Naujausios
Pokyčiams reikalingas noras
Lietuvoje oficialiai registruota 70 tūkstančių alkoholikų. Prievarta jie seniai nebegydomi, gydytis privalo norėti patys. Pastorius Mindaugas Palionis su alkoholio aukomis susiduria Akmenės rajone, Dabikinėlės kaime įkurtame Priklausomybės ligų reabilitacijos centre.
Ilona ŠNARIENĖ
Turi norėti keistis
Pastorius Mindaugas Palionis sako, kad dažniausiai priklausomas nuo žalingų įpročių žmogus randa pasiteisinimą, kodėl jam to reikia.
„Alkoholizmas – neišgydoma liga, ir tik paties žmogaus pastangomis bei darbu su savimi, galima išmokti gyventi, – įsitikinęs pastorius. – Pirmiausia būtina norėti keisti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį. Žinoma, keisti įpročius labai sunku. Net po reabilitacijos labai lengva vėl sugrįžti prie senų įpročių“.
2004 metais M. Palionis įsteigė labdaros ir paramos fondą „Prieglobstis“. Jame šiuo metu veikia Priklausomybės ligų reabilitacijos centras. Pastorius pasakoja, jog į centrą žmonės atvažiuoja savanoriškai. Tie, kurie peržengia reabilitacijos centro duris, iš karto privalo mesti vartoti alkoholį, rūkyti.
„Pas mus labai griežtos ir aiškios taisyklės. Jos sukurtos taip, kad savanoriškai atėjusieji neprarastų noro keistis“, – paaiškina M. Palionis.
Keistis įstengia ne visi – kai kurie po savaitės, dviejų išeina atgal į nežinią. „Galbūt gyvenimas juos visiškai sužlugdė, o gal jaučiasi beviltiški bevaliai, bet manipuliacijos negali būti. Pati bendruomenė turi teisę pašalinti tokį žmogų iš savo tarpo. Antraip nebūtų įmanoma pati reabilitacija, – tvirtina pastorius, – tačiau atgailaujančiam visada ištiesiame ranką“.
Sielos gydymas
Reabilitacijos trukmė – vieneri metai. Per tą laiką mokomasi elgesio įgūdžių, problemų sprendimo būdų, sveiko gyvenimo būdo pagrindų, dvasinės ir fizinės higienos, naujo požiūrio į gyvenimą.
Žmonės gyvena kartu, pykstasi, draugauja, dalyvauja darbo terapijoje.
„Tai yra sielos gydymas, – galimybė patiems susivokti, rasti savo gyvenimo kelią, – pasakoja pastorius M. Palionis. – Gyvenimas yra procesas, kuriame reikia išmokti vertinti ir saugoti tai, ką turi, ir eiti savo svajonių link“.
Biologinių gydymo metodų, pasak pastorius, čia netaikoma. Į reabilitacijos bendruomenę patenka tie, kurie gydėsi ligoninėse, ne kartą kodavosi, buvo moralizuojami, išsiskyrė, neteko, išsižadėjo, nebeturi kur eiti.
„Ateina žmonės nušalusiomis, prie kojų pirštų priaugusiomis kojinėmis, – apie nelaimėlius pasakoja M. Palionis. – Patys reabilitantai vieni kitiems tiesia pagalbos ranką – toks reabilitacijos principas“.
Europos rėmimo programų lėšomis norintys galėjo įsigyti vairuotojo teises, specialybę, grįžti į darbo rinką.
Geriausia padėka – tvarkingas gyvenimas
Anot pastoriaus M. Palionio, ypač svarbi ilgalaikė reabilitacija.
„Naujojoje Akmenėje įkūrėme adaptacijos namus, kuriuose žmogus gali gauti pagalbą po reabilitacijos. Gaila, negalėjome priimti visų norinčių, bet tų, kuriuos priėmėme, gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Smagiausia, kad pasikeitė ir tie, kurie atrodė beviltiški, – džiaugiasi pastorius. – Nėra didesnio liudijimo, kaip matyti žmogų, kuris iš nusigėrusio valkatos pavirto laimingu žmogumi.“
Pastoriui didelis džiaugsmas Kalėdų rytą sulaukti skambučio iš žmogaus, kuris daug metų sėdėjęs kalėjime dabar gyvena tvarkingą gyvenimą ir už tai padėkoja. Baigus reabilitaciją, ryšys tarp išėjusiųjų ir bendruomenės nenutrūksta – daugelis nori patys padėti kuo gali.
M. Palionio nuomone, itin didelė problema, jog į Lietuvoje esančius reabilitacijos centrus dažniausia priimami iki 40 metų žmonės. Vyresnių nenorima priimti, nes su jais sunkiau dirbti. Tačiau pastorius vadovaujasi mintimi, kad žmogui, nepaisant kiek jam liko gyventi, būtina suteikti pagalbą.
Autorės nuotr.
TAISYKLĖS: Pastorius Mindaugas Palionis sako, kad labai griežtos taisyklės reabilitacijos centre reikalingos tam, kad alkoholikai neprarastų noro keistis.