Vaikų alergologė ėjo savo keliu

Vai­kų aler­go­lo­gė ėjo sa­vo ke­liu

Pu­sę am­žiaus sky­ru­si Res­pub­li­ki­nei Šiau­lių li­go­ni­nei, ku­rio­je ir įra­šy­ta vi­sa pir­mo­sios Šiau­lių kraš­to vai­kų aler­go­lo­gės kli­ni­ki­nės imu­no­lo­gės Lai­mu­tės Dauk­šie­nės dar­bo biog­ra­fi­ja, gy­dy­to­ja nu­spren­dė at­si­svei­kin­ti ir už­ver­ti gy­dy­mo įstai­gos du­ris. Už at­sa­kin­gą il­ga­me­tį dar­bą, ku­riam skir­ti 51-eri gy­ve­ni­mo me­tai, gy­dy­to­jai įteik­tos svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro bei mies­to me­ro pa­dė­kos.

Zi­ta KAT­KIE­NĖ

VšĮ Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė

Pa­čiai gy­dy­to­jai di­džiau­sia ver­ty­bė bu­vo pa­cien­tų dė­kin­gu­mas, ko­le­gų pa­gar­ba bei jai skir­ta lai­mė su­tik­ti gar­bius spe­cia­lis­tus, ku­rių dė­ka ne­si­blaš­ky­da­ma ėjo vie­nu ke­liu ir pa­sie­kė di­de­lių aukš­tu­mų sa­vo pa­si­rink­to­je sri­ty­je.

Vai­kys­tė­je Lai­mu­tei te­ko daug sirg­ti. Kaip ir dau­gu­mai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džio­je gi­mu­sių vai­kų, taip ir jai, ne kar­tą gy­dy­ta skar­la­ti­na, dif­te­ri­tas. Pa­ti Lai­mu­tė gy­dė lė­les ir jau 4–5 me­tu­kų bū­da­ma ži­no­jo, kad bus gy­dy­to­ja.

Šiau­liuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si, bai­gu­si Ju­liaus Ja­no­nio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, Lai­mu­tė Dze­go­rai­ty­tė sva­jo­nės neat­si­sa­kė.

Prieš sto­jant į me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą anuo­met rei­kė­da­vo dve­jų me­tų pa­tir­ties šio­je sri­ty­je. Aš­tuo­nio­lik­me­tė Lai­mu­tė atė­jo į Šiau­lių li­go­ni­nę ir įsi­dar­bi­no sa­ni­ta­re. Praė­jus dve­jiems me­tams, ji įsto­jo į anuo­me­ti­nį Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą.

Aka­de­mi­kas Vla­das La­šas bu­vo pir­mas aler­go­lo­gas, smal­sią stu­den­tę su­do­mi­nęs ne tik teo­ri­ja, bet ir pra­kti­kos už­siė­mi­mais.

Bai­gu­si ins­ti­tu­tą 1968 me­tais bei įgi­ju­si gy­dy­to­jos dip­lo­mą Lai­mu­tė grį­žo į gim­tuo­sius Šiau­lius. Nors Šiau­lių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je bu­vo įdar­bin­ta pe­diat­re, ta­čiau aler­go­lo­gi­jos gy­dy­to­ja neap­lei­do. Ska­ti­no Kau­ne dir­bu­sių aler­go­lo­gų dar­bai.

Do­mė­tis aler­go­lo­gi­ja ska­ti­no ir pa­tys li­go­niai. Į gy­dy­mo įstai­gą kreip­da­vo­si daug aler­gi­jos ka­muo­ja­mų, pa­var­gu­sių ir iš­se­ku­sių nuo šios li­gos žmo­nių, ta­čiau pa­dė­ti gy­dy­to­jai ga­lė­jo ma­žai – gy­dy­mo nuo aler­gi­jos be­veik ne­bu­vo. Gy­dy­to­ja pa­dė­da­vo pa­ta­ri­mais. Vie­nam pa­dė­da­vo įti­ki­nus pa­keis­ti gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką, ki­tam – at­si­sa­kius kai ku­rių mais­to pro­duk­tų.

Ne­bu­vo li­go­ni­nė­je ir gy­dy­to­jo aler­go­lo­go eta­to. Tuo me­tu Res­pub­li­ki­nei Šiau­lių li­go­ni­nei va­do­va­vęs gy­dy­to­jas Ka­zi­mie­ras Kni­zi­ke­vi­čius įkū­rė pu­sę eta­to ir į šias pa­rei­gas pa­sky­rė L. Dze­go­rai­ty­tę.

Mo­ky­tis aler­go­lo­gi­jos moks­lo pa­slap­čių bei įgy­ti pir­mų­jų kli­ni­ki­nių ži­nių te­ko vyk­ti į Mask­vos pe­diat­ri­jos ins­ti­tu­to Aler­go­lo­gi­jos kli­ni­kas.

