Kada artimieji padeda, o kada trukdo gimdyvei?

Po­ros virs­mo šei­ma ma­gi­ja

Psi­cho­lo­gė I. Dru­pie­nė sa­ko, kad vai­ko at­si­ra­di­mas šei­mo­je yra pa­kan­ka­mai stre­si­nis fak­to­rius, ir į ku­rią pu­sę jis pa­kryps, la­bai pri­klau­so nuo tė­vų po­žiū­rio, ar­ti­mų­jų pa­gal­bos, taip pat ir jų da­ly­va­vi­mo gim­dy­me, nuo pa­si­ruo­ši­mo gim­dy­mui, tė­vys­tei.

"Ve­da­me kur­sus vi­sai šei­mai. La­bai ge­rai, kai tė­tis su­pran­ta, ką da­ro. Pas mus kar­tais yra nuo­sta­ta, kad tė­tis už­dir­ba pi­ni­gus, ap­rū­pi­na ma­te­ria­li­niais da­ly­kais, o gim­dy­mas – mo­ters rei­ka­las. Bet jei­gu vy­ras no­ri ak­ty­viai da­ly­vau­ti šei­mos, vai­ko gy­ve­ni­me, ta­da ir kur­sus lan­ko, ir pa­skai­tų klau­so", – apie be­si­kei­čian­tį po­žiū­rį į tė­vys­tę sa­ko psi­cho­lo­gė.

Pa­sak E. Bo­gu­žie­nės, da­bar la­bai ne­di­de­lis pro­cen­tas mo­te­rų gim­do vie­nos, tai yra be ar­ti­mų­jų pa­gal­bos. Daž­niau­siai ša­lia mo­ters bū­na vy­ras, gim­sian­čio vai­ke­lio tė­vas.

"Į ar­ti­mų­jų da­ly­va­vi­mą gim­dy­me vi­sų pir­ma tu­rė­tu­me žiū­rė­ti kaip į pa­gal­bą gim­dan­čiai mo­te­riai. Kad ar­ti­ma­sis, ku­ris nu­spren­džia da­ly­vau­ti gim­dy­mo pro­ce­se, tu­rė­tų atei­ti ne su nuo­sta­ta "ei­nu pa­žiū­rė­ti, kaip ten vis­kas vyks­ta", o tam, kad pa­dė­tų ma­mai. Ir tų pa­gal­bos prie­mo­nių yra vi­so­kiau­sių: nuo van­dens stik­li­nės pa­da­vi­mo, pa­ma­sa­ža­vi­mo iki stip­raus mo­ra­li­nio pa­lai­ky­mo, nes iš­kęs­ti skaus­min­gus są­rė­mius, ne­tu­rint stip­raus mo­ty­va­to­riaus ša­lia, yra la­bai su­dė­tin­ga. Pa­gim­džiu­sios mo­te­rys daž­nai pa­sa­ko, kaip ge­rai, kad kar­tu bu­vo vy­ras", – sa­ko aku­še­rė gi­ne­ko­lo­gė.

Pa­sak gy­dy­to­jos, sten­gia­ma­si, kad gim­dyk­lo­je mo­te­ris jaus­tų­si kaip na­muo­se: ji ga­li at­si­neš­ti ma­sa­žuok­lių, jo­gos ki­li­mė­lį, ne­šio­ja­mą kom­piu­te­rį ar plan­še­tę, be­lai­dę ko­lo­nė­lę ir klau­sy­tis mu­zi­kos.

"Kai tarp dvie­jų žmo­nių bū­na mei­lė, už­ten­ka ma­žų ne­ma­to­mų da­ly­kų, ku­rie ga­li la­bai pa­dė­ti. Tai ir yra tų dvie­jų žmo­nių, virs­tan­čių šei­ma, ma­gi­ja. Mė­gau­jie­si bū­da­mas ša­lia ir gal­vo­ji, kaip pa­si­se­kė vai­kui, ku­ris ateis pas to­kius žmo­nes", – sa­ko E. Bo­gu­žie­nė.

Mi­tų dar yra

Vis­gi kai ku­riems vy­rams ky­la įvai­rių bai­mių ir klai­din­gų įsi­ti­ki­ni­mų, to­dėl ne­no­ri da­ly­vau­ti gim­dant.

