"Šiaulių Monmartro respublika" skleidžia kūrybinę dvasią

Kas­met vis tur­tė­jan­čią fes­ti­va­lio pro­gra­mą su­da­ro dai­lės ir mu­zi­kos jung­tis: vaiz­duo­ja­mo­jo me­no kū­rė­jai da­ly­vau­ja vie­ša­me ple­ne­re, ren­gia­ma kvies­ti­nio dai­li­nin­ko pa­ro­da, vyks­ta mu­zi­ki­niai va­ka­rai, su­si­ti­ki­mai.

17-oji "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka", su­lau­ku­si de­ra­mo dė­me­sio ir pa­ra­mos, žiū­ro­vams pa­ren­gė itin tu­ri­nin­gą pro­gra­mą.

Į ple­ne­rą, ku­rio šau­ki­nys šie­met bu­vo "Mė­ly­na ir dvi ki­tos spal­vos" pa­kvies­ti 24 dai­li­nin­kai ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir Lat­vi­jos, Uk­rai­nos bei Olan­di­jos, per­so­na­li­nę pa­ro­dą su­ren­gė Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tė, ta­py­to­ja Da­lia Kas­čiū­nai­tė.

Du kon­cer­tus "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" ir šv. Jur­gio baž­ny­čio­je, ku­rios kle­bo­nas dr. Sau­lius Ma­tu­lis yra iš­ti­ki­mas ga­le­ri­jos drau­gas ir kul­tū­ri­nės veik­los par­tne­ris, su­ren­gė Vals­ty­bi­nis Vil­niaus kvar­te­tas (baž­ny­čio­je su kvar­te­tu kon­cer­ta­vo Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro pro­fe­so­rė As­ta Krikš­čiū­nai­tė), o ša­lia ga­le­ri­jos esan­čia­me Pe­lik­so Bu­gai­liš­kio so­de vy­ko švie­sų per­for­man­sas, ant pa­sta­to sie­nos ro­dy­tos vi­deop­ro­jek­ci­jos "Pran­cū­zų imp­re­sio­nis­tai" bei "Lie­tu­vos ar­si­nin­kai", būg­nus mu­šė gru­pė "Rit­mas ki­taip", lie­tu­viš­kus ro­man­sus dai­na­vo folk­lo­ro an­samb­lis "Sal­du­vė". Vi­sus fes­ti­va­lio ren­gi­nius ly­dė­jo šių­me­ti­nio "Šiau­lių Mon­mart­ro" "vei­das" – Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių Mo­ni­kos Šal­ty­tės ir Juo­zo Bin­do­ko "pran­cū­ziš­kas" due­tas.

Per be­veik du de­šimt­me­čius iš­si­plė­tė ir "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" te­ri­to­ri­ja. Jau ke­le­ri me­tai fes­ti­va­lio ren­gi­niai iš "Laip­tų ga­le­ri­jos" erd­vių ir P. Bu­gai­liš­kio so­do, pa­skli­do po gre­ti­mus Šiau­lių re­gio­no mies­te­lius. Vie­nas iš pa­ti­ki­mų fes­ti­va­lio par­tne­rių yra Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus. Per­nai mies­to Bal­to­jo­je si­na­go­go­je vy­ko Pa­ry­žiu­je gy­ve­nu­sio ir kū­ru­sio lie­tu­vių gra­fi­ko Ži­bun­to Mik­šio (1923–2013) ir jo gy­ve­ni­mo drau­gės Mi­riam Me­ras kū­ri­nių pa­ro­da, kon­cer­ta­vo Vil­niaus kvar­te­tas, o šie­met Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je eks­po­nuo­ta Lie­tu­vos ta­py­bos kla­si­ko Au­gus­ti­no Sa­vic­ko (1919–2012), ku­rio šim­to­sios me­ti­nės šie­met pa­žy­mi­mos vals­ty­bi­niu mas­tu, kū­ri­nių pa­ro­da iš ko­lek­ci­nin­ko Egi­di­jaus Ja­ku­baus­ko rin­ki­nio. Ver­ni­sa­žo me­tu kon­cer­ta­vo Čiur­lio­nio kvar­te­tas ir dai­ni­nin­kė Do­vi­lė Ka­zo­nai­tė.