Grį­žu­si į li­go­ni­nę Lai­mu­tė ta­po pir­mą­ja aler­go­lo­ge, gy­dy­mo me­to­di­kų pra­di­nin­ke, vai­kų aler­gi­nių li­gų sta­cio­na­ro įkū­rė­ja.

Aler­gi­jos ži­nias ji to­bu­li­no Ka­za­nės, Ki­je­vo, Mask­vos gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si ins­ti­tu­te. Te­ko gy­dy­to­jai vyk­ti į kon­fe­ren­ci­jas Poz­na­nė­je, Lo­dzė­je, Bar­se­lo­no­je, Ber­ly­ne, te­ko da­ly­vau­ti vieš­na­gė­je Sto­khol­mo aler­go­lo­gi­jos kli­ni­ko­je.

Anuo­me­ti­nė Vai­kų li­gų kli­ni­kos vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja Re­gi­na Ulkš­ti­nie­nė pa­siū­lė or­ga­ni­zuo­ti vai­kų aler­gi­jos gy­dy­mo cent­rą. Cent­rą nu­spręs­ta or­ga­ni­zuo­ti Bri­duo­se (Šiau­lių r.) bu­vu­sio vai­kų lop­še­lio-dar­že­lio pa­tal­po­se.

Šia­me dar­že­ly­je įsteig­tas Vai­kų li­gų kli­ni­kos Aler­gi­jos li­gų rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras, į ku­rį bu­vo gul­do­mi vai­kai, ku­riems diag­no­zuo­tos sun­kios aler­gi­jos for­mos. L. Dauk­šie­nė pa­skir­ta Vai­kų li­gų kli­ni­kos Vai­kų aler­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja.

Ji dir­bo ne tik tie­sio­gi­nį gy­dy­to­jos dar­bą, bet or­ga­ni­za­vo pa­gal­bą ser­gan­tiems aler­gi­jo­mis vi­sa­me Šiau­lių kraš­te, bu­vo vie­na Rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus vai­kams, ser­gan­tiems aler­gi­jos li­go­mis įkū­rė­jų. Gy­dy­to­ja ak­ty­viai da­ly­va­vo vai­kų, ser­gan­čių aler­gi­nė­mis li­go­mis bei jų šei­mos na­rių, vi­suo­me­nės, pe­da­go­gų, me­di­kų mo­ky­me aler­gi­nių li­gų diag­nos­ti­kos, gy­dy­mo ir pro­fi­lak­ti­kos klau­si­mais.

„Mes bu­vo­me pa­si­ry­žu­sios kur­ti nau­ją Lie­tu­vos atei­tį, ku­rio­je gy­ve­nan­tys aler­gi­ja ser­gan­tys žmo­nės jaus­tų­si ge­rai“, – su šyp­se­na pri­si­me­na gy­dy­to­ja op­ti­miz­mo ku­pi­nus me­tus, kai gy­dy­to­jos ne tik gy­dė sun­kiai ser­gan­čius vai­kus, bet ir ra­šė sce­na­ri­jus, kū­rė pa­sa­kas ir įstei­gė Zui­kių aler­gi­kų mo­kyk­lė­lę. Ją lan­kan­tys vai­kai mo­kė­si gy­ven­ti su aler­gi­ja.

Bu­vo aki­vaiz­du, jog žmo­nės ne­tu­ri ži­nių apie mi­ty­bos reikš­mę sa­vi­jau­tai, ser­gant aler­gi­ja. Pa­ma­žu kei­tė­si po­žiū­ris ne tik į aler­gi­jos, bet ir į bron­chų ast­mos gy­dy­mą. Atė­jo su­pra­ti­mas, jog ne tik tab­le­tė įveiks li­gą, kad rei­kia pa­čiam li­go­niui ste­bė­ti li­gos simp­to­mus ir ne­del­siant pa­dė­ti sau. Pra­si­dė­jo li­go­nių mo­ky­mas gy­ven­ti su li­ga.

En­tu­ziaz­mas tru­ko neil­gai – iki 2000 me­tų. Vai­kų aler­gi­jos rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras bu­vo už­da­ry­tas.

Aler­gi­jų ne­ma­žė­jo, odau­gė­jo, nes spar­čiai dau­gė­jo aler­gi­zuo­jan­čių žmo­gaus or­ga­niz­mą im­por­tuo­ja­mų bei ša­ly­je ga­mi­na­mų mais­to pro­duk­tų, ku­rių su­dė­ty­je ne­ma­žai che­mi­nių prie­dų, bui­ty­je dau­gė­jo che­mi­nių prie­mo­nių.

