Naujausios
SPORTOZAURAI
Regbio guru dalijasi patirtimi su jaunimu
Iš Kuršėnų kilęs Sigitas Kukulskis stovėjo prie geriausios visų laikų Lietuvos regbio komandos Šiaulių „Vairo“ ištakų: buvo jo žaidėjas, vėliau – treneris. Jau keturiasdešimt metų regbis – S. Kukulskiui ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Didžiausia aistra visada buvo sportas
– Kokiomis sporto šakomis domėjotės, kol atradote regbį?
– Kuršėnuose, kur prabėgo mano vaikystė, teko išbandyti visas sporto šakas, kurios buvo prieinamos vaikams. Pagrindiniai žaidimai, aišku, buvo futbolas ir krepšinis.
Gyvenau prie pat Daugėlių sporto salės. Klasės draugo mama ten savaitgaliais dirbdavo budėtoja. Anksti rytais įsiprašydavome pažaisti krepšinį. Kad neišpurvintume grindų, žaisdavome basi. Ant kojų atsirasdavo pūslės, bet tas mums netrukdė. Noras sportuoti buvo didesnis už nepatogumus.
Mano dievas buvo Daugėlių „Keramikas“. Nepamenu, kokioje Lietuvos futbolo lygoje ši komanda rungtyniavo, bet man atrodė, kad jie buvo nuostabūs futbolininkai. Apie juos žinojau viską, nepraleisdavau nė vienų rungtynių ir svajojau kada nors užsivilkti „Keramiko“ marškinėlius.
Vėliau teko save išbandyti bent dešimtyje kitų sporto šakų, pradedant šaškėmis ir baigiant žiemos trikove.
„Vairas“ savo istoriją skaičiuoja nuo 1973 metų lapkričio. Aš atėjau į komandą 1975 metų vasaros pabaigoje, ir pirmos debiutinės mano rungtynės įvyko vos po kelių treniruočių. Tada man buvo septyniolika.
„Vairo“ susikūrimo laikotarpiu daug informacijos apie regbį nebuvo, kadangi ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje regbis žengė pirmuosius žingsnius. Žinojau, kad yra toks sportas, buvau girdėjęs, kad jį žaidžia stiprūs žmonės. Ilgai delsiau, kol atsitiktinumas nuvedė mane į pirmą treniruotę.
Mano pirmas regbio treneris buvo Feliksas Paškevičius, Šiaulių regbio pradininkas. Vėliau regbio paslapčių mokiausi iš trenerių Edmundo Zinkaus ir Jono Žilevičiaus.
– Kokiomis sąlygomis teko treniruotis, žaisti?
– Šiltuoju metų laiku treniruodavomės Šiaulių mokyklų aikštėse, žiemą – mokyklų sporto salėse. Daug žaisdavome ant sniego. Iki 1982 metų, kai „Vairas“ pirmą kartą tapo Lietuvos čempionas, valdžia į miesto stadionus neįleisdavo. Žaisdavome Kuršėnuose, Radviliškyje, Gruzdžiuose. Vėliau mūsų namų aikšte tapo tuo metu puikus Šiaulių senojo parko „Statybininko“ stadionas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stadionas su sporto sale buvo padovanotas vienam iš užsienio „investuotojų“. Dar iki šiol toje vietoje tebestovi sporto salės griuvėsiai ir apleistos žiūrovų tribūnos.
Vėliau teko trauktis į užmiestį, kol regbio entuziastų Vidmanto Valio ir Svajūno Mikalčiaus dėka buvo renovuotos „Talšos“ ir „Zoknių“ aikštės.
Lietuviai – „stilistai“
– Kaip keitėsi regbis?
– Regbio taisyklės šiek tiek keičiamos po kiekvieno pasaulio čempionato, kurie vyksta kas ketverius metus. Jos tobulinamos dėl žiūrovų pritraukimo ir žaidėjų saugumo. Beje, šiuolaikinės regbio aprangos, kuri aptempia visą žaidėjo kūną, pradininkai yra lietuviai.
2003 metais Lietuvos regbio-7 rinktinė turėjo vykti į pirmą Europos regbio čempionatą. Nuvykome į „Tūtą“ pasidairyti ir paprašyti, kad ką nors pasiūtų. Įmonės vadovai apgailestavo, kad neturi reikalingo trikotažo, tačiau užsiminė apie neseniai iš Italijos parvežtą elastingą medžiagą futbolininkų aprangoms ir pasiūlė pabandyti.
Europos čempionate Lenkijoje varžovai griebia mus už marškinėlių, tačiau negali nulaikyti, mat medžiaga glaudžiai aptempusi kūną ir elastinga. Kitais metais su panašaus tipo marškinėliais jau rungtyniavo keletas kitų valstybių rinktinių, o dar po metų – beveik visas regbio pasaulis.
– Daug kam atrodo, kad regbis – šiurkštus vyrų žaidimas, grumtynės. Ar regbininkai – nuožmūs vyrai?
– Regbis tampa gladiatorių sportu, todėl regbio taisyklės labai griežtos. Tik niekšas gali tyčia užminti ant rankos ar įspirti į gulinčio varžovo nugarą. Pasitaiko ir regbyje niekšų.
Tačiau regbininkai turi išskirtinę savybę – jie niekada neapsimetinėja, neaimanuoja, nedaro iškreiptų veido grimasų. Jeigu regbininkas nuo žemės nesikelia, vadinasi, jam iš tikrųjų kažkas atsitiko rimto.
– Ar sąlygos žaisti ir treniruotis buvo geresnės jūsų jaunystės laikais, ar dabar?
