Treneris Antanas Sireika: "Aš pats nesisiūlau, bet nesu abejingas"

– Jū­sų su­ti­ki­mas bū­ti siū­lo­mu į rink­ti­nes tre­ne­rius, reiš­kia, kad esa­te jau ap­si­spren­dęs?

– Pa­siū­ly­ta tre­ne­rių aso­cia­ci­jos, ne Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos. Man ma­lo­nu, kad neuž­mir­šo, bet aš ne­si­ruo­šiu kel­ti sa­vo kan­di­da­tū­ros, tik su­pran­tu vi­są si­tua­ci­ją. Pa­sa­kiau, kad ne­su prieš.

Aš dir­bu tre­ne­rio dar­bą 41-erius me­tus ir krep­ši­nis yra ma­no gy­ve­ni­mas. Ne­su abe­jin­gas ir su­pran­tu, to­dėl pri­ta­riau – siū­ly­kit, o fe­de­ra­ci­ja nu­spręs, ar pa­tvir­tin­ti, ar ne. Tiek yra ma­no su­ti­ki­mo ir ne­rei­kia su ma­ni­mi kal­bė­ti kaip su tik­ru rink­ti­nės tre­ne­riu. Aš pa­ts ne­si­siū­lau, bet ne­su abe­jin­gas. Gar­bė, kad tau pa­siū­lo.

– Tre­ne­rių aso­cia­ci­jos va­do­vas Vy­das Ged­vi­las, kal­bė­da­mas apie jūs, žur­na­lis­tams var­di­jo: esa­te daug pa­ty­ręs, tre­ni­ra­vo­te ir "Lie­tu­vos ry­tą", ir "Žal­gi­rį", esa­te vie­nin­te­lis čem­pio­nų tre­ne­ris rink­ti­nė­je, be to, jau esa­te pa­kri­ti­kuo­tas. Ar vis dėl­to ne­bū­si­te su­de­gin­tas ant lau­žo, jei­gu rink­ti­nė ne­pa­teks į To­ki­jo olim­pi­nes žai­dy­nes?

– Bet ku­ris, jei­gu ne­pa­tiks, bus su­de­gin­tas. Toks tre­ne­rio dar­bas. Krep­ši­ny­je ly­gių­jų nė­ra. Ei­ni į kiek­vie­nas var­žy­bas – iš­gy­ven­si ar­ba ne. Taip ir čia: jei­gu pa­si­seks, bū­si kil­no­ja­mas ant ran­kų, jei­gu ne – bū­si pi­la­mas pur­vais. Tei­sin­gai sa­ko, aš jau sy­kį bu­vau la­bai gru­biai ir ne­tei­sin­gai api­pil­tas, bet už­siau­gi­nau sto­res­nę odą ir su­pran­tu, kad gy­ve­ni­mas yra toks. Ko bi­jo­ti? Jei­gu ei­čiau į ki­tą dar­bą – sa­ky­tų, va, ne­pa­ban­dęs no­ri kar­je­ros. Aš ne­no­riu kel­ti sa­vo kar­je­ros, su­pran­tu, kad ei­nu ten, kur dar­bas kaip iš­mi­nuo­to­jo: su­kly­si, bū­si su­de­gin­tas.

– Ra­miai kal­ba­te apie tą su­de­gi­ni­mą, bet juk 2006-ai­siais bu­vo ne­leng­va, kai bu­vo­te ka­po­ja­mas iš vi­sų pu­sių?

– Man žmo­na pri­mi­nė: ar tu vėl no­ri ma­no aša­rų ma­ty­ti? Sa­kė, iš­va­žia­vai į Ru­si­ją dirb­ti, o čia py­lė ir py­lė – Si­rei­ka lai­ko­si įsi­ka­bi­nęs kė­dės... Tai bu­vo ne­šva­rūs žai­di­mai. Aš ne­si­lai­kiau įsi­ka­bi­nęs tos vie­tos. Bet ne­no­riu ne­šio­tis ak­mens užan­ty­je. Ar tu­riu pyk­ti ant V. Ga­ras­to, kad apie ma­ne ne­gra­žiai šne­kė­jo, ar ant ki­tų "eks­per­tų" ir gy­ven­ti su to­kia nuo­skau­da? Te­gul Die­vas juos glo­bo­ja ar­ba bau­džia, o ne aš. Ne aš esu vi­sų kal­tų ly­gin­to­jas.

– Po ke­lių mė­ne­sių pra­si­dės at­ran­kos tur­ny­rai, 24 ko­man­dos ko­vos tik dėl 4 ke­lia­la­pių į olim­pia­dą. Ar nau­jam tre­ne­riui ne­liks per ma­žai lai­ko dar­bui su rink­ti­ne?

– Bet ir ki­toms rink­ti­nėms tos pa­čios są­ly­gos. Prik­lau­sys, kiek bus svei­kų žai­dė­jų, kaip šyp­so­sis For­tū­na.

– Prieš pa­sau­lio čem­pio­na­tą Ki­ni­jo­je bu­vo­te op­ti­mis­tas, sa­kė­te, kad Lie­tu­vos rink­ti­nė ga­lė­tų tap­ti čem­pio­ne. Ar šian­dien esa­te toks pat op­ti­mis­tas?

– Gal­vo­jau, kad bu­vo toks šan­sas. Ma­niau, kad ame­ri­kie­čiai, is­pa­nai ne­bu­vo to­kie pa­jė­gūs, Ka­na­da ga­lė­jo bū­ti la­bai grės­min­ga, bet neat­va­žia­vo da­lis žai­dė­jų. O mes tu­rė­jo­me vi­sus ge­riau­sius žai­dė­jus tuo me­tu. Dėl to bu­vo toks op­ti­miz­mas.

Da­bar vis­kas pri­klau­sys nuo to, ko­kius žai­dė­jus tu­rė­si­me, to­dėl spė­lio­ti ne­ga­liu.

Sup­ran­tu, kad ei­nu ten, kur dar­bas kaip iš­mi­nuo­to­jo: su­kly­si, bū­si su­de­gin­tas.