Šiauliečių bu­tas vir­to „avi­liu“

Di­džiu­lis dūz­gian­tis de­be­sis

Pa­sak S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je bu­tą su žmo­na ir kiek dau­giau nei dve­jų me­tu­kų at­ža­la nuo­mo­jan­čio Dei­vi­do, į dar­bą at­si­kė­lęs apie penk­tą va­lan­dą ry­to. Į vir­tu­vę už­su­ko ar­ba­tos. Už­de­gęs švie­są, vy­ras nu­stė­ro: iki tol ty­li vir­tu­vės pa­tal­pa ūžė tar­si di­džiu­lis ce­chas. Už­te­ko pa­kel­ti akis, kad pa­ma­ty­tų triukš­mo prie­žas­tį: sie­nos, lu­bos, bal­dai ir net švies­tu­vas juo­da­vo nuo vis­ką už­klo­ju­sių vabz­džių. Ir tai – dau­gia­bu­ty­je, dau­gia­bu­čių ra­jo­ne.

Pa­si­me­tęs vy­ras su­sku­bo su­rink­ti Sku­bios pa­gal­bos cent­ro te­le­fo­ną 112. Trum­pai pa­pa­sa­ko­jęs pro­ble­mą, Dei­vi­das su­ži­no­jo, kad nei gel­bė­to­jai, nei ko­kia ki­ta tar­ny­ba pa­dė­ti, var­gu, ar ga­lės: spie­čiui iš­va­ry­ti rei­kė­tų spe­cia­lių prie­mo­nių. Pa­tar­ta kreip­tis į bi­ti­nin­kus.

Šiau­lie­tis su­rin­ko bent ke­lis in­ter­ne­te nu­ro­dy­tus bi­ti­nin­kų mo­bi­lių­jų nu­me­rius, bet nai­vu ir ti­kė­tis, kad ku­ris iš jų at­si­liep­tų penk­tą va­lan­dą ry­to.

"Vi­sai pa­si­me­čiau. Tuoj į dar­bą, pil­na vir­tu­vė vabz­džių, o kam­ba­ry­je mie­ga ma­žas vai­kas...", – apie sa­vo ne­ri­mą pa­sa­ko­jo šiau­lie­tis.

Pa­si­nau­do­jo pa­ta­ri­mu at­sar­giai priei­ti prie lan­go, at­ver­ti jį kiek įma­no­ma pla­čiau, o ta­da pa­ban­dy­ti ne­kvies­tus sve­čius iš­pra­šy­ti purš­kiant bui­ti­nį pa­tal­pų gai­vik­lį.

Dei­vi­das pa­sa­ko­ja iš­purš­kęs vi­są fla­ko­nė­lį. Su­vei­kė. Šim­tai skrai­dū­nių pa­su­ko pro lan­gą, pa­lik­da­mos tik pa­vie­nes drau­ges, bet ir šios il­giau neuž­si­bu­vo.

"Kaž­koks kos­mo­sas... Vi­sus me­tus čia gy­ve­na­me ir ne­te­ko gir­dė­ti net dūz­ge­sio. O da­bar di­džiu­lis pul­kas bi­čių. La­biau­siai bu­vo bai­su dėl vai­ko", – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Vy­rui ne­ra­mu: o ką rei­kės da­ry­ti, jei vabz­džiai su­grįš?

Gel­bė­jo tik nuo šir­šių

"Šiau­lių kraš­tas" pa­si­do­mė­jo, ar iš tie­sų ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai ne­tu­ri prie­mo­nių, ku­rios pa­dė­tų at­si­kra­ty­ti bi­čių.

Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos Vals­ty­bi­nės prieš­gais­ri­nės prie­žiū­ros sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Zo­nis ne­slė­pė nu­ste­bi­mo, kad į šiau­lie­čių na­mus už­su­ko bū­tent bi­tės. Pa­dė­ti jas iš­vai­ky­ti Šiau­lių ug­nia­ge­siams dar ne­te­ko, tad ir stra­te­gi­jos bei pa­tir­ties nė­ra.

Ki­tas rei­ka­las – šir­šės. Yra bu­vę at­ve­jų, kai jų ap­spis­ti gy­ven­to­jai pra­šė pa­gal­bos. O pa­gal­ba čia tik to­kia – bu­vo su­nai­kin­ti su­neš­ti šir­šių na­mu­kai. Tai pa­da­rė ko­vi­nę ap­ran­gą vil­kin­tys ir ap­sau­gas ant vei­do už­si­dė­ję ug­nia­ge­siai.

