Dėmesio: mamai reikia atostogų!

Dė­me­sio: ma­mai rei­kia ato­sto­gų!

Per­de­gi­mas iš pra­džių pa­si­reiš­kia di­de­liu nuo­var­giu, pa­skui veiks­mai pa­si­da­ro me­cha­niš­ki. Tau­so­da­mi jė­gas, mes ša­li­na­mės žmo­nių, tarp jų – ir ar­ti­mų­jų, t. y. rea­lių pa­gal­bi­nin­kų. Ga­liau­siai taip to­li nu­tols­ta­me nuo sa­vo idea­lo, jog pra­ran­da­me pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Vai­va VAI­DI­LAI­TĖ

Per­var­gi­mo simp­to­mai

Mie­go su­tri­ki­mas, pyk­tis, kal­tės jaus­mas, sa­viag­re­si­ja, verks­min­gu­mas, nu­si­vy­li­mas sa­vi­mi ir ki­tais, – tai daž­niau­si simp­to­mai, ro­dan­tys, jog ma­mai žūt­būt rei­ka­lin­gas vi­sa­ver­tis poil­sis ir pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba. Ypač tai pa­sa­ky­ti­na apie dvy­nius, try­nius ar ke­lis pa­na­šaus am­žiaus vai­kus au­gi­nan­čias mo­te­ris ir tas, ku­rios at­ža­las auk­lė­ja be vy­ro. „Il­ga­lai­kio per­var­gi­mo pa­sek­mės ga­li bū­ti dra­ma­tiš­kos: priei­na­ma net iki min­čių apie sa­vi­žu­dy­bę“, – per­spė­ja Ma­ri­sė Va­jan, kny­gos „Bū­ti ma­ma: mi­si­ja įma­no­ma?“ au­to­rė.

Psi­cho­lo­gės žo­džiais, ne tik tos mo­ti­nos, ku­rios gy­ve­na už­da­rai ir vi­są dė­me­sį ski­ria vai­kams, ri­zi­kuo­ja per­deg­ti.

„Tarp na­mų šei­mi­nin­kių ir dir­ban­čių mo­te­rų šiuo at­žvil­giu nė­ra jo­kio skir­tu­mo, – sa­ko M. Va­jan. – Pir­mo­sios ken­čia dėl izo­lia­ci­jos ir pri­pa­ži­ni­mo vi­suo­me­nė­je sto­kos, ant­ro­sios – dėl „dvi­gu­bos“ dar­bo die­nos ir nuo­la­ti­nės sku­bos ke­lia­mo stre­so.“

„Aš blo­ga ma­ma?“

„Ar aš ge­ra ma­ma?“ – šį klau­si­mą sau re­gu­lia­riai pa­tei­kia kiek­vie­na ge­ra ma­ma, sa­ko psi­cho­lo­gė. Vie­na šio klau­si­mo prie­žas­tis – mei­lė vai­kui ("ma­no vai­kas nu­si­pel­nė to­bu­los ma­mos"), ki­ta – vi­suo­me­nės spau­di­mas ir pri­mes­tas įvaiz­dis, ko­kia pri­va­lo bū­ti idea­li ma­ma: pa­siau­ko­ju­si vai­kams, nie­ka­da ne­pa­vargs­tan­ti, ne­pra­ran­dan­ti sa­vit­var­dos, ge­ro ūpo ir taip to­liau.

Daž­na „to­bu­la mo­ti­na“ ken­čia chro­niš­ką ne­mi­gą, so­cia­li­nę izo­lia­ci­ją, dep­re­si­ją. Vi­sa tai ati­ma iš jos or­ga­niz­mo, dar ne­spė­ju­sio at­si­gau­ti po gim­dy­mo, pa­sku­ti­nes jė­gas. Ma­ža to – ati­de­da­mos ir ne­spren­džia­mos suau­gu­sių­jų gy­ve­ni­mo pro­ble­mos (jos pa­pras­tai pri­ra­šo­mos prie pro­ble­mų, su­si­ju­sių su vai­ku). Daž­nai ky­la abe­jo­nė: „Ar aš ga­liu au­gin­ti vai­ką, jei­gu ne­su­sit­var­kau su sa­vi­mi?“ „Ar aš ga­liu bū­ti ge­ra ma­ma ant­ram vai­kui, jei­gu taip sun­ku su pir­muo­ju?“

So­cio­lo­gas Že­ra­ras Nei­ran­das, kny­gos „Tė­vas, mo­ti­na ir nea­pib­rėž­tos funk­ci­jos“ ("Pe­re, me­re, des fonc­tions in­cer­tai­nes") bend­raau­to­ris, to­kią ma­mų ne­ri­mo prie­žas­tį aiš­ki­na tuo, kad šian­dien vai­ko auk­lė­ji­mas „per­ne­lyg psi­cho­lo­gi­zuo­tas“. Ma­mos nuo­lat įsi­tem­pu­sios ir bi­jo pa­da­ry­ti „lem­tin­gą klai­dą“. O jei­gu dėl tos klai­dos sū­nus taps egois­tas, duk­ra ne­ga­lės su­kur­ti šei­mos ar­ba rea­li­zuo­ti sa­vęs ir t. t.? Vi­sa tai ke­lia ne­rei­ka­lin­gą bai­mę ir ne­rea­lius rei­ka­la­vi­mus sau.

Vis­ką kont­ro­liuo­ti

Psi­cho­lo­gė Ma­rion Ko­niard ma­no, jog per di­de­lio mo­ti­nų ne­ri­mo ir jų per­var­gi­mo prie­žas­tis yra troš­ki­mas vis­ką su­spė­ti ir kont­ro­liuo­ti.