Šie­met "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka" pa­sie­kė ir Ža­ga­rę. Ple­ne­re su­kur­tų pa­veiks­lų ko­lek­ci­ja bu­vo pa­do­va­no­ta Ža­ga­rės dva­ro so­dy­bai. Ti­kė­ti­na, kad šiandieninių me­ni­nin­kų kū­ri­nių rin­ki­nys taps pa­grin­du, for­muo­jant nuolatinę dva­ro eks­po­zi­ci­ją. Do­va­no­ji­mo ak­ci­ją taip pat ly­dė­jo mu­zi­ka – kon­cer­ta­vo vy­rų an­samb­lis "Quo­rum". Tai­gi fes­ti­va­lio ren­gė­jų in­dė­lis į pro­fe­sio­na­lio­sios kul­tū­ros sklai­dą pe­ri­fe­ri­jo­je yra neį­kai­no­ja­mas – ato­kes­nių mies­te­lių gy­ven­to­jams dai­lė ir mu­zi­ka at­vyks­ta "tie­siog į na­mus" ir su­bu­ria bend­ra­uti su me­nu.

Bend­ra­vi­mas su me­nu ir per me­ną yra pa­grin­di­nis "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" fes­ti­va­lio su­ma­ny­to­jos – "Laip­tų ga­le­ri­jos" va­do­vės Ja­ni­nos Ali­šaus­kie­nės ir jos bend­ra­min­čių sie­kis. Mon­mart­ro įvaiz­dis bu­vo pa­si­rink­tas neat­si­tik­ti­nai, nors pra­džio­je su­lau­kė ir kiek skep­tiš­kų ver­ti­ni­mų: koks čia Mon­mart­ras Šiau­liuo­se? Ta­čiau fes­ti­va­lio pa­va­di­ni­mas – tai ne geog­ra­fi­nė nuo­ro­da, o kū­ry­bi­nė dva­sia, tvy­ran­ti tas ke­lias rugp­jū­čio die­nas, kol vyks­ta fes­ti­va­lis. Čia, kaip ir Pa­ry­žiu­je, ant Mon­mart­ro kal­vos, skam­ba mu­zi­ka, dai­li­nin­kai ku­ria ste­bi­mi žiū­ro­vų, vyks­ta be­tar­piš­kas kū­rė­jų ir žiū­ro­vų bend­ra­vi­mas.

Pa­sak J. Ali­šaus­kie­nės, Mon­mart­ro dva­sia ga­li bū­ti jau­čia­ma bet ku­rio­je pa­sau­lio vie­to­je. Iš tie­sų, to­kiu var­du pa­va­din­tų fes­ti­va­lių ren­gia­ma ne tik Šiau­liuo­se, bet Vil­niaus Užu­py­je, Ki­je­ve, ki­tuo­se pa­sau­lio mies­tuo­se. Per 17 me­tų fes­ti­va­lis įgi­jo aiš­kų for­ma­tą ir tiks­li­nę au­di­to­ri­ją – jis orien­tuo­tas į abi­pu­sį me­ni­nin­kų ir vi­suo­me­nės bend­ra­vi­mą, su­jun­giant dai­lę, mu­zi­ką ir poe­zi­ją. Rei­kia tik ste­bė­tis J. Ali­šaus­kie­nės bei jos bend­ra­min­čių – "Laip­tų ga­le­ri­jos" dar­buo­to­jų už­si­spy­ri­mu, ener­gi­ja ir pasiaukojimu, kad ren­gi­nys "iš­gy­ven­tų" tiek me­tų, kad juo pa­ti­kė­tų mies­to vi­suo­me­nė ir va­do­vai, kad kas­met ne­prit­rūk­tų su­ma­ny­mų, ras­tų­si vis dau­giau par­tne­rių, drau­gų ir ger­bė­jų.

Tarp juo­dos ir bal­tos – vi­sos spal­vos

Tra­di­ciš­kai į "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" fes­ti­va­lio pro­gra­mą gre­ta ple­ne­ro įtrau­kia­ma pa­ro­da, ku­rio­je kas­kart pri­sta­to­ma vie­no ar ki­to iš­ki­laus lie­tu­vių me­ni­nin­ko kū­ry­ba. "Laip­tų ga­le­ri­ja" nuo pat įsi­kū­ri­mo die­nos kryp­tin­gai plė­to­ja kla­si­ki­nio mo­der­naus me­no sklai­dą. Čia ne kar­tą eks­po­nuo­ti ir lie­tu­vių ta­py­bos meist­rų (Leo­no Ka­ti­no, 1907–1984; Al­gir­do Pet­ru­lio, 1915–2010), ir žy­miau­sių nū­die­nos dai­li­nin­kų (Ša­rū­no Sau­kos, Sta­sio Eid­ri­ge­vi­čiaus, Jū­ra­tės My­ko­lai­ty­tės, Ado­mo Ja­covs­kio, Ri­mo Zig­mo Bi­čiū­no bei dau­ge­lio ki­tų), ir išei­vi­jos me­ni­nin­kų (Vy­tau­to Ka­siu­lio, Ži­bun­to Mik­šio) kū­ri­niai.

