Vaikus nuo psichikos ligų saugojo tėvų autoritetas

Vai­kus nuo psi­chi­kos li­gų sau­go­jo tė­vų au­to­ri­te­tas

Ar pe­da­go­gi­ka ir tė­vų auk­lė­ji­mo me­to­dai tu­ri ry­šį su vai­ko psi­chi­ne svei­ka­ta? Ar šiuo me­tu kas­dien dek­la­ruo­ja­mos vai­ko tei­sės ne­pri­me­na­nant jam pa­rei­gų ne­luo­ši­na vai­ko psi­chi­kos lei­džiant jam iš­kreip­tai įsi­vaiz­duo­ti pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mą ja­me? Ar tė­vų ir mo­ky­to­jų au­to­ri­te­to nie­ki­ni­mas, aukš­čiau vis­ko iš­ke­liant vai­ko tei­ses ne­da­ro jo as­me­ny­bei meš­kos pa­slau­gos?

Į to­kius klau­si­mus mo­ky­to­jai ir tė­vai ga­lė­jo sau at­sa­ky­ti, Kel­mė­je vy­ku­sio­je moks­li­nė­je pra­kti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je apie psi­chi­kos svei­ka­tą iš­klau­sę Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos Ry­šių su vi­suo­me­ne vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Al­mi­nos Bla­žie­nės pra­ne­ši­mo apie XIX – XX am­žiaus šei­mos pe­da­go­gi­ką ir psi­cho­lo­gi­ją.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­bu­vo tė­vų be tė­vys­tės ar mo­ti­nys­tės įgū­džių

Pa­si­gi­li­nu­si į anks­tes­nių am­žių šei­mos tra­di­ci­jas ir vai­kų auk­lė­ji­mo me­to­dus Al­mi­na Bla­žie­nė pa­brė­žė, jog vai­ko auk­lė­ji­mas tu­ri ne­gin­či­ja­mos įta­kos jo psi­chi­nei svei­ka­tai. Anks­tes­nė liau­diš­ko­ji pe­da­go­gi­ka rė­mė­si tė­vo au­to­ri­te­tu ir pa­gar­ba mo­ti­nai.

Tė­vai anuo­met la­bai daug bend­rau­da­vo su vai­kais. Vai­kai kar­tu su tė­vais dirb­da­vo, ėmė iš jų pa­vyz­dį. Pa­gar­ba mo­ti­nai bū­da­vo reiš­kia­ma kas­dien. O mo­ti­na steng­da­vo­si vai­kus auk­lė­ti ro­dy­da­ma sa­vo ge­ru­mo, darbš­tu­mo, pa­kan­tu­mo, kant­ry­bės, ma­lo­naus el­ge­sio, at­jau­tos pa­vyz­dį. Tuo­met nuo­šir­džiai ti­kė­ta, jog šiuos bruo­žus pe­rims ir vai­kai.

Anuo­met ša­lia šei­mos ne­bu­vo so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, ku­rios pa­mo­ky­tų, kaip auk­lė­ti vai­kus. Ta­čiau ne­bu­vo nei ma­mų, nei tė­vų, ku­riems trūk­tų mo­ti­nys­tės ar tė­vys­tės įgū­džių. Jau­na ma­ma tra­di­ci­nį su­pra­ti­mą apie svei­ka­tos ne­luo­ši­nan­čią vai­kų auk­lė­ji­mo pe­da­go­gi­ką at­si­neš­da­vo iš sa­vo šei­mos. Ją pa­mo­ky­da­vo, pa­tar­da­vo ma­ma, kai­my­nė ar­ba any­ta. Jau­nam tė­vui pa­tar­da­vo jo tė­vas.

Lek­to­rė pa­ste­bi, jog anuo­met ne­bu­vo įpras­ta vai­kus tram­dy­ti keiks­mais ar­ba mu­ši­mu. Nors dau­ge­lis ma­no, jog anks­čiau lie­tu­vių šei­mo­se vai­kai bū­da­vo daž­nai mu­ša­mi, A. Bla­žie­nė pa­nei­gia šį mi­tą. Ber­žo rykš­te­le vai­kai bū­da­vo pa­vai­ši­na­mi tik išim­ti­niais at­ve­jais, pa­vyz­džiui, jei vai­kas el­gia­si taip, kad gre­sia pa­vo­jus jo gy­vy­bei. Kiek pri­si­me­na tos kar­tos žmo­nės, jie tė­vų bu­vo muš­ti tik 1 – 3 kar­tus per gy­ve­ni­mą.