Ta­čiau, pa­sak gy­dy­to­jos, dau­gė­jo ir in­for­ma­ci­jos apie li­gą, priei­na­mos kiek­vie­nam žmo­gui. Dau­gė­jo ir diag­nos­ti­kos bei gy­dy­mo ga­li­my­bių, me­di­ci­ni­nių prie­mo­nių pa­dė­ti. Me­di­ci­nos pa­gal­bą jau ga­lė­jo su­teik­ti ir šei­mos gy­dy­to­jas.

Pa­nai­ki­nus Vai­kų li­gų kli­ni­ko­je Vai­kų aler­gi­jos sky­rių, L. Dauk­šie­nė dir­bo vai­kų aler­go­lo­ge ir vai­kų pul­mo­no­lo­ge Vai­kų kon­sul­ta­ci­jų po­lik­li­ni­ko­je bei Vai­kų priė­mi­mo in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riu­je. Nuo 2010 me­tų, du­ris at­vė­rus Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kai, gy­dy­to­ja L. Dauk­šie­nė to­liau gy­dė vai­kus, ser­gan­čius aler­gi­jo­mis bei plau­čių li­go­mis.

Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos vai­kų kon­sul­ta­ci­jų po­lik­li­ni­ko­je L. Dauk­šie­nė dir­bo iki 2017 met­rų ba­lan­džio pra­džios. 51 gy­ve­ni­mo me­tus sky­ru­si pa­mil­tam gy­dy­to­jos dar­bui, nu­spren­dė pa­si­mė­gau­ti už­tar­nau­tu poil­siu.

Už il­ga­me­tį dar­bą, pro­fe­sio­na­lu­mą, ypa­tin­gą at­si­da­vi­mą sa­vo pro­fe­si­jai ir nuo­šir­du­mą žmo­nių svei­ka­tos la­bui su ko­lek­ty­vu at­si­svei­ki­nan­čiai gy­dy­to­jai L. Dauk­šie­nei įteik­ti svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro Au­re­li­jaus Ve­ry­gos bei mies­to me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko pa­dė­kos raš­tai.

Pak­laus­ta, kuo už­siims, kai kas ry­tą ne­be­rei­kės sku­bė­ti į li­go­ni­nę, gy­dy­to­ja sa­kė, jog liū­dė­ti ne­teks. Drau­ge su že­mės ūkio spe­cia­lis­tu Juo­zu Dauk­ša užau­gi­nu­si tris sū­nus, gy­dy­to­ja džiau­gia­si, jog vi­si gy­ve­na Šiau­liuo­se, nee­mig­ra­vo nei iš gim­to­jo mies­to, nei iš ša­lies. Jau su­lau­kė ir še­šių vai­kai­čių.

Daug lais­va­lai­kio gy­dy­to­ja ski­ria so­dui, kuriame au­gi­na gė­les. Tai ir bu­vo di­džiau­sias džiaugs­mas ir at­gai­va, kai no­rė­da­vo­si trum­pam pa­bėg­ti nuo sve­ti­mų aša­rų, pa­cien­tus var­gi­nan­čių rū­pes­čių, ku­riems bu­vo pa­siau­ko­ju­si vai­kų aler­go­lo­gė.

Zi­tos KAT­KIE­NĖS nuo­tr.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės vai­kų aler­go­lo­gei, kli­ni­ki­nei imu­no­lo­gei Lai­mu­tei Dauk­šie­nei už at­sa­kin­gą il­ga­me­tį dar­bą, ku­riam skir­ti 51-eri gy­ve­ni­mo me­tai, įteik­tos pa­dė­kos. (9913)

Šiau­liuo­se dir­ba trys aler­go­lo­gės

Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je šiuo me­tu dir­ba dvi aler­go­lo­gės: su vai­kais – Re­gi­na Ma­čiu­lie­nė, su suau­gu­siai­siais – Jū­ra­tė Grei­čiu­vie­nė. Lie­pos mė­ne­sį prie jų pri­si­jungs po vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų grįž­tan­ti aler­go­lo­gė, kli­ni­ki­nė imu­no­lo­gė Di­na Striū­pai­tie­nė, ku­ri dirbs ir su vai­kais, ir su suau­gu­siai­siais.

Pa­sak R. Ma­čiu­lie­nės ir J. Grei­čiu­vie­nės, tri­jų aler­go­lo­gų Šiau­liuo­se pa­kan­ka. Su­dė­tin­ges­nė si­tua­ci­ja bu­vo, kai bu­vo li­ku­sios dvie­se. Va­sa­rą pa­cien­tams taip pat ten­ka il­giau lauk­ti ei­lė­je, mat gy­dy­to­jos ato­sto­gau­ja.

