultūrą ir taip labiau integruotis bendriems projektams, kultūros mainams? Gal žvilgsnis į Latviją, į Rygą suteiktų Šiaulių kultūrininkams daugiau išskirtinumo ir geresnio savęs vertinimo? Jeigu Šiauliai dažnam Vilniaus provincialui yra miestas kažkur Šiaurės Lietuvoje, tai ir Vilnių galime vadinti miestu prie Baltarusijos sienos. Suprantu, kad "provincija" – sąvoka kaip vandenynas...
V.R. „Provincija“ pirmiausia yra geografinė sąvoka, susijusi su „Centro“ sąvoka. Jų tarpusavio santykis yra daugialaipsnis. Lietuva yra Europos pakraštyje, provincijoje. O Vilnius yra Lietuvos centras, nors ne visai geografinis, bet politinis, administracinis. Taigi visa kita Lietuva – provincija su savais gerokai skirtingais regionais.
Visai kitaip suvokiama provinciali visuomenė, provincialus žmogus – provincialas. Tai nulemia išsilavinimo, darbo, siekių, idėjų skirtumai. Taigi provincialų esama ne tik provincijoje, bet ir centruose. Ši skirtybė labai daug priklauso ir nuo savivertiškumo, savivokos. Lietuvos valstietija, ūkininkija XX amžiaus pirmoje pusėje jau buvo savo dauguma tapusi raštinga, savaip intelektuali. Tą įrodė trėmimų bangos.1948, 1949 ir 1951 metais buvo tremiami eiliniai Lietuvos žmonės, tvarkingiau gyvenę, įvairiomis formomis priešinęsi okupaciniam režimui.
Atsidūrę Sibire, dauguma pasirodė aukštesnio intelektinio, gyvenimiškojo lygio už vietinius gyventojus. Netgi vyko savotiškos ūkinio, ekonominio lygio pamokos, pagerėjo Sibiro gyvenimo lygis. Ne veltui Irkutsko partijos sekretorius XX partijos suvažiavime Maskvoje dėkojo A.Sniečkui už tą pagalbą...
V.V. Vilnius ir kita Lietuva. Šį terminą, jei neklystu, Jūs vienas pirmųjų pradėjote vartoti. Kur šioje antrojoje Lietuvoje yra Šiauliai? Ar Šiauliai dar turi potencijos tapti regiono centru, traukos vieta? Ar sutinkate, kad Šiauliai sparčiai provincialėja: nežinomybė (arba jau žinomybė) dėl Šiaulių universiteto, iškeliamos regioninės valdžios struktūros, gabiausias jaunimas palieka miestą, o dabar veikiantys jau vyresniosios ar viduriniosios kartos elito žmonės vis dar kalba apie Šiaulius, kaip apie laikinąją stotelę – atvažiavau, maniau – trumpam, bet kažkodėl pasilikau.
V.R. Skirtumai tarp sostinės ir regionų – problema itin sudėtinga. Tai susiję ir su valdžios struktūromis, jų sprendimais, taip pat su istorinėmis, globalizacijos situacijomis. Kaip ir visa Lietuva, taip ir jos regionai, miestai ir miesteliai turi savas istorijas. Paminėtini keli Šiaulių istorijos etapai. XX amžiaus pradžioje Šiauliai iškilo kaip odų pramonės miestas, veikė net septyni odų fabrikai, tarp jų ir grandiozinis Frenkelio fabrikas. Po karo atsistatymas vyko lėtokai, odų ir batų gamyba nepasiekė buvusio lygio, tačiau sparčiai augo maisto pramonė: mėsos, pieno fabrikai, pastatytas antras po Kauno grūdų elevatorius. Šiauliai buvo ir Lietuvos geležinkelių centras.
Savotiška miesto padėtis buvo vokiečių okupacijos metais: gausėjo gyventojų (iki 25000), dalis jų buvo dėl 1941-ųjų trėmimų kaimus paliekantys, o dalis – Vilniaus ir Kauno gyventojai, nes čia lengviau buvo su maistu. Mieste pagausėjo kultūros atstovų – literatų, dailininkų, aktorių. Prie teatro pradėjo veikti operetė, leidžiamas solidus „Varpų“ almanachas – vienintelis karo metais Lietuvoje. Šiauliai tapo lyg ir antruoju kultūros centru Lietuvoje po Kauno, nes Vilnius tais metais dar nebuvo Lietuvos kultūros baze.
Frontui priartėjus tarybinė aviacija miestą tris naktis bombardavo pirmiausia kaip geležinkelių mazgą ir aerodromą. Pasekmės buvo liūdnos, miestui prisiėjo keltis iš pelenų. Įpusėjus tarybinės okupacijos laikotarpiui šalia vietinės pramonės įmonių steigiamos didelės gamyklos ( Televizorių, "Nuklono"), ir štai miestas pasiekė apie 160000 gyventojų, tapo didmiesčiu.
