Pradinukų mokytoja: mokomės vieni iš kitų

Apie mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją net ne­gal­vo­jo

„At­si­me­nu sa­vo pra­di­nę mo­kyk­lą Skaist­gi­ry­je. Tai bu­vo me­di­nis na­mas, ša­lia – so­das, ne­di­de­lis sta­dio­nas, ku­ria­me iš­si­ri­kiuo­da­vo­me per moks­lo me­tų pra­džios šven­tę. Taip šei­my­niš­kai vis­kas at­ro­dė. Pe­rė­jus į vi­du­ri­nę mo­kyk­lą jau­ku­mo ne­li­ko: di­de­lis pa­sta­tas, daug mo­ki­nių, šur­mu­lys, rei­kė­jo pra­tin­tis iš nau­jo, – po­kal­bį nu­klys­da­ma į praei­tį pra­de­da Edi­ta Bur­bie­nė. – Aš bu­vau maiš­ti­nin­kė, kar­tais mo­ky­to­jams ne­nu­si­leis­da­vau, įro­di­nė­da­vau sa­vo tie­sas. Kar­tą ga­vau pa­sta­bą dėl at­si­kal­bi­nė­ji­mo. Tė­tis rea­ga­vo ra­miai, o ma­ma iš­ba­rė ir skau­džiai nu­bau­dė: ne­be­lei­do lan­ky­ti pa­ties my­li­miau­sio dra­mos bū­re­lio, ku­riam va­do­va­vo švie­saus at­mi­ni­mo re­ži­sie­rė Van­da Šal­kaus­kie­nė.“

Apie pe­da­go­gės pro­fe­si­ją vi­sai ne­sva­jo­jo, o ma­ži vai­kai ne­tgi bau­gi­no, nes ne­ži­no­jo, kaip su jais reik­tų elg­tis, per­pras­ti bend­ra­vi­mą. Bet gy­ve­ni­mas pa­ts nu­ve­dė tin­ka­mu ke­liu. Be­si­mo­ky­da­ma vy­res­nė­se kla­sė­se jau­na mer­gi­na va­sa­ro­mis pa­va­duo­da­vo šei­mi­nin­ku­tes ko­lū­kio dar­že­ly­je, ku­ria­me ūk­ve­de dir­bo jos ma­ma. Kar­tą ga­vo lop­še­li­nu­kų gru­pę. Iš pra­džių at­ro­dė su­dė­tin­ga, bet kai vie­nas ma­žas ber­niu­kas ėmė va­din­ti ma­ma, rū­pes­tis at­lė­go, ėmė pa­tik­ti vai­ku­čių emo­ci­jos.

Net­ru­kus 17-me­tė su­ži­no­jo, kad ki­to­je gru­pė­je dir­ban­ti mo­te­ris gro­ja gi­ta­ra, tad iš­si­pra­šė jos pa­mo­kų.

„Pri­si­ka­bi­nau kaip dė­lė, no­rė­jau dau­giau ir dau­giau. Nu­si­pir­ku­si gi­ta­rą iš­si­ves­da­vau vai­ku­čių gru­pę į par­ką ir, su­kū­ru­si žai­dy­bi­nę ap­lin­ką, braz­din­da­vau ke­lis akor­dus vie­ną po ki­to dau­gy­bę kar­tų. Pra­dė­jau kur­ti sa­vo ei­les, vė­liau pa­si­rink­da­vau poe­tų teks­tus, jiems pri­tai­ky­da­ma ar su­kur­da­ma me­lo­di­ją. Daug kam pa­ti­ko ka­dai­se Vy­tau­to Ker­na­gio at­lik­ta „Se­ve­riu­tė“, ku­rią jis re­či­tuo­da­vo, o aš sa­vaip per­dai­na­vau. Gi­ta­ra man pa­dė­jo ir vė­liau, jau bend­rau­jant su vy­res­niais vai­kais,“ – už­si­me­na pe­da­go­gė.

Pra­dė­jo Ma­že­lių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je

O tuo me­tu, baig­da­ma vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ji su­si­dū­rė su di­le­ma, ką pa­si­rink­ti. Tiks­lie­ji moks­lai se­kė­si sun­kiau, tad spe­cia­ly­bės, ku­rias stu­di­juo­jant jų rei­kė­jo, at­kri­to iš­kart.

Li­ki­mo po­kštas: kol ap­si­spren­dė, jau ne­be­bu­vo lai­ko, kur vež­ti do­ku­men­tus, tad ma­mos pa­tar­ta pa­si­rin­ko dar stu­den­tus prii­mi­nė­ju­sią Pa­ne­vė­žio aukš­tes­nią­ją pe­da­go­gi­kos mo­kyk­lą. Bai­giant dar­že­lio auk­lė­to­jos spe­cia­ly­bę pra­si­dė­jo vai­kų dar­že­lių už­da­ry­mo va­jus. Pa­gal siun­ti­mus jau ne­be­rei­kė­jo ati­dirb­ti, tad nau­jai „iš­kep­ta“ spe­cia­lis­tė pra­vė­rė ne­se­niai įsi­kū­ru­sios tuo­me­ti­nės Dar­bo bir­žos (da­bar – Užim­tu­mo tar­ny­ba) du­ris. Net­ru­kus su­lau­kė skam­bu­čio iš sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riaus su pa­siū­ly­mu lai­ki­nai pa­va­duo­ti mo­ky­to­ją Ma­že­lių pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je.