Mo­te­rys no­ri su­de­rin­ti mo­ti­nys­tę ir kar­je­rą, šei­mos rū­pes­čius ir pra­mo­gas, ir vis­ką pa­da­ry­ti to­bu­lai. „Kar­tais jų no­rai per di­de­li ir prieš­ta­rau­ja vie­ni ki­tiems, o tai gim­do psi­cho­lo­gi­nį konf­lik­tą“, – tei­gia M. Ko­niard.

Pa­sak au­to­rės, mo­ti­nys­tė yra di­džiu­lis su­krė­ti­mas, nes kei­čia­si gy­ve­ni­mo rit­mas, sta­tu­sas, pa­rei­gos, sie­kiai, ver­ty­bės ir t. t. „Tai neiš­ven­gia­mai des­ta­bi­li­zuo­ja sa­vi­vo­ką. Mo­ters psi­chi­ka po gim­dy­mo pra­ran­da vi­sus at­ra­mos taš­kus. Na­tū­ra­lu, jog ky­la abe­jo­nės ir bai­mės. Mo­ti­nos jau­čia­si pa­žei­džia­mos, nuo­lat ieš­ko pa­tvir­ti­ni­mo, jog yra ge­ros ma­mos, iš ar­ti­mų žmo­nių. Pa­čiai ma­mai, kaip ir vai­kui, rei­ka­lin­ga pa­guo­da, pa­stip­ri­ni­mas, pa­gy­ri­mas, ku­ris pa­dė­tų ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis“, – aiš­ki­na spe­cia­lis­tė.

Ką da­ry­ti?

Pir­miau­siai, anot psi­cho­lo­gės M. Va­jan, mo­te­riai reik­tų at­si­sa­ky­ti to­bu­los mo­ti­nos „sta­tu­so“ ir pa­si­da­lin­ti sa­vo rū­pes­čiais su ki­tais: ar­ti­mai­siais, drau­gais, psi­cho­te­ra­peu­tu. Tai pa­dės su­pras­ti, kad ir ki­ti iš­gy­ve­na tą pa­tį.

„La­biau pa­si­ti­kė­ki­te in­tui­ci­ja. Ne­kel­ki­te virš vis­ko „pro­tin­gų kny­gų“. Auk­lė­ki­te vai­ką pa­gal sa­vo ga­li­my­bes, idea­lus ir įsi­vaiz­da­vi­mą, kas yra ge­rai, o kas blo­gai“, – pa­ta­ria so­cio­lo­gas Ž. Nei­ran­das.

Leis­ki­te sau ati­trūk­ti ir pa­si­rū­pin­ki­te sa­vi­mi. „At­ga­vu­sios jė­gas, ge­riau su­si­tvar­ky­si­te ir su sa­vo mo­ti­niš­ko­mis pa­rei­go­mis“, – ti­ki­na spe­cia­lis­tai.

„Vai­kui ne­rei­kia to­bu­los mo­ti­nos, – pri­me­na psi­cho­lo­gė M. Ko­niard. – Jam rei­kia sau­gu­mo jaus­mo, ku­rį ga­li su­teik­ti pa­ti­ki­mas, ra­mus ir sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis žmo­gus.“

Ar jau lai­kas?

Dau­ge­lis pa­sva­jo­ja­me apie di­de­lės šei­mos idi­lę kaip apie to­bu­lą pa­veiks­lė­lį: vai­kai ty­liai žai­džia, tė­vai ra­miai ge­ria ka­vą... Nie­kas iš anks­to ne­sva­jo­ja apie ki­tą rea­ly­bės pu­sę: ne­mi­gos nak­tis, ru­ti­ną ir vai­kų li­gas.

Mo­ti­nys­tė rei­ka­lau­ja daug jė­gų ir kant­ry­bės, lai­ko ir emo­ci­nės iš­tver­mės. Vai­ko gi­mi­mas – iš­šū­kis šei­mai, tė­vui ir mo­ti­nai.

Dep­re­si­ja po gim­dy­mo – tai šo­ko, pa­tir­to gim­dy­mo me­tu, pa­sek­mė. Prie jos pri­si­de­da pro­ce­sai mo­ters or­ga­niz­me, šei­mos gy­ve­ni­mo san­klo­dos po­ky­čiai. Nėš­tu­mas, gim­dy­mas, vai­ko prie­žiū­ra – di­de­lė fi­zi­nė ir psi­cho­lo­gi­nė ap­kro­va mo­te­riai, to­dėl spren­di­mas gim­dy­ti ant­rą vai­ką tu­ri bū­ti rea­liai pa­sver­tas. Tai lie­čia ne tik šei­mos ma­te­ria­li­nius re­sur­sus, bet pir­miau­siai – mo­ters svei­ka­tą, ga­li­my­bes bei no­rus.

Jei­gu pri­si­mi­ni­mai apie pir­mą­jį gim­dy­mą ir tai, kas bu­vo po jo, mo­te­riai ke­lia di­de­lę bai­mę, net ir praė­jus ke­le­riems me­tams, va­di­na­si, jai rei­ka­lin­ga pro­fe­sio­na­li pa­gal­ba. Rei­kia su­vok­ti ir įpras­min­ti bu­vu­sią pa­tir­tį, kad ga­lė­tum ju­dė­ti to­liau.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Per di­de­lio mo­ti­nų ne­ri­mo ir jų per­var­gi­mo prie­žas­tis yra troš­ki­mas vis­ką su­spė­ti ir kont­ro­liuo­ti.