Šie­met pa­grin­di­nis dai­lės fes­ti­va­lio ak­cen­tas – Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tės Da­lios Kas­čiū­nai­tės ta­py­bos pa­ro­da. Tai nea­be­jo­ti­nai iš­skir­ti­nis įvy­kis, nes Šiau­liuo­se dai­li­nin­kė sa­vo kū­ri­nius ro­do pir­mą kar­tą. Pa­ro­da są­ly­giš­kai pa­va­din­ta "Juo­da / bal­ta" tar­si at­sklei­džia ta­py­bi­nį me­ni­nin­kės ke­lią nuo bal­tos dro­bės iki ko­lo­ri­to įvai­ro­vės.

D. Kas­čiū­nai­tė – vie­na žy­miau­sių Lie­tu­vos abst­rak­čio­sios ta­py­bos kū­rė­jų, spal­vų bur­ti­nin­kė ir vir­tuo­zė. 1972 m. bai­gu­si stu­di­jas Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te (da­bar Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja), jau po de­šimt­me­čio (1983) su­ren­gė eks­po­zi­ci­ją tuo­me­ti­nė­je Res­pub­li­ki­nė­je bib­lio­te­ko­je Vil­niu­je, ku­ri ta­po įvy­kiu Lie­tu­vos me­no pa­sau­ly­je – tai bu­vo vie­na pir­mų­jų so­viet­me­čiu abst­rak­čio­sios ta­py­bos pa­ro­dų, ku­ri ženk­li­no nau­jos kar­tos prieš­sta­tą so­viet­me­ty­je su­var­žy­tai in­di­vi­do lais­vei. Ins­pi­ra­ci­jų dai­li­nin­kė ieš­ko­jo ir mo­der­nio­jo­je XX a. ant­ro­sios pu­sės Va­ka­rų Eu­ro­pos, ir tar­pu­ka­rio lie­tu­vių dai­lė­je bei 7 de­šimt­me­ty­je pra­si­dė­ju­sia­me Lie­tu­vos me­no at­si­nau­ji­ni­me. Vė­liau jos pa­čios kū­ry­ba nea­be­jo­ti­nai da­rė po­vei­kį jau­nes­nės kar­tos me­ni­nin­kams – ža­vė­jo sa­vo lais­ve, drą­sa, jaus­mų tik­ru­mu.

Nors lie­tu­vių dai­lė­je Da­lia Kas­čiū­nai­tė nuo­sek­liau­siai plė­to­ja abst­rak­čio­sios ta­py­bos li­ni­ją, ta­čiau api­bū­di­ni­mas "abst­rak­cio­nis­tė" jos neį­pa­rei­go­ja. To­dėl nie­ko ste­bė­ti­no, kad me­ni­nin­kės kū­ry­bo­je pa­sto­vu­mas de­ra su kai­ta. Kai ka­da ji at­si­sa­ko abst­rak­čios ta­py­bi­nės kal­bos, kad po per­trau­kos prie jos su­grįž­tų. Pa­ro­do­je "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" taip pat re­gi­ma ir kai­ta, ir pa­sto­vu­mas. Štai 2015 m. kiek ne­ti­kė­tai dai­li­nin­kė ėmė­si ta­py­ti po­rtre­tų cik­lą, ku­ria­me fik­suo­ja­mi jos pa­mėg­ti he­ro­jai – dai­ni­nin­kai Joe Cocker‘is, Wiz Kha­li­fa, Car­los San­ta­na, John‘as Lenon‘as ir kt. O vi­sai ne­se­niai dai­li­nin­kė pra­dė­jo ta­py­ti ir fi­gū­ri­nes kom­po­zi­ci­jas (tie­sa, pir­mą kar­tą fi­gū­ri­nių mo­ty­vų ir abst­rak­taus vaiz­do de­ri­nį au­to­rė pa­si­tel­kė 1984 m. bend­ra­dar­biau­da­ma su teks­ti­li­nin­ku Fe­lik­su Ja­ku­baus­ku, su­kur­da­ma es­ki­zą go­be­le­nui "Bal­tas, ženk­li­nan­tis – pri­si­mi­ni­mui").