"Ne­re­tai vy­rai pa­sa­ko, kad bi­jo ei­ti į gim­dy­mą, nes bi­jo krau­jo, bet kai pra­de­di kal­bė­tis, paaiš­kė­ja, kad bi­jo ne­su­ge­bė­ti pa­dė­ti sa­vo mo­te­riai pa­leng­vin­ti jos skaus­mo. Daž­niau­siai vy­rai no­ri iš­spręs­ti vi­sas pro­ble­mas, ap­sau­go­ti sa­vo ar­ti­mą nuo kan­čios, ta­da aiš­ki­na­me, kad ne­rei­kia to pri­siim­ti as­me­niš­kai, mo­te­ris su­si­tvar­kys, tie­siog pa­bū­kit ša­lia, jūs ne­tu­rit pa­da­ry­ti taip, kad mo­te­riai ne­skau­dė­tų", – sa­ko I. Dru­pie­nė.

"Yra toks mi­tas, kad jei­gu vy­ras pa­ma­tys gim­dan­čią mo­te­rį, jis ne­be­no­rės jos kaip mo­ters. Bet, ma­nau, jei­gu yra tik­ri san­ty­kiai, tik­ras jaus­mas, vy­ras, pa­ma­tęs, per ko­kį skaus­mą atei­na nau­ja gy­vy­bė, mo­te­rį įsi­my­li vi­sai ki­tu jaus­mu, ir san­ty­kiai pa­ky­la į žy­miai aukš­tes­nį ly­gį. To­dėl ne­rei­kia bi­jo­ti, o žiū­rė­ti kaip į ga­li­my­bę", – įsi­ti­ki­nu­si E. Bo­gu­žie­nė.

Vie­ni vy­rai bū­na su mo­te­ri­mi tik są­rė­mių me­tu, o pa­ties gim­dy­mo me­tu išei­na pa­lauk­ti už du­rų, ki­ti bū­na ir gim­dy­mo me­tu, lai­ko mo­te­rį už ran­kos, šluos­to pra­kai­tą, yra ir to­kių, ku­rie no­ri ma­ty­ti, kaip gims­ta vai­kas ir net nu­kirp­ti virkš­te­lę bei su­vys­ty­ti.

"Vi­si va­rian­tai yra ge­ri, jei­gu tin­ka tai šei­mai. Blo­giau­sia, ką ten­ka ma­ty­ti, tai at­si­sė­du­sius ar­ti­muo­sius ir be­žai­džian­čius te­le­fo­nu, kai mo­te­ris ša­lia kan­ki­na­si", – sa­ko E. Bo­gu­žie­nė.

Ar pa­si­tai­ko, kad vy­rai alps­ta?

"Re­tai, bet bū­na. Iš kar­to pa­ste­bim, ka­da vy­ras per­si­mai­no, ir sku­bam su­teik­ti pa­gal­bą, kad ne­nug­riū­tų. Daž­niau­siai taip nu­tin­ka dėl įtam­pos, neiš­si­mie­go­ji­mo, ne­pa­val­gy­mo", – sa­ko gy­dy­to­ja.

Pa­sak me­di­kių, jei­gu vy­ras dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių ne­no­ri da­ly­vau­ti gim­dy­me, ne­rei­kia vers­ti.

"Jei­gu vy­ras ne­ga­li pri­si­vers­ti, jei­gu jam bai­su dėl sa­vęs, ta­da sa­kom, nei­kit. Jūs tik­rai bū­si­te ge­ras tė­tis lauk­da­mas na­mie ar už gim­dyk­los du­rų. Bu­vi­mas gim­dy­me ne­bū­ti­nai su­stip­ri­na tė­vys­tę. Yra pui­kių pa­vyz­džių, kai gim­dy­me ne­da­ly­va­vę vy­rai tam­pa pui­kiais tė­čiais", – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Kai ar­ti­mie­ji virs­ta me­di­kais

"Prob­le­mos su ar­ti­mų­jų da­ly­va­vi­mu ky­la tuo­met, kai užuo­t bu­vę ar­ti­mai­siais jie nu­spren­džia tap­ti me­di­kais, ke­lia pa­ni­ką ir ima ves­ti iš kant­ry­bės mo­te­rį ir per­so­na­lą", – sa­ko E. Bo­gu­žie­nė.