„Dir­bau pus­me­tį, kol išė­jau au­gin­ti vai­ku­čio. Vis­ko bu­vo, vie­ną ber­niu­ką su pra­skel­ta kak­ta ly­dė­jau va­žiuo­jant grei­tą­ja į li­go­ni­nės priė­mi­mo sky­rių. Po dau­ge­lio me­tų pa­gal ran­dą ir pa­var­dę jį at­pa­ži­nau tarp tė­ve­lių, at­ve­du­sių mo­ky­ti jau sa­vo vai­kus, – pa­sa­ko­ja E. Bur­bie­nė. – Su pir­mo­kais Ma­že­liuo­se pa­sta­tė­me vai­di­ni­mą Ka­lė­doms, ma­žą miu­zik­lą: jie dai­na­vo, o aš gro­jau gi­ta­ra. Ta­da at­ro­dė kaž­kas ypa­tin­go. Vė­liau ma­ne pa­kvie­tė į Lan­kai­čių pra­di­nę mo­kyk­lą. Be ga­lo dė­kin­ga esu švie­saus at­mi­ni­mo ko­le­gei Sta­sei Že­mė­nie­nei, ku­ri bu­vo ak­ty­vi, drau­giš­ka ir mo­kė­jo da­lin­tis, ne­pa­vy­dė­da­ma, ne­prie­kaiš­tau­da­ma man, jau­nai spe­cia­lis­tei, tuo me­tu nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vu­siai Šiau­lių Uni­ver­si­te­te edu­ko­lo­gi­ją, kad kaž­ko ne­su­ge­bu. Gal­vo­ju, kad ge­ras mo­ky­to­jas bu­vo tė­tis, gam­tos my­lė­to­jas, vež­da­vę­sis ma­ne, vai­ką, į miš­kus, go­je­lius, mo­kęs pa­žin­ti au­ga­lus, gy­vū­nus. Su juo ras­ti el­nio ra­gai, pil­nais van­dens ir mau­rų ba­tais iš­brai­džio­ta Mū­šos ty­re­lio pel­kė, ap­lan­ky­tas mi­to­lo­gi­nis ak­muo. O kur dar pa­slap­tin­gos is­to­ri­jos apie, ne­va, pel­kė­je ka­dai­se nu­sken­du­sį lėk­tu­vą... Ir tė­čio ma­ma bu­vo pa­sa­ko­rė. O su sa­vo ma­ma dai­nuo­da­vo­me. Ir su tė­čiu, va­žiuo­da­mi.“

No­rė­jo nau­jų iš­šū­kių

Tas gam­tos glė­bys iki šiol ne­pa­lei­džia pe­da­go­gės, ku­ri, su­si­pa­ži­nu­si su žy­gei­vių klu­bu, vie­ni­jan­čiu vi­sos Lie­tu­vos ke­liau­to­jus, or­ga­ni­zuo­ja pės­čių­jų žy­gius po apy­lin­kes. Vie­nais me­tais su­va­žia­vę apie šim­tą žmo­nių į Skaist­gi­rį pės­čio­mis nuė­jo 12 ki­lo­met­rų iki Ža­ga­rės, kur įsi­min­ti­ną eks­kur­si­ją ve­dė mo­ky­to­ja ir gi­dė Al­ma Kan­čels­kie­nė.

E. Bur­bie­nei vis no­rė­jo­si iš­ban­dy­ti nau­jų da­ly­kų. Su pra­di­nių kla­sių vai­kais jau dir­bo, kai su­ži­no­jo apie Jau­ni­mo klu­bą Ža­ga­rė­je. Ten ren­ka­si vy­res­ni vai­kai, tai bū­tų iš­šū­kis. Nusp­ren­dė to­kią or­ga­ni­za­ci­ją kur­ti sa­vo mies­te­ly­je ir mo­kyk­lo­je pa­ka­bi­no skel­bi­mą.

„Suė­jo bū­rys vy­res­niu­kų, ku­rių da­lis už ma­ne aukš­tes­ni. Ką veik­ti? Pra­dė­jau da­lin­tis tuo, kas ma­ne pa­čią do­mi­na – ke­liau­ti, gro­ti, sto­vyk­lau­ti. Už­mez­gė­me ry­šius su jau­ni­mo klu­bais Šiau­liuo­se, Jel­ga­vo­je. Per švie­saus at­mi­ni­mo pe­da­go­gę Liu­dą Bal­čiū­nie­nę, ta­da dir­bu­sią Kriu­kų mo­kyk­lo­je, įsi­jun­gė­mė į ju­dė­ji­mą „Snie­go gniūž­tė“,“ – veik­las var­di­ja mo­ky­to­ja.