Dai­li­nin­kė ne­ven­gia eks­pe­ri­men­tuo­ti: yra iš­ban­džiu­si ir fo­tog­ra­fi­ją, ir skait­me­ni­nes me­di­jas. Ypač jai ar­ti­mas poe­ti­nis žo­dis – ei­lė­raš­čio ir ta­py­bi­nės imp­ro­vi­za­ci­jos ry­šys me­ni­nin­kės kū­ry­bo­je yra abi­pu­sis. Ir vis dėl­to, sa­ko au­to­rė, jos "sun­kio­ji ar­ti­le­ri­ja" – abst­rak­čios kom­po­zi­ci­jos. Spal­va, po­tė­pis, fak­tū­ra ir ne­var­žo­ma for­mų in­terp­re­ta­ci­ja yra D. Kas­čiū­nai­tės kū­ry­bos ko­dai.

Pa­veiks­lų nuo­tai­kas at­sklei­džia ne pa­va­di­ni­mai, nors jie yra me­ta­fo­riš­kai dau­giap­ras­miai (pa­vyz­džiui, "Juo­da ele­gi­ja", "Ra­my­bė", "Įtam­pa"), o žais­min­gi spal­vų kont­ras­tai, ges­tiš­kas tep­tu­ko ju­de­sys, har­mo­nin­ga kom­po­zi­ci­jos san­da­ra. To­kį kū­ry­bi­nės raiš­kos bū­dą lė­mė dai­li­nin­kės po­lin­kis į imp­ro­vi­za­ci­ją, spon­ta­niš­ką emo­ci­jų raiš­ką.

Ne­re­tai dai­li­nin­kės pa­veiks­luo­se ryš­kių spal­vų de­ri­niai mai­no­si su mo­noch­ro­mi­ja, plokš­tu­ma su li­ni­ja, pa­sto­zi­nis po­tė­pis – su ak­ty­via fak­tū­ra. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­ran­da vis dau­giau geo­met­ri­nio de­ko­ra­ty­vu­mo, spal­vų kont­ras­tų. De­rin­da­ma kont­ras­tin­gas spal­vas (rau­do­ną, mė­ly­ną, gel­to­ną) ta­py­to­ja ku­ria skam­bius akor­dus, ku­riuos tar­si nu­ra­mi­na ar "su­tram­do" juo­das kon­tū­ras, o gra­fi­nis de­ko­ra­ty­vių spal­vų ir juo­dų bei bal­tų ele­men­tų de­ri­nys su­ku­ria sa­vo­tiš­ką at­sva­rą at­vi­rai emo­ci­nei raiš­kai. Pa­veiks­lų kom­po­zi­ci­jų frag­men­tiš­ku­mas at­sklei­džia są­ly­giš­ką lai­ko ir erd­vės sam­pra­tą. Dvi­ma­tė­je dro­bės plokš­tu­mo­je D. Kas­čiū­nai­tė ku­ria sa­vo lai­ką ir erd­vę, ku­rio­je tar­si be­ri­bia­me kos­mo­se žai­ža­ruo­ja spal­vos, mai­no­si for­mos, ly­ri­nė nuo­tai­ka su dra­ma­tiš­kais iš­gy­ve­ni­mais, pro­fe­si­nė meist­rys­tė su be­ga­li­ne fan­ta­zi­ja.

Meist­riš­ku­mo pa­mo­ko­je, ku­rią D. Kas­čiū­nai­tė ve­dė pir­mą­ją ple­ne­ro die­ną, ji at­sklei­dė ir sa­vo kū­ry­bos prin­ci­pus, ir įkvė­pi­mo šal­ti­nius, ir po­žiū­rį į ta­py­bos sam­pra­tą. Ko­le­gos iš Uk­rai­nos, Lat­vi­jos bei Olan­di­jos su įdo­mu­mu var­tė 2018 me­tais iš­leis­tą dai­li­nin­kės mo­nog­ra­fi­ją "Ten", ku­rio­je ga­lė­jo įsi­ti­kin­ti, jog abst­rak­čio­ji au­to­rės ta­py­ba įvai­ruo­ja nuo emo­cio­na­laus pa­sau­lio su­vo­ki­mo iki tiks­liai ap­gal­vo­tų geo­met­ri­nių spal­vų są­skam­bių.

Mė­ly­na ir ki­tos dvi spal­vos

"Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" ple­ne­ruo­se per vi­są fes­ti­va­lio gy­va­vi­mo is­to­ri­ją da­ly­va­vo jau 200 dai­li­nin­kų, o kai ku­rie ir po ke­lis kar­tus ta­po šios ke­lias die­nas gy­vuo­jan­čios "me­no vals­ty­bės" pi­lie­čiais. Į 17-ąjį fes­ti­va­lį bu­vo pa­kvies­ti 24 dai­li­nin­kai ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir Lat­vi­jos, Olan­di­jos, Uk­rai­nos. Dau­ge­lis šių­me­ti­nio ple­ne­ro da­ly­vių su "Laip­tų ga­le­ri­ja" yra su­si­ję kū­ry­bi­niais ry­šiais – su­ren­gę čia per­so­na­li­nių pa­ro­dų ar­ba da­ly­va­vę bend­ruo­se ga­le­ri­jos pro­jek­tuo­se.

