Pirmiausia tėvai turi bendrauti su vaiku ir jį lavinti

Pirmiausia tėvai turi bendrauti su vaiku ir jį lavinti

Pir­miau­sia tė­vai tu­ri bend­rau­ti su vai­ku ir jį la­vin­ti

Šiau­lių uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tė Bea­ta Juk­ne­vi­čiū­tė jau sep­ty­ne­rius me­tus dir­ba lo­go­pe­di­jos sri­ty­je, šie­met pel­nė Me­tų lo­go­pe­dės ti­tu­lą. Pa­sak spe­cia­lis­tės, ge­riau anksčiau ap­si­lan­ky­ti pas lo­go­pe­dą, nei dels­ti. Bė­gant lai­kui pa­dė­ti vai­kui ga­li bū­ti vis sun­kiau.

– Su ko­kiais sun­ku­mais ir iš­šū­kiais daž­niau­siai ten­ka su­si­dur­ti dar­be?

– Dir­bu Vil­niaus ra­jo­ne, to­dėl di­džiau­sias iš­šū­kis – tai dau­gia­kal­bė ap­lin­ka. Var­to­jant dvi ar tris kal­bas, vie­nos iš jų mo­de­liai per­ke­lia­mi į ki­tą, pa­si­reiš­kia kal­bų mai­šy­ma­sis, gim­to­sios kal­bos įta­ka sun­ki­na ant­ro­sios ir/ar tre­čios kal­bos sis­te­mos įsi­sa­vi­ni­mą. Dėl to sun­ku sklan­džiai reikš­ti min­tis, lė­tė­ja kal­bos tem­pas, at­si­ran­da įvai­rių ta­ri­mo, gra­ma­ti­nių, lek­si­nių bei sti­lis­ti­nių klai­dų.

Daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su vai­kais, ku­rie nė­ra ug­do­mi sa­vo gim­tą­ja kal­ba, ta­čiau tu­ri gim­to­sios kal­bos su­tri­ki­mų. Pa­vyz­džiui, vai­kų gim­to­ji kal­ba yra ru­sų, jie ja kal­ba na­muo­se, ta­čiau ug­do­mi lie­tu­vių kal­ba ar­ba len­kų kal­ba. Tai yra di­de­lė pro­ble­ma, jei neiš­la­vė­jęs gra­ma­ti­nis su­pra­tin­gu­mas ar ne­pa­kan­ka­mai iš­la­vė­ju­si riš­lio­ji kal­ba – gim­to­ji, o jie ug­do­mi ki­ta kal­ba.

– Su vai­kais dirb­ti yra su­dė­tin­ga, kaip jums pa­vyks­ta juos su­do­min­ti?

– Nuo­šir­du­mas, mei­lė ir su­si­do­mė­ji­mas jų veik­lo­mis – vai­kų po­mė­giai, pa­tin­kan­tys ani­ma­ci­niai fil­mai, pa­pil­do­mi bū­re­liai yra įtrau­kia­mi į už­siė­mi­mus. Svar­bu, kad vai­kai no­rė­tų atei­ti ir dirb­tų, to­dėl ku­ria­mos pa­sa­kos ar­ti­ku­lia­ci­nei mankš­tai at­lik­ti, ku­ria­mi sta­lo žai­di­mai – gar­sų įtvir­ti­ni­mui, pa­ruo­šiu pa­teik­tis, nau­do­ju įvai­rias kom­piu­te­ri­nes pro­gra­mas ir pa­na­šiai.

Bū­dų ir me­to­dų yra la­bai daug, pa­vyz­džiui, kar­tais lei­džiu pa­si­rink­ti pa­tiems už­duo­tį iš pa­siū­ly­tų ke­lių va­rian­tų. Vis­kas pri­klau­so nuo lo­go­pe­do, jo kū­ry­biš­ku­mo ir žais­min­gu­mo.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ro­do jū­sų dar­bo die­na, už­siė­mi­mai su vai­kais?

– Vi­sų pir­ma, lo­go­pe­dė tu­ri įver­tin­ti vai­ko kal­bą. Už­siė­mi­mai pla­nuo­ja­mi, ruo­šia­mos me­to­di­nės prie­mo­nės at­si­žvel­giant į vai­ko po­rei­kius.

Mo­ko­mės tai­syk­lin­gai tar­ti gar­sus, la­vi­na­me riš­lią­ją kal­bą, tur­ti­na­me žo­dy­ną, la­vi­na­me smul­kią­ją mo­to­ri­ką, mankš­ti­na­me lū­pas, lie­žu­vį ir pa­na­šiai. At­siž­vel­giant į vai­kų po­mė­gius, ku­riu sta­lo žai­di­mus, pa­teik­tis, taip pat sa­vo dar­be nau­do­ju „Warn­ke“ me­to­di­ką, pseu­do­žo­džius ir pseu­do­teks­tus. Sten­giuo­si, kad dar­bas vyk­tų žai­dy­bi­ne for­ma. Me­to­dus, prie­mo­nes pa­ren­ku at­si­žvel­giant į kiek­vie­ną vai­ką.

– Ko­kio­mis pro­ble­mo­mis, kal­bos ir kal­bė­ji­mo su­tri­ki­mais daž­niau­siai skun­džia­si ir krei­pia­si tė­vai dėl sa­vo vai­kų?

– Daž­nai ten­ka su­si­dur­ti su ne­su­dė­tin­go­mis – kaip gar­sų ne­ta­ri­mas. Ka­dan­gi dir­bu dau­gia­kal­bė­je ap­lin­ko­je, daž­nai vai­kai pai­nio­ja ke­lias kal­bas, ne­links­niuo­ja žo­džių, prie ki­tos kal­bos pri­de­da lie­tu­viš­kas ga­lū­nes ir pa­na­šiai. Taip pat ten­ka dirb­ti su ne­kal­ban­čiais vai­kais.