Gim­dy­mas kar­tais bū­na ga­na il­gas pro­ce­sas, ga­li truk­ti ir 18 va­lan­dų, ir ar­ti­mie­ji kar­tais pra­ran­da kant­ry­bę.

"Pa­ni­ka pir­miau­siai ken­kia mo­te­riai. Vi­sa­da to­kiais at­ve­jais ar­ti­mie­siems pa­ta­ria­me nuei­ti pail­sė­ti, pa­val­gy­ti, iš­ger­ti ka­vos, nes kai per­vargs­ti, blai­viai ne­be­ver­ti­ni", – sa­ko gy­dy­to­ja.

Kar­tais gim­dan­čią mo­te­rį pa­lai­ko drau­gė, se­suo ar gi­mi­nai­tė. Ga­na daž­nai da­ly­vau­ti no­ri ma­mos ir any­tos.

"Mes tu­ri­me sa­vo po­žiū­rį į tai. Ži­no­ma, ga­li da­ly­vau­ti, vis­kas pri­klau­so nuo si­tua­ci­jos, bet ma­moms ma­ty­ti sa­vo duk­rų skaus­mą bū­na ne­pa­ke­lia­mas stre­sas, jos dau­giau už­jau­čia sa­vo duk­rą ne­gu pa­lai­ko", – pa­ste­bi E. Bo­gu­žie­nė.

"Jei­gu ma­ma ar any­ta no­ri da­ly­vau­ti gim­dy­me, siū­ly­čiau tam pa­si­ruoš­ti kur­suo­se", – sa­ko I. Dru­pie­nė.

Yra mo­te­rų, ku­rios ne­no­ri, kad gim­dy­me da­ly­vau­tų kas nors iš ar­ti­mų­jų.

"Tuo­met mes tam­pa­me ne­rea­lia ko­man­da. Mes, per­so­na­las, la­bai sten­gia­mės, kad jos jaus­tų pa­lai­ky­mą, vi­sa­da sa­kom, ko­kios jos pui­kios ir ko­kios šau­nuo­lės", – sa­ko E. Bo­gu­žie­nė.

Kai gim­dy­vė ir ar­ti­mie­ji ne­su­si­do­ro­ja su stre­su, kar­tais ten­ka į pa­gal­bą kvies­tis ir psi­cho­lo­gę.

"Bur­tų laz­de­lės ne­tu­riu, kad pa­mo­jus vis­kas iš­si­spręs­tų, bet ga­li­ma pa­dė­ti nu­rim­ti kvė­puo­jant, vi­zua­li­za­ci­jų pa­gal­ba, kur są­rė­mį ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti kaip ban­gą, o ne kaž­ką gniuž­dan­čio, puo­lan­čio, dras­kan­čio. Ne­rei­kia bi­jo­ti są­rė­mio, įsi­temp­ti. Tai – ban­ga, ku­ri at­ne­ša vai­ke­lį", – pa­ta­ri­mais da­li­ja­si psi­cho­lo­gė.

Pa­sak E. Bo­gu­žie­nės, svar­biau­sia, kad ir ma­ma, ir ar­ti­mie­ji su­pras­tų, jog ir jų, ir gim­dyk­los per­so­na­lo tiks­las yra vie­nas – kad ir ma­ma jaus­tų­si ge­rai, ir kū­di­kis gim­tų svei­kas.

"Li­go­ni­nė­je esa­me vie­nin­te­lis sky­rius, ku­ria­me, iš­ly­dė­da­mi na­mo, sa­ko­me: "Sug­rįš­ki­te vėl!" – sa­ko E. Bo­gu­žie­nė.

Prob­le­mos su ar­ti­mų­jų da­ly­va­vi­mu ky­la tuo­met, kai užuo­t bu­vę ar­ti­mai­siais jie nu­spren­džia tap­ti me­di­kais, ke­lia pa­ni­ką ir ima ves­ti iš kant­ry­bės mo­te­rį ir per­so­na­lą.