Ge­ru vai­ku bū­da­vo lai­ko­mas pa­klus­nus, bet neuž­gui­tas. Ma­ma juos auk­lė­da­vo pa­mo­ky­da­ma, kar­tais ir pa­pa­moks­lau­da­ma, pa­gąs­din­da­ma: „vog­si – na­gai nu­pus“, „me­luo­si – lie­žu­vis su­tins“, „keik­si – ru­pū­že pa­vir­si“, "im­si iš liz­do kregž­džiu­kus – lik­si straz­da­no­tas“, „skriau­si ki­tus – ta­vo vai­kai bus in­va­li­dai ar­ba va­gys“. O tė­vui už­tek­da­vo į vai­ką rūs­čiau pa­žvelg­ti, ir jis su­pras­da­vo, jog el­gia­si ne taip, kaip rei­kia.

Ta­čiau nie­kas anuo­met ne­ken­tė­jo kaip da­bar, o tie­siog gy­ve­no ir kas­dien sten­gė­si, kad gy­ven­tų ge­riau. Šei­mos lai­kė­si tai­syk­lės ne­baus­ti vai­kų sau­lei nu­si­lei­dus. Ne­ga­li­ma nei vai­ko ner­vin­ti, gąs­din­ti, nei pa­čiam ner­vin­tis prieš mie­gą.

Tė­vų už­da­vi­nys išau­gin­ti do­rą žmo­gų

Tė­vai vai­kus au­gi­no ir auk­lė­jo ne tik dėl sa­vęs, bet ir dėl vi­suo­me­nės. To­dėl nuo ma­žens jį kas­dien mo­kė gy­ve­ni­mo eti­ke­to, ele­men­ta­rių da­ly­kų: kaip elg­tis su kai­my­nais, gi­mi­nė­mis, bro­liais, se­se­ri­mis, tė­vais ir vi­siš­kais pra­ša­lai­čiais. Jų lai­ky­da­ma­sis vai­kas ne­pa­tek­da­vo į keb­lias, ne­ma­lo­nias si­tua­ci­jas, tuo pa­čiu bu­vo tau­so­ja­ma ir jo psi­chi­nė svei­ka­ta.

Nuo ma­žens vai­kas ži­no­jo, jog ne­ga­li­ma ap­kal­bė­ti kai­my­nų ir jų vai­kų. El­ge­tą ar ko­kį pra­ša­lai­tį, atė­ju­sį į kie­mą, bū­ti­na pa­mai­tin­ti ar­ba pa­siū­ly­ti bent van­dens. Tė­vų el­ge­sys bū­da­vo ska­ti­nan­tis užuo­jau­tą. Pa­vyz­džiui, jei­gu kai­my­nai tu­ri luo­šą vai­ką ar pa­tys yra ne­svei­ki, jiems bū­ti­nai pa­dė­da­vo. Sa­vo dar­bus nu­dir­bę ei­da­vo pas juos pa­dir­bė­ti, iš­si­vi­rę ska­nes­nį kąs­nį su kai­my­nais da­lin­da­vo­si.

Se­ne­liai ir mo­čiu­tės vai­kams sek­da­vo pa­sa­kas, ku­rios mo­kė at­skir­ti gė­rį nuo blo­gio. Ge­ras vai­ko el­ge­sys bu­vo tie­siog pri­va­lo­mas.

Auk­lė­jo dar­bu

Ge­riau­sio­ji auk­lė­ji­mo prie­mo­nė anuo­met bu­vo dar­bas. Ber­niu­kai su tė­vu ar­da­vo, dir­bo ki­tus dar­bus lau­kuo­se. Mer­gai­tės mez­gė, siu­vi­nė­jo, au­dė. Jau de­šimt­me­tės mo­kė­da­vo daug dar­bų. Dar­bo įran­kiai vai­kams daž­niau­sia at­sto­da­vo žais­lus. O tė­vai ne­si­bo­dė­da­vo vai­ką bent ke­le­tą kar­tų per die­ną pa­gir­ti.