Pažymėtina, kad tik kultūros veikloje stiprėjo pasipriešinimo reiškiniai, atvedę iki Atgimimo ir Nepriklausomybės. Pedagoginiame institute itin stiprėjo lituanistų, specialiųjų pedagogų, piešimo mokytojų ruošimas. Klaipėdos aukštoji mokykla buvo steigiama Šiaulių instituto sąskaita, vos ne pusei dėstytojų išvykus į Klaipėdą. Šiauliai išugdė nemažai profesorių kitoms Lietuvos mokykloms, rektorių Vilniaus universitetui, Kauno politechnikos institutui. Atkūrus nepriklausomybę pedagoginis institutas tapo universitetu – išsipildžiusia tarpukario miesto vadovų vizija.
Miesto raida Nepriklausomybės trisdešimtmečiu – sudėtinga, nestokojanti pasiekimų ir praradimų. Ženkliai sumažėjo gyventojų, ypač jaunimo dėl užsidariusių stambių karinių gamyklų, dėl emigracijos ir bendrosios Lietuvos demografinės situacijos. Gresiantis universiteto uždarymas – skaudus smūgis miestui, kuris akivaizdus, praeinant pro ištuštėjusius Zubovų rūmus.
Tačiau tikimės, kad atkakliomis pastangomis aukštojo mokslo kokie tai centrai liks ir susikurs nauji. Nebeteko Šiauliai Lietuvos geležinkelių sostinės vardo: sudegęs garvežių depas persikėlė į Radviliškį, likviduotas siaurojo geležinkelio tinklas, jungęs miestą su Pasvaliu, Joniškėliu, Rokiškiu, Biržais, Panevėžiu.
Didelį poveikį daro pasaulyje besiplėtojantis autotransportas, kuris, žinoma, neaplenkiantis ir Šiaulių. O lengvųjų automobilių, net po kelis, turi beveik visos šiauliečių šeimos. Tai daro savotišką vaizdą: sumažėjęs žmonių skaičius net pėsčiųjų bulvare, tušti parkai ypač vakarais. Pagrindinės priežastys įvairios: po darbo žmonės automobiliais važiuoja į priemiesčiuose soduose įkurtas sodybas, o laisvadieniais – į Pageluvį, Palangą ir kitas poilsiavietes. Žmonių sambūriu buvo ir tebelieka turgus ir prekybos centrai.
Mieste vyksta dideli vandentiekio, kanalizacijos, šilumos tiekimo darbai – jie ateities gerėjimo laidas, o centrinės aikštės rekonstrukcijos rezultatų teks palaukti. Miestas tebegyvena savo gyvenimą. Laisvojoje zonoje kuriasi naujos įmonės, veikia ir specializuojasi mokyklos, veikia teatras, net trys dailės galerijos, koncertai, bibliotekos, sporto klubai. Visko neišvardysi. Turėk tik noro ir sveikatos visur pabūti, viską pamatyti ir išgirsti. Pavaikščiokime po miestą, priemiesčius: dalis daugiaaukščių namų renovuojami, o atskiros sodybos – sutvarkytos, su sodeliais ir gėlynais. Kiekvienoje iš jų – automobilis garaže ar kieme, apleistą namą ar sodybą gal aptiksi vieną tarp kelių dešimčių. Savotišką problemą kelia pietinio rajono gatvės, tapusios automobilių tuneliais. Ar tai trūkumas ar pasiekimas – kaip į tai pažiūrėsi...
V.V. Jūs pirmosios miesto Tarybos narys. Būtent pirmoji Taryba ir išsiskyrė kultūros, mokslo žmonių įtaka. Ką manote, kai miestui valdyti išrenkami ir mažaraščiai išsišokėliai, bet puikūs manipuliuotojai, platesnei visuomenei mažai žinomi žmonės?
V.R. Ta mūsų pirmoji Taryba buvo labai triukšminga, dauguma tokioje vietoje buvo atsidūrę pirmąkart, neturėję administracinio ir politinio darbo patirties. Į tarybą buvo išrinkti dauguma Atgimimo sąjūdžio dalyvių, tokių kaip iki šiol nenurimstanti Irena Vasinauskaitė, Kazys Alminas, Vaclovas Vingras ir daug kitų. O kalbėti veržėmės visi, ne kurie kiekvienu klausimu stengėsi reikšti savo nuomonę. Ir kaip čia neprisiminti architekto Valentino Mazuronio, neseniai buvusio kandidato į prezidentus, kuris ir tada po bet kurio kiekvieno pasisakymo šmaikščiai replikuodavo. Norų buvo daug, o materialinių galimybių – itin mažai.