Pa­sak R. Ma­čiu­lie­nės, pas vai­kų aler­go­lo­gus la­bai re­tai pa­ten­ka pa­cien­tai su ūmio­mis aler­gi­nė­mis reak­ci­jo­mis. Daž­niau­siai pa­cien­tai yra at­siun­čia­mi aler­gi­jos prie­žas­čiai nu­sta­ty­ti, o mė­gi­niai at­lie­ka­mi, kai pa­cien­tui nė­ra ūmios aler­gi­jos simp­to­mų. Aler­go­lo­gas, nu­sta­tęs aler­gi­jos prie­žas­tį, pa­ski­ria rei­kia­mą gy­dy­mą, vė­liau vais­tus ga­li skir­ti ir šei­mos gy­dy­to­jas. Tik la­bai re­tais at­ve­jais (esant tam tik­roms aler­gi­jos for­moms) gy­dy­mą tę­sia aler­go­lo­gas.

Jei­gu rei­ka­lin­gas iš­sa­mes­nis ty­ri­mas, pa­vyz­džiui, ser­gant ato­pi­niu der­ma­ti­tu, rei­ka­lin­gas odos lo­po mė­gi­nys, pa­cien­tas siun­čia­mas į tre­ti­nio ly­gio gy­dy­mo įstai­gą (Vil­niu­je ar­ba Kau­ne), kur li­go­nis pa­gul­do­mas į sta­cio­na­rą, ti­ria­mas ir ste­bi­mas.

Pa­sak J. Grei­čiu­vie­nės, jei­gu vals­ty­bė skir­tų pa­kan­ka­mą fi­nan­sa­vi­mą, šiuos de­ta­les­nius ty­ri­mus bū­tų ga­li­ma at­lik­ti ir Šiau­liuo­se.

Ar pa­cien­tų dau­gė­ja?

„Sta­tis­ti­kos ne­ve­da­me, bet at­si­žvel­giant į tai, kad gy­ven­to­jų Šiau­liuo­se ma­žė­ja, o pa­cien­tų – ne, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad ser­gan­čių­jų kaž­kiek di­dė­ja“, – sa­ko R. Ma­čiu­lie­nė.

Aler­gi­jos ka­muo­ja ir vai­kus, ir suau­gu­siuo­sius.

„Jei­gu vai­kys­tė­je bu­vo­te aler­giš­kas, tai ir užau­gęs toks bū­si­te. Aler­gi­jos nei­šau­ga­mos, gal­būt tik au­gant stip­rė­ja imu­ni­te­tas, bet su­si­dū­rus su aler­ge­nu ga­li pa­si­reikš­ti ir slo­ga, ir du­su­lys. Tik da­bar mes tu­ri­me ge­rų me­di­ka­men­tų, ir to­kių sun­kių for­mų, kai pa­cien­tą tek­da­vo vež­ti į rea­ni­ma­ci­ją, pa­si­tai­ko la­bai re­tai“, – sa­ko J. Grei­čiu­vie­nė.

Pa­sak gy­dy­to­jos, suau­gu­sie­ji kar­tais net sun­kiau ser­ga, nes pri­si­de­da dar ir ki­tos li­gos: šir­dies ir krau­ja­gys­lių, są­na­rių, plau­čių. Aler­gi­nę reak­ci­ją suau­gu­sie­siems ne­re­tai su­ke­lia ir me­di­ka­men­tai, var­to­ja­mi nuo ki­tų li­gų. Aler­gi­ja su­ke­lia ne tik kvė­pa­vi­mo ar odos pro­ble­mų, bet ir ga­li su­trik­dy­ti virš­ki­na­mo­jo trak­to veik­lą. Pa­vyz­džiui, jei­gu pa­cien­tas ve­mia, vi­du­riuo­ja, tai ne­bū­ti­nai ga­li bū­ti in­fek­ci­ja ar ap­si­nuo­di­ji­mas, tai ga­li su­kel­ti ir aler­ge­nas.

R. Ma­čiu­lie­nė sa­ko, jog da­liai aler­gi­ja ser­gan­čių pa­cien­tų la­bai pa­dė­tų spe­ci­fi­nė imu­no­te­ra­pi­ja. Ta­čiau šis gy­dy­mo bū­das yra bran­gus, o li­go­nių ka­sos jo ne­kom­pen­suo­ja, tai­gi tik ne­di­de­lė da­lis pa­cien­tų ga­li sau leis­ti šį gy­dy­mo bū­dą.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Aler­go­lo­gė Jū­ra­tė Grei­čiu­vie­nė sa­ko, kad aler­gi­jos nė­ra „išau­ga­mos“. Aler­gi­nės reak­ci­jos ga­li tap­ti silp­nes­nės tik su­stip­rė­jus imu­ni­te­tui.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Vai­kų aler­go­lo­gė Re­gi­na Ma­čiu­lie­nė sa­ko, kad da­liai aler­gi­ja ser­gan­čių pa­cien­tų pa­dė­tų spe­ci­fi­nė imu­no­te­ra­pi­ja, bet ji dau­ge­liui yra per bran­gi.