Šei­mo­je bu­vo lai­ko­ma­si nuo­sta­tos: pir­ma dar­bas, pa­skui – žai­di­mai. Tai­gi, at­li­kus dar­bą se­kan­tys žai­di­mai kaip ir pa­gy­ri­mas vai­kui bū­da­vo pa­ska­ta ge­riau, są­ži­nin­giau dirb­ti.

Mo­kė pri­tap­ti

Psi­chi­ne vai­ko svei­ka­ta šei­mos rū­pin­da­vo­si tar­si ne­są­mo­nin­gai. Tė­vai ži­no­da­vo, jog ne­lai­min­gas tas žmo­gus, ku­ris ne­pri­tam­pa bend­ruo­me­nė­je.

To­dėl kas­dien mo­kė vai­ką įtik­ti ap­lin­ki­niams, steng­da­vo­si jam įdieg­ti hu­mo­ro jaus­mą, mo­ky­da­vo pa­si­šai­py­ti iš sa­vęs. Na­muo­se vie­nas iš ki­to ga­lė­jo pa­si­šai­py­ti se­se­rys ir bro­liai. Tai ir­gi ug­dė hu­mo­ro jaus­mą. Nes bu­vo ty­čio­ja­ma­si ne iš žmo­gaus, o iš kai ku­rių jo cha­rak­te­rio bruo­žų: „Me­la­gis me­la­vo per til­tą va­žia­vo, ra­te­liai su­griu­vo me­la­gis įgriu­vo“, „Pa­gy­rų puo­das“, „Ta­vo ko­jos to­kios krei­vos, kad šuo su bū­da pra­lėk­tų“, „Šo­ko per tvo­rą – pa­ga­di­no orą“. To­kie pa­sier­zi­ni­mai šei­mo­je bu­vo lai­ko­mi svei­ko po­žiū­rio iš­raiš­ka. Už­sio­žia­vęs vai­kas ir pa­ts pra­dė­da­vo juok­tis.

Anuo­me­ti­nė pe­da­go­gi­ka lei­do pa­si­šai­py­ti ir iš ki­tų, ta­čiau rei­kė­jo la­bai su­bti­liai jaus­ti ri­bą, kad neį­žeis­tum žmo­gaus. Ypač bu­vo drau­džia­ma šai­py­tis iš se­nų žmo­nių, el­ge­tų ir li­go­nių.

Pa­sak lek­to­rės, šian­die­ni­nės pa­ty­čios ir ki­ti ne­ga­ty­vūs reiš­ki­niai at­si­ra­do dėl žmo­nių su­sve­ti­mė­ji­mo. Anks­čiau suau­gę rea­guo­da­vo į ne­tin­ka­mą sa­vų ir sve­ti­mų vai­kų el­ge­sį. Su­gė­dy­da­vo, pa­mo­ky­da­vo. Da­bar daž­niau­sia lai­ko­ma­si ne­si­ki­ši­mo po­li­ti­kos. Su­si­rū­pi­na­me tik ta­da, kai jau­ni­mas vi­siš­kai iš­pro­tė­ja ir įvyk­do sun­kų nu­si­kal­ti­mą ar­ba pa­ts nuo jau­no am­žiaus kan­ki­na­si dėl ne­sta­bi­lios sa­vo psi­chi­kos.

Au­to­rės nuo­tr.

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos ry­šių su vi­suo­me­ne sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Al­mi­na Bla­žie­nė sa­ko, jog XIX ir XX am­žiaus šei­mos la­bai daug bend­ra­vo su vai­kais, bend­rau­da­mos juos mo­kė ir ruo­šė gy­ve­ni­mo iš­šū­kiams. Tuo pa­čiu su tė­vais bend­rau­jan­tis ir nuo­lat sa­vo šei­mo­je bū­nan­tis vai­kas bū­da­vo ap­sau­go­mas nuo kenks­min­go ap­lin­kos, ne­ge­rų žmo­nių po­vei­kio. Vai­kų psi­chi­kos svei­ka­ta bu­vo sta­bi­les­nė.