Tra­di­ciš­kai ta­py­bos ple­ne­ras vyks­ta at­vi­ro­je, vi­suo­me­nei priei­na­mo­je erd­vė­je – gre­ta "Laip­tų ga­le­ri­jos" esan­čia­me P. Bu­gai­liš­kio so­de. De­ja, šie­met rugp­jū­čio lie­tus su­gi­nė ta­py­to­jus po sve­tin­gu Šiau­lių dai­lės mo­kyk­los sto­gu, ta­čiau mies­tie­čiai ir čia užei­da­vo pa­si­žiū­rė­ti, kaip gims­ta nau­ji kū­ri­niai. Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no dro­bė­mis ir da­žais, tad me­ni­nin­kams be­li­ko im­tis tep­tu­kų...

Nie­ko ste­bė­ti­no, jog dau­giau­sia ta­py­to­jų at­vy­ko iš Vil­niaus (Ri­čar­das Bart­ke­vi­čius, Ilo­na Dau­jo­tai­tė-Ja­nu­lie­nė, Ži­vi­lė Ja­su­ty­tė, Da­lia Kas­čiū­nai­tė, Li­li­ja Pui­pie­nė, Gied­rė Riš­ku­tė, Ma­rius Stro­lia, Lo­re­ta ir Ri­čar­das Zda­na­vi­čiai) ar­ba yra šiau­lie­čiai (Gra­ži­na Ar­laus­kai­tė-Ving­rie­nė, Ire­na ir Vi­lius Šliu­že­liai, Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė, Si­gi­tas Pran­cui­tis). De­rė­tų pa­žy­mė­ti, jog dau­gu­ma jų – bran­dūs me­ni­nin­kai, dės­tan­tys įvai­rio­se aukš­to­sio­se ar spe­cia­li­zuo­to­se me­no mo­kyk­lo­se, su­ren­gę įsi­min­ti­nų pa­ro­dų, pel­nę svar­bių pro­fe­si­nių įver­ti­ni­mų.

Žvel­giant į ple­ne­re nu­ta­py­tas dro­bes, aki­vaiz­du, kad kiek­vie­nas dai­li­nin­kas tu­ri pa­mėg­tų mo­ty­vų ir sa­vą brai­žą, ta­čiau fes­ti­va­lio dva­sia, šau­ki­nys "Mė­ly­na ir ki­tos dvi spal­vos", gam­ti­nė ap­lin­ka su­tei­kė im­pul­sų nau­jiems dar­bams. Ri­čar­das Bart­ke­vi­čius (vie­nas iš žy­miau­sių lie­tu­vių neoeksp­re­sio­niz­mo at­sto­vų), D. Kas­čiū­nai­tė, Gied­rė Riš­ku­tė, Ire­na Šliu­že­lie­nė, Vi­lius Šliu­že­lis, Si­gi­tas Pran­cui­tis, Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė, Ma­rius Stro­lia – rin­ko­si abst­rak­čią ta­py­bi­nę raiš­ką. Konk­re­tes­nius pei­za­žo mo­ty­vus rin­ko­si Ži­vi­lė Ja­su­ty­tė, Lo­re­ta Zda­na­vi­čie­nė, Gra­ži­na Ar­laus­kai­tė-Ving­rie­nė, o Ri­čar­das Zda­na­vi­čius ir fi­gū­ri­nę kom­po­zi­ci­ją.