– Treniruočių sąlygos beveik nepasikeitė. Dauguma miesto valdžių prieš rinkimus vis statydavo mums regbio stadionus, bet taip ir nepastatė. Džiaugiuosi, kad tarp pačių regbininkų atsirasdavo entuziastų, kurių dėka Šiauliai išaugo iki Lietuvos regbio sostinės.
Dabar Lietuvos žaidėjai savo meistriškumą kelia didžiosiose pasaulio regbio valstybėse: Pietų Afrikos Respublikoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Anksčiau apie tai net pasvajoti negalėjome. Nei vaizdo medžiagos, nei regbio knygos mūsų tais laikais nepasiekdavo. Tekdavo patiems save tobulinti.
Nueidavau į šalia namų esantį mokyklos stadioną ir tobulindavau spardymą. Nuspiri kamuolį už 50 metrų, atsineši, vėl spiri, ir taip 50 smūgių. „Vairo“ gamyklos bendrabučio rūsyje buvau įrengęs atletinės gimnastikos sporto salę. Skatinau ten eiti ne tik regbininkus, bet ir Šiaulių pietinio rajono jaunimą.
Apie šiuolaikinį jaunimą nieko blogo negalėčiau pasakyti. Tačiau didžioji dalis tik pramogauja iš sporto, norinčiųjų sunkiai dirbti šiais laikais yra ne tiek daug.
Ne tik treneris
– Ar baigęs sportininko karjerą planavote tapti treneriu?
– Dar sportuodamas įstojau studijuoti į tuometinį Lietuvos kūno kultūros institutą Kaune. Vargais negalais po septynerių metų gavau trenerio ir mokytojo diplomą.
1991 metais J. Žilevičiui išvykus gyventi į JAV, nebebuvo kam treniruoti vos rusenančio „Vairo“. 1992-aisiais ėmiausi atsakingų trenerio pareigų. Man buvo tik 31 metai. Neturėjau patirties, dauguma žaidėjų buvo vyresni už mane. Kad ir kaip kartais būdavo sunku, „Vairo“ niekada nepalikau ir neišdaviau. Per savo 23 trenerio darbo metus tik trejus metus neatvedžiau „Vairo“ į čempionų inauguraciją.
– Ar buvo kilę minčių išvykti iš Šiaulių ar Lietuvos?
– Kol buvau žaidėjas, niekas iš Lietuvos sportuoti į užsienį neišleisdavo. Kaip sportininkas turėjau tik vieną pasiūlymą – 1988 metais po varžybų Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje likti ten ir atsovauti Hanoverio „Ricklingen“ klubui.
Tapęs treneriu, sulaukiau šiek tiek daugiau dėmesio. Klaipėdos regbio įkūrėjas Antanas Bosas norėjo, kad Klaipėdą paversčiau regbio miestu. Prieš dvejus metus vienas didžiųjų Kinijos miestų universitetų iš pretendentų atsirinko mane universiteto sporto vadovo pareigoms eiti.
Kodėl nepalikau Šiaulių? Šeima visada skatino išvažiuoti dėl geresnio gyvenimo. Nežinau kodėl, bet visada surasdavau priežasčių to nepadaryti.
– Kuo užsiimate dabar?
– Neseniai įkūriau regbio mokyklą. Noriu surasti talentų ir juos auginti. Šiuo metu turiu 20 vaikų. Jeigu nepavyks išauginti garsiais sportininkais, tai gal bent padoriais žmonėmis užauginsiu.
Pernai rudenį pradėjau dirbti Šiaulių sporto gimnazijoje. Ten dirbti vien mano praktikos, žinių, universitetinio išsilavinimo nebeužtenka. Atėjo mokslo, medicinos, kompiuterizacijos laikas. Nemažas iššūkis man. Ten reikalingi rezultatai ir aukšta darbo kokybė. Lietuvos regbio ateitį matau šioje gimnazijoje.
Asmeninės nuotr.
REGBININKAS: Sigitas Kukulskis: „Regbis man buvo ir yra gera gyvenimo mokykla. Daug ko išmokau, daug ko, tikiuosi, išmokiau kitus.“
„VAIRAS": 1979 metais Šiaulių vyro regbio komanda „Vairas“ žengė pirmuosius žingsnius į pripažinimą.
DOSJĖ
Sigitas Kukulskis gimė 1958 metais kovo 19 dieną Kuršėnuose (Šiaulių r.). 1977 m. baigė Šiaulių politechnikumą, 1988 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą.
1982–1991 m. „Vairo“ regbio komandos kapitonas. Nuo 1992 m. „Vairo“ regbio komandos vyriausiasis treneris. 1992–1993 m. ir 1996–1997 m. Lietuvos nacionalinės regbio rinktinės vyriausiasis treneris.
Žaisdamas regbį 11 kartų tapo Lietuvos taurės laimėtoju, 16 kartų – Lietuvos čempionu, tris kartus – vicečempionu, kartą – Lietuvos čempionato bronzos medalininku. Europos čempionato, Pasaulio taurės turnyrų dalyvis. 1985 m. suteiktas sporto meistro vardas.
1993–2009 m. Lietuvos regbio federacijos Trenerių tarybos pirmininkas. Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus plėtojant regbį Lietuvoje" (2003 m.), „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2008 m.). 2012 ir 2013 m. išrinktas geriausiu Lietuvos regbio treneriu.
Šiuo metu Lietuvos regbio federacijos techninis direktorius. Organizuoja ir vykdo visų amžiaus grupių Lietuvos regbio-7 čempionatus, treniruoja Lietuvos vyrų regbio-7 rinktinę. Taip pat yra apsigynęs tarptautinės regbio federacijos regbio plėtros vadovo licenciją ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose kartu su treneriais ir mokytojais vykdo regbio plėtros programą.