Mo­ty­va­ci­ja per mei­lę – stip­res­nė

Nors daug pro­jek­tų iš­si­kve­pia ir „nu­mirš­ta“, pa­sak jos, JAV so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, dir­bu­sio su pri­klau­so­my­bių tu­rin­čiais žmo­nė­mis, Dže­ko Ir­vi­no įkur­tas ju­dė­ji­mas „Snie­go gniūž­tė“ dau­giau kaip du de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je pa­ti­ria sėk­mę, nes vai­kams pa­ro­do al­ter­na­ty­vą, kaip ga­li­ma gy­ven­ti be al­ko­ho­lio, ci­ga­re­čių, ki­tų psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų, mo­ko tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mo, at­si­vė­ri­mo ir ši­lu­mos, be to, už­siė­mi­muo­se mo­ky­to­jais tam­pa pa­tys mo­ki­niai ly­de­riai, o ne pe­da­go­gai.

„Tie jau­nie­ji ly­de­riai per 2,5 pa­ros tiek dir­ba, kal­ba, mo­ko, kad pir­ma­die­nį atė­ję į mo­kyk­lą daž­nai ne­bep­raš­ne­ka pra­rar­dę bal­są. Tad ko­le­gų pra­šau bū­ti jiems at­lai­des­niems, nes vai­kai da­rė di­de­lį dar­bą, – su­pran­ta E. Bur­bie­nė. – Kar­tais po sto­vyk­lų tė­ve­liai klau­sia: ką jūs su vai­kais da­ro­te, kad jie to­kie lai­min­gi? „Snie­go gniūž­tė­je“ vi­si bū­na svar­būs, nie­kas ne­lie­ka at­skir­tas, da­ly­viai kal­ba­si, ana­li­zuo­ja, gau­na grįž­ta­mą­jį ry­šį. Yra to­kia tra­di­ci­ja: kiek­vie­nas da­ly­vis tu­ri simbolį–švelniuką. Iš jo iš­trau­kęs siū­lą vie­nas už­ri­ša ki­tam, pa­sa­ko kaž­ką ge­ro ir ap­ka­bi­na. Tą pa­tį da­ro ir ki­tas, šis da­li­ni­ma­sis, va­di­na­mas „švel­nia­vi­mu“, vyks­ta vi­sos sto­vyk­los me­tu.“

Mo­ky­to­ja sa­ko, kad mo­ty­va­ci­ja per mei­lę yra stip­res­nė, ji su­ku­ria kon­tak­tą ir bend­rą tiks­lą.

„Prii­mu vai­kus to­kius, ko­kie jie yra. Aš pa­ti klys­tu, at­si­pra­šau, ir gė­da bū­na prieš tuos jau­nus žmo­nes,“ – pa­pras­tą tai­syk­lę, kaip bend­rau­ti, pa­tei­kia mo­ky­to­ja.

Sa­vęs ki­tur neį­si­vaiz­duo­ja

Pak­laus­ta, kuo da­bar­ti­nė atei­nan­čių į mo­kyk­las kar­ta ski­ria­si nuo anks­tes­nės, ji pa­ste­bi: „Kai pra­dė­jau dirb­ti prieš 26-erius me­tus, aš mo­kiau vai­kus, o da­bar mes mo­ko­mės vie­ni iš ki­tų. Jie gu­vūs, pa­ro­do, kaip grei­čiau per­pras­ti tech­no­lo­gi­jas, pa­si­žy­mi ang­lų kal­bos ži­nio­mis. Tik sun­kiau kon­cent­ruo­ja dė­me­sį. Se­niau pir­mo­kai su­sė­dę ra­tu ati­džiai iš­plė­tę akis klau­sy­da­vo­si se­ka­mos pa­sa­kos iki ga­lo, da­bar jiems pa­bos­ta. Dar – at­ro­do, kad jų gai­les­čio cent­ras tar­si pa­si­slin­kęs į šo­ną.“

Rė­mų ne­mėgs­tan­ti mo­ky­to­ja su tė­ve­liais bend­rau­ja per so­cia­li­nį tink­la­pį, kur yra su­kū­ru­si bend­rą gru­pę, kur pa­tei­kia in­for­ma­ci­ją apie na­mų dar­bus, mo­ki­nių pa­sie­ki­mus, pa­svei­ki­ni­mus, pri­mi­ni­mus, kvie­ti­mus pri­si­jung­ti prie įvai­rių veik­lų. Su jais su­ta­rė, kad te­le­fo­nu kla­sė­je vai­kai ga­lės nau­do­tis tik nuo 11 va­lan­dos, tai yra – nuo il­go­sios per­trau­kos.

Šio rug­sė­jo pe­da­go­gė lau­kė su ne­ri­mu – vis­tik iš­lei­džia­mo­ji ke­vir­to­kų kla­sė, su ku­ria – pa­sku­ti­niai me­tai. Ir kar­tu džiau­gė­si, nes eis į dar­bą, ku­ris pa­tin­ka ir sa­vęs ki­tur neį­si­vaiz­duo­ja.