Sim­bo­liš­kai į ple­ne­ro te­mą at­si­lie­pė ir ki­ti au­to­riai, kiek­vie­nas sa­vaip ra­dęs mė­ly­ną ir ki­tas dvi spal­vas... Šių­me­ti­nis fes­ti­va­lio pa­si­di­džia­vi­mas – dai­li­nin­kas Mat­vei Vais­berg at­vy­kęs iš Uk­rai­nos su ko­le­go­mis - dai­li­nin­ku ir is­to­ri­ku Oleg Pron­ten­ko bei me­no­ty­ri­nin­ke Iry­na Žmu­liu­ki­na. Jų da­ly­va­vi­mas fes­ti­va­ly­je – di­de­lis Ri­čar­do Ja­ku­čio – "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" "kul­tū­ros mi­nist­ro" – nuo­pel­nas. Ki­lęs iš ži­no­mos Uk­rai­nos me­ni­nin­kų šei­mos Mat­vei Vais­berg šian­dien gy­ve­na tarp Ki­je­vo ir Niu­jor­ko. 1985 m. jis bai­gė Iva­no Fio­do­ro­vo gra­fi­kos ins­ti­tu­tą (Uk­rai­nos gra­fi­kos aka­de­mi­ja) nuo 1988-ųjų pra­dė­jo da­ly­vau­ti pa­ro­do­se. Šian­dien M. Vais­berg ku­ria ta­py­bos ir gra­fi­kos sri­ty­se, iliust­ruo­ja ir pro­jek­tuo­ja kny­gas (yra su­kū­ręs iliust­ra­ci­jas Gri­go­ri­jaus Ka­no­vi­čiaus pro­zai), jo kū­ri­nių yra įsi­gi­ję Ki­je­vo, Vil­niaus, Či­ka­gos, Ber­ly­no mu­zie­jai, pri­va­tūs ko­lek­ci­nin­kai vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ypa­tin­go su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė M. Vais­berg kū­ri­nių cik­las "Sie­na". Pir­mo­ji "Sie­na", skir­ta bib­li­nei te­mai, eks­po­nuo­ta 2012 m. Uk­rai­nos na­cio­na­li­nia­me dai­lės mu­zie­ju­je, o 2014 m. jis su­kū­rė "Sie­ną", skir­tą Mai­da­nui. Šie­met šio kū­ri­nio pri­sta­ty­mas vyks Niu­jor­ke, į ku­rį au­to­rius iš­vyks­ta tie­siai iš Šiau­lių. Ple­ne­re dai­li­nin­kas nu­ta­pė dvi dro­bes, ku­rio­se plė­to­jo sa­vo vi­zi­jas erd­vės ir for­mos te­ma.

Šiau­lių Mon­mart­re vi­sa­da lau­kia­mi me­ni­nin­kai iš kai­my­ni­nės Lat­vi­jos, ku­riai šie­met at­sto­vau­ja Al­dis Kļa­viņš, In­ta Klāso­ne ir Sol­vi­ta Spir­ģe-Sēne. Lie­po­jos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė I. Klāso­ne "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" fes­ti­va­ly­je da­ly­vau­ja ne pir­mą kar­tą, ji taip pat pa­ro­dų, skir­tų Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės die­nai pa­mi­nė­ti, bend­raau­to­rė. Lat­vi­jo­je me­ni­nin­kė ren­gia vi­zua­li­nio me­no sim­po­ziu­mą "Abst­rak­tu­mas ir konk­re­tu­mas vi­zua­li­nio me­no kom­po­zi­ci­jo­je" (nuo 2007 m.), įtrauk­da­ma ne tik pro­fe­sio­na­lių me­ni­nin­kų, bet ir me­no pe­da­go­gų, ab­sol­ven­tų. Ji ve­da pa­skai­tas už­sie­nio aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se: Tur­ki­jos, Por­tu­ga­li­jos, Ru­mu­ni­jos ir ki­tų ša­lių uni­ver­si­te­tuo­se. Sub­ti­lio­se ple­ne­ro me­tu nu­ta­py­to­se dro­bė­se I. Klāso­ne meist­riš­kai at­sklei­dė pei­za­ži­nės erd­vės vi­zi­jas, per­teik­tas jaut­riais pus­to­nių niuan­sais.

Iš­ti­ki­mas "Laip­tų ga­le­ri­jos" bi­čiu­lius Al­dis Kļa­viņš – pui­kiai šne­ka lie­tu­viš­kai ir džiau­gia­si bend­ra­dar­bia­vi­mu tarp kai­my­ni­nių ša­lių. To­dėl "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" fes­ti­va­ly­je dai­li­nin­kas mie­lai da­ly­vau­ja kas­kart, kai yra kvie­čia­mas. A. Kļa­viņš ta­po po­rtre­tus, pei­za­žus, abst­rak­čias kom­po­zi­ci­jas, ku­ria gra­fi­kos, di­zai­no ir teat­ro me­no sri­ty­se. Ple­ne­re jis nu­ta­pė dvi abst­rak­čias kom­po­zi­ci­jas, ku­rio­se ta­py­bi­nį pra­dą su­jun­gė su geo­met­ri­nė­mis li­ni­jo­mis.