Su­nai­ki­nus liz­dą, vabz­džiai esą pa­lie­ka vie­to­vę, o gy­ven­to­jams te­rei­kia už­tai­sy­ti bu­vei­nę – daž­niau­siai at­si­tik­ti­nę an­gą ar tar­pą.

Grei­čiau­siai tai ir bu­vo šir­šės

Šiau­lių bi­ti­nin­kų drau­gi­jos "Spie­čius" va­do­vas Re­mi­gi­jus Še­mek­lis ge­ro­kai nu­ste­bęs, kad bu­tą ga­lė­jo ata­kuo­ti bi­tės. Anot pa­ty­ru­sio bi­ti­nin­ko, rugp­jū­čio mė­ne­sį bi­tės spie­čiais jau ne­besk­rai­do – tai daž­niau pa­si­tai­ko bir­že­lio mė­ne­sį, ne­bent ko­kia išim­tis.

Anot R. Še­mek­lio, kur kas la­biau ti­kė­ti­na, kad bu­te ap­si­lan­kė šir­šės – da­bar pa­ts jų ak­ty­vu­mo pi­kas.

Bi­ti­nin­kas spė­ja, kad šir­šės dau­gia­bu­ty­je ga­lė­jo gy­ven­ti jau se­niau, tik ap­si­reiš­kė šiuo me­tu. Ga­lė­jo jos į vir­tu­vę pa­tek­ti pro ven­ti­lia­ci­jos an­gą, jei­gu, pa­vyz­džiui, na­me­lį "pa­si­sta­tė" kaž­kur an­go­je. Ga­lė­jo ir pro lan­gą įskris­ti – tuo­met liz­do rei­kė­tų ieš­ko­ti gal po bal­ko­nu, gal po pa­lan­ge, o gal šiaip at­si­ra­du­sia­me sie­nos ply­šy­je.

R. Še­mek­lis sa­ko, kad, at­si­ra­dus to­kiai pro­ble­mai, pa­ni­kuo­ti ne­rei­kė­tų. Jis pa­ta­ria san­da­riai už­da­ry­ti du­ris ir iš­purkš­ti pa­tal­pą skrai­dan­tiems vabz­džiams nai­kin­ti skir­tais nuo­dais, o pa­skui ge­rai iš­vė­din­ti.

Ta­čiau iš­nai­kin­ti vabz­džius, anot jo, tik pu­sė dar­bo. Po to tie­siog bū­ti­na su­ras­ti liz­dą, iš­purkš­ti jį, iš­va­ly­ti, o pa­skui už­san­da­rin­ti vi­sus ply­šius ir ply­še­lius – tam rei­ka­lui, anot pa­šne­ko­vo, pui­kiai tin­ka sta­ty­bi­nis mak­rof­lek­sas.

Ne­hu­ma­niš­ka? Anot bi­ti­nin­ko, jei vabz­džiai truk­do ar­ba ke­lia pa­vo­jų, apie hu­ma­niš­ku­mą ne­ver­ta kal­bė­ti – bū­ti­na ne­del­siant im­tis prie­mo­nių, – ak­cen­ta­vo R. Še­mek­lis.

Bi­ti­nin­kas pri­si­me­na ne vie­ną at­ve­jį, kuo­met jam žmo­nės pra­ne­šė apie sie­no­je gy­ve­nan­čius vabz­džius, tei­ra­vo­si, ką da­ry­ti.

"Vi­siems sa­kau: jei vabz­džiai truk­do gy­ven­ti, ke­lia dis­kom­for­tą ar net pa­vo­jų svei­ka­tai, bū­ti­na im­tis prie­mo­nių pro­ble­mai ša­lin­ti, ir nė­ra čia jo­kio skir­tu­mo – bi­tės, šir­šės ar dar ko­kie vabz­džiai gy­ve­na to­je sie­no­je. Bet jei jie žmo­gui ne­truk­do, ko­dėl rei­kė­tų truk­dy­ti jiems?" – sa­kė spe­cia­lis­tas.

Ga­lė­jo jos į vir­tu­vę pa­tek­ti pro ven­ti­lia­ci­jos an­gą, jei­gu, pa­vyz­džiui, na­me­lį "pa­si­sta­tė" kaž­kur an­go­je. Ga­lė­jo ir pro lan­gą įskris­ti.