– Kaip dir­ba­ma su ne­kal­ban­čiais vai­kais?

– Yra įvai­rių bū­dų, daž­niau­siai dir­ba­ma daž­nai kar­to­jant vai­ko ma­to­mų ir su­tin­ka­mų daik­tų pa­va­di­ni­mus, api­bū­di­nant veiks­mus ir jaus­mus, ku­rie pa­ska­ti­na vai­ką kal­bė­ti.

Rei­kia kal­bė­ti ne vai­kui, bet su vai­ku, tai reiš­kia, kal­bant lauk­ti at­sa­ky­mo, įsi­ti­kin­ti, kad vai­kas klau­so­si, ban­do su­pras­ti, apie ką su juo kal­ba­ma. Rei­kė­tų kal­bė­ti apie šei­mos na­rius, dar­bus, iš­gy­ve­ni­mus. Kai ku­rie sie­ja gar­sa­žo­džius su žo­džiais: ka­muo­lys – bam, ma­ši­na – brm, ka­ti­nas – miau ir pa­na­šiai.

Kiek­vie­nas vai­kas yra in­di­vi­dua­lus, ir ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti, ka­da jis pra­dės kal­bė­ti riš­liais, kad ir dvie­jų žo­džių sa­ki­niais. Vie­ni vai­kai pra­de­da nuo bend­ra­vi­mo žo­džių: „ne“, „taip“, „no­riu“, „ap“ ir tik vė­liau „ma­no“, „aš“. Ki­ti daž­niau var­to­ja daik­tų pa­va­di­ni­mus. Ta­čiau tiek vie­nu, tiek ki­tu at­ve­ju di­džiau­sią įta­ką da­ro vai­ko kal­bos la­vi­ni­mas na­muo­se.

– Kaip la­vin­ti vai­kus ir taip už­bėg­ti kal­bos pro­ble­moms už akių?

– No­rė­čiau pa­tar­ti tė­vams kal­bė­tis su vai­kais jų gim­tą­ja kal­ba. Rei­kė­tų ras­ti lai­ko bend­rau­ti su vai­ku, kar­tu pa­žais­ti, pieš­ti, dai­nuo­ti, vai­din­ti pa­sa­kas, išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti – ap­tar­ti, ką ma­to, no­riai at­sa­ky­ti į vai­ko klau­si­mus. La­bai svar­bu skai­ty­ti vai­kui, taip tur­tės žo­dy­nas, for­muo­sis iš­raiš­kin­ga kal­ba.

Tai bend­ros re­ko­men­da­ci­jos, nes su­tri­ki­mų prie­žas­tys ga­li bū­ti įvai­rios, ir fi­zio­lo­gi­nės, kai bū­ti­na ne tik lo­go­pe­do, bet ir ki­tų me­di­kų pa­gal­ba, to­dėl ki­lus įta­ri­mams, re­ko­men­duo­ju kreip­tis į spe­cia­lis­tus.

– Ko­kie sig­na­lai iš­duo­da, kad lai­kas kreip­tis į lo­go­pe­dą? Ir ka­da tai da­ry­ti ge­riau­sia?

– Trum­pai į to­kį klau­si­mą at­sa­ky­ti la­bai su­dė­tin­ga. Rei­kia su­pras­ti ir ži­no­ti vai­ko kal­bos rai­dą, nes kiek­vie­nas vai­ko am­žiaus tarps­nis yra la­bai svar­bus: ar vai­kas gu­guo­ja, čiauš­ka, kiek yra gar­sų, ar pir­mais gy­ve­ni­mo me­tais yra pra­smin­gi žo­džiai, ar vė­liau vai­kas kal­ba tik sa­va kal­ba, ku­rios nie­kas ne­sup­ran­ta, ar su­pran­ta tik šei­mos na­riai.

Pen­ke­rių me­tų vai­kas tu­ri mo­kė­ti tar­ti vi­sus kal­bos gar­sus, o atė­jęs į mo­kyk­lą kal­bė­ti gra­ma­tiš­kai tai­syk­lin­gais sa­ki­niais, mo­kė­ti riš­liai pa­sa­ko­ti, api­bū­din­ti.

Klai­din­ga ma­ny­ti, jog ne­rei­kia sku­bė­ti kreip­tis į spe­cia­lis­tą. Ge­riau anks­čiau ap­si­lan­ky­ti pas lo­go­pe­dą, ku­ris įver­tins vai­ko kal­bos vys­ty­mo­si ypa­tu­mus ir pa­tars tė­vams, nes bė­gant lai­kui pa­dė­ti vai­kui ga­li bū­ti vis sun­kiau. To­dėl tik ki­lus įta­ri­mui, kad vai­kui sun­ku kal­bė­ti, jam trūks­ta žo­džių, ne­tai­syk­lin­gai ta­ria gar­sus, sa­vo no­rus nuo­lat ro­do ran­ka, ge­riau pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais, nes ne­pra­ra­si­te bran­gaus lai­ko, o ga­li­mi kal­bos su­tri­ki­mai neį­si­ga­lės ir ne­pa­gi­lės.

Do­vi­lė Ci­cė­nai­tė-Ka­vec­kie­nė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos, rin­ko­da­ros ir nea­ka­de­mi­nės veik­los tar­ny­bos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė

ŠU nuo­tr.

Lie­tu­vos lo­go­pe­di­jos aso­cia­ci­ja me­tų lo­go­pe­de iš­rin­ko Bea­tą Juk­ne­vi­čiū­tę.