Pir­mą kar­tą Šiau­liuo­se vie­ši olan­dų dai­li­nin­kės Bet­ty Dijk ir Ma­rie-Loui­se Ewen. Bet­ty Dijk stu­di­ja­vo kos­tiu­mo di­zai­ną Til­bur­go me­no aka­de­mi­jo­je ir ket­vir­tį am­žiaus pa­ti jo­je dės­tė, o Ma­rie-Loui­se Ewen yra Aren­don­ko me­no aka­de­mi­jos (Bel­gi­ja) auk­lė­ti­nė, ku­rios pa­grin­di­nė kū­ry­bos sri­tis – po­rtre­tas. Abi me­ni­nin­kės ne­ma­žai kū­ry­bos lai­ko pra­lei­džia me­no re­zi­den­ci­jo­se ir džiau­gė­si, jog at­ra­do dar vie­ną – Šiau­lių Mon­mart­rą. Bet­ty Dijk ple­ne­re li­ko iš­ti­ki­ma po­rtre­to žan­rui, o Ma­rie-Loui­se Ewe ne­ven­gė ir gam­tos mo­ty­vų.

Ple­ne­re su­kur­tų pa­veiks­lų ko­lek­ci­ja bu­vo pa­do­va­no­ta Ža­ga­rės dva­ro so­dy­bai. Ji nė­ra baig­ti­nė bei vien­ti­sa. Įvai­ruo­ja ir au­to­rių sti­lis­ti­nis brai­žas, ir jų me­ni­nė pa­tir­tis bei kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos, ta­čiau nea­be­jo­ti­na, kad ši ko­lek­ci­ja yra įdo­mi kaip bend­ro kū­ry­bi­nio pro­ce­so re­zul­ta­tas.

Meist­ras ir gam­ta

Vie­na su­dė­ti­nių šių me­tų "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­kos" fes­ti­va­lio da­lių – Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je su­reng­ta Lie­tu­vos ta­py­bos kla­si­ko, me­no­ty­ros dak­ta­ro, pro­fe­so­riaus Au­gus­ti­no Sa­vic­ko (1919–2012) kū­ri­nių pa­ro­da iš ko­lek­ci­nin­ko Egi­di­jaus Ja­ku­baus­ko rin­ki­nio. Eks­po­zi­ci­jo­je tik 16 dro­bių iš be­veik 40 ko­lek­ci­nin­ko rin­ki­nio bei di­džiu­lio A. Sa­vic­ko kū­ry­bos pa­li­ki­mo. Ta­čiau ir Jo­niš­ky­je eks­po­nuo­ta tik­rų še­dev­rų, ku­riais ne­ga­li pa­si­gir­ti net vals­ty­bi­nių mu­zie­jų rin­ki­niai. Ome­ny­je tu­riu dro­bę "Ne­ra­mi ke­lio­nė" (1967–1971), ku­ri anuo­me­ti­nio soc­rea­lis­ti­nio me­no kon­teks­te by­lo­jo apie au­to­riaus kū­ry­bos lais­vę. Tai vie­nas pro­gra­mi­nių dai­li­nin­ko, va­di­nu­sio sa­ve "am­ži­nu ke­lei­viu", kū­ri­nių.

Šie­met, pa­žy­mint A. Sa­vic­ko (1919–2012) šim­tą­sias gi­mi­mo me­ti­nes, į vals­ty­bės mi­ni­mų da­tų pro­gra­mą įtrauk­tos jo kū­ry­bos pa­ro­dos Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je (ku­ra­to­rius dr. Vi­das Poš­kus, ar­chi­tek­tė Ma­ri­ja Rep­šy­tė) ir ki­to­se erd­vė­se, su­kur­tas do­ku­men­ti­nis fil­mas "Su­jun­gęs am­žius" (LRT, sce­na­ri­jaus au­to­rė ir re­ži­sie­rė Edi­ta Mil­da­žy­tė), ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta Tra­kuo­se (skulp­to­rius Zig­mas Bu­ter­le­vi­čius), kur dai­li­nin­kas pra­lei­do pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus, su­reng­tas Sa­vic­ko dai­lės mo­kyk­los va­sa­ros ple­ne­ras (ku­ra­to­rius Rai­mon­das Sa­vic­kas), ju­bi­lie­jus pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos žy­dų (lit­va­kų) bend­ruo­me­nė­je, bai­gia­ma reng­ti mo­nog­ra­fi­ja "Esu Sa­vic­kas. Ir man to už­ten­ka..." (teks­to au­to­rė ir su­da­ry­to­ja dr. Da­nu­tė Zo­vie­nė).