Bet vieną kitą dalyką ir pavyko gyvendinti. Štai dėl vaikų choro „Dagilėlis“, kurį norėta taupumo sumetimais prijungti prie kitos įstaigos, piestu stojo dailininkas Arūnas Vasiliauskas, ir choras iki šiandien garsina Šiaulius ir Lietuvą pasaulyje. Privatizavimo vajuje iškilo pavojus ir paskutinei „Saulės“ kino salei, tačiau man su Hubertu Smilgiu pavyko ją išsaugoti kultūros reikalams, o, laukdama rekonstrukcijos, ji iki šiol tebevykdo savo funkcijas.
Būtina paminėti ir pirmąjį miesto merą Kazimierą Šavinį: jam savo diplomatiniais sugebėjimais pavyko išvengti karinių konfliktų su Šiauliuose buvusia gausia tarybine kariuomene. Čia gi buvo stambiausias Rytų Europoje karinis aerodromas, bazavosi šarvuočių daliniai, keliuose kvartaluose gyveno kariškių šeimos, buvo kelios rusų mokyklos. Šiauliai visais okupacijos metais buvo uždaras miestas, gal ir tai turėjo įtakos gyventojų elgsenai...
V.V. Rugsėjį – šio pokalbio pradžioje – pasakojote apie vaikystės namuose sutiktus garsius to meto žmones, prisiminėte jų pamokas, išvykas. Per gyvenimą Jums teko bendrauti su daugybe žymių žmonių, garsenybių. Kokius žmones iš tos portretų galerijos išskirtumėte – ko nepamiršote, kas Jums padarė didžiausią įtaką? Ir apskritai – kaip rinkotės savo žmonių ratą?
V.R. Vargu ar galėčiau kalbėti apie rinkimąsi – tai tiesiog savaime susiklosčiusios situacijos. Vaikystėje buvo žaidimų draugai. Svarbiausias iš jų – kaimyninis Broniukas Jazdauskis. Su juo kartu buvome visose pradinės mokyklos klasėse, gimnazijoje, kiekvieną laisvesnę valandą žaisdavome pimpirą, jo sodybėlėje buvo specialiai įrengtas takelis su duobutėmis. Baigęs mokslus, jis direktoriavo Pašiaušės mokykloje, o viena dukrelė buvo net mano studentė Menų fakultete. Gimnazijoje praleidau septynis metus, su kai kuriais draugystė išliko visam gyvenimui. Tai chirurgas Aleksandras Gedgaudas, architektas Vytautas Čekanauskas, kompozitorius Vytautas Laurušas, visų ir vardinti netenka. O štai su „klasioku“ Juozu Balčiūnu jau tremtyje kartu leidome rankraštinį laikraštuką „Taiga“, kartu gavome po 25 metus lagerio, deja, jis anksti žuvo katastrofoje. Lageryje lietuviai visi tarpusavyje bendravo, bet ypač brangus Juozas Kaupas, mane - nepatyrusį jaunuolį globojęs, mokiusį gyventi nelaisvės sąlygomis. Na, o vėlesnis draugų ratas susijęs su dailininkais Gerardu Bagdonavičiumi, Joana Taujanskiene, Aloyzu Toleikiu, Vitoliu Trušiu, Antanu Krištopaičiu, Vytautu ir Dalia Tribandžiais, Birute ir Kaziu Kasperavičiais, Romanu Vilkausku, Antanu ir Aldona Visockiais, Rimu Buivydu, vilniečiais Ignu Budriu, Gražina Didelyte, kauniečiu Romualdu Čarna ir daugeliu kitų. Deja, dalis iš jų jau iškeliavę anapilin.
Grįžtant prie vaikystės metų prisimenu, kad pas mus atvažiuodavo nemažai svečių, tačiau mums – vaikams nerūpėjo jų vardai ir pareigos. Jie ryškėja jau suaugus, kas tokie buvo Tadas Ivanauskas, Stasys Šalkauskis, Peliksas Bugailiškis, Anatolijus Herlitas, Teofilis Petraitis ir kt. O ryškiausią pėdsaką mano likime įspaudė pradinių klasių mokytoja Bronė Višinskaitė – Povilo Višinskio brolio duktė: žinios ir meilė Lietuvai, jos istorijai iki šiol tebėra mano ideologijos pagrindas. Mes, palikuonys, dabar galime pasidžiaugti ir vertinti tą aplinką, tą namuose vyravusią humanizmo dvasią, kuri lydėjo mus nežiūrint į ekonominius šeimos sunkumus, į tremtį ir lagerius.