Au­gus­ti­nas Sa­vic­kas – vie­nas ti­tu­luo­čiau­sių XX a. ant­ro­sios pu­sės lie­tu­vių dai­li­nin­kų, įtrauk­tas į įvai­rias Lie­tu­vos ir už­sie­nio me­no en­cik­lo­pe­di­jas, ži­ny­nus, mi­ni­mas me­no is­to­ri­jos lei­di­niuo­se, jo kū­ri­nių yra įsi­gi­ję Lie­tu­vos, Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos ir ki­tų ša­lių mu­zie­jai, pri­va­tūs ko­lek­ci­nin­kai. Dai­li­nin­ko kū­ry­ba, api­man­ti dau­giau nei še­šias­de­šim­ties me­tų tarps­nį, neat­sie­ja­ma nuo XX a. lie­tu­vių ta­py­bos is­to­ri­jos. Ji yra tar­si til­tas, jun­gian­tis Lie­tu­vos prieš­ka­rio dai­lę su XXI a. pro­ce­sais. Kau­no me­no mo­kyk­lo­je ir Vil­niaus dai­lės ins­ti­tu­te stu­di­ja­vęs pas lie­tu­vių mo­der­nis­ti­nės ta­py­bos mo­kyk­los kū­rė­ją Jus­ti­ną Vie­no­žins­kį (1886–1960), pa­ts dės­tęs ins­ti­tu­te (1951–1972), o vė­liau pro­fe­so­ria­vęs Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je (1985–1993), A. Sa­vic­kas su­grą­ži­no ir plė­to­jo lie­tu­vių ta­py­bai ver­tin­giau­sias prieš­ka­rio lie­tu­vių mo­der­nis­ti­nės ta­py­bos sa­vy­bes bei kū­ry­biš­kai per­da­vė jas sa­vo mo­ki­niams.

Lie­tu­vos dai­lės is­to­ri­jo­je A. Sa­vic­kas sie­ja­mas su šešto–septinto de­šimt­me­čio ta­py­bos at­si­nau­ji­ni­mo pro­ce­sais. Tuo­met nu­ta­pė pa­veiks­lų, ku­rie jam pel­nė vie­no la­biau­siai So­vie­tų Są­jun­go­je pri­pa­žin­to te­mi­nio fi­gū­ri­nio pa­veiks­lo kū­rė­jo var­dą. Ta­čiau so­vie­ti­nio me­no kon­teks­te šios kom­po­zi­ci­jos ge­ro­kai sky­rė­si nuo ofi­cia­laus te­mi­nio pa­veiks­lo mo­de­lio – pri­va­lo­moms epi­nėms te­moms dai­li­nin­kas ge­bė­jo su­teik­ti as­me­ni­nių iš­gy­ve­ni­mų tik­ru­mą, tai su­po­na­vo uni­ver­sa­les­nį skam­be­sį ir au­ten­tiš­ką plas­ti­nę raiš­ką. Sa­vi­tai in­terp­re­ta­vęs krikš­čio­ny­bės, ju­daiz­mo, pan­teiz­mo ženk­lus ir sim­bo­lius, A. Sa­vic­kas kū­rė sa­vo Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, ku­rios il­gė­jo­si ir apie ku­rią sva­jo­jo.

Bran­džiau­sio­se A. Sa­vic­ko kom­po­zi­ci­jo­se, su­kur­to­se nuo XX a. sep­tin­to de­šimt­me­čio, kaip du ly­gia­ver­čiai per­so­na­žai "vei­kia" žmo­gus ir gam­ta. San­ty­kis su gam­ta yra vie­nas svar­biau­sių dai­li­nin­ko kū­ry­bos at­spa­ros taš­kų. Per il­gą kū­ry­bos lai­ką san­ty­kis su gam­ta ki­to nuo be­tar­piš­ko jos ste­bė­ji­mo ir su­si­ža­vė­ji­mo iki fi­lo­so­fi­nių ap­mąs­ty­mų bei spon­ta­niš­kos, ne­var­žo­mos fan­ta­zi­jos.

A. Sa­vic­ko ta­py­bos ypa­tu­mas glū­di spe­ci­fi­nė­je spal­vų pa­jau­to­je, ku­ri pa­grįs­ta neiš­se­mia­mo­mis va­ria­ci­jo­mis, ir spon­ta­niš­ko­je ges­ti­nė­je da­žo klo­ji­mo ant dro­bės ma­nie­ro­je. Plas­ti­nės raiš­kos lais­vė, pa­rem­ta pro­fe­si­ne meist­rys­te, by­lo­ja apie dai­li­nin­ko iš­gy­ve­na­mą es­te­ti­nį ka­tar­sį, ku­rį jis pa­ty­rė gy­ve­ni­mo ke­lio pa­bai­go­je, ta­py­da­mas gė­les ir lai­min­gus žmo­nes. Ne­ra­mi gy­ve­ni­mo ke­lio­nė at­ve­dė dai­li­nin­ką į Ro­jaus so­dą.