Naujausios
Pokalbis tvarte
Apie ožkas, alkoholį ir Dievą
Paskutinę praėjusių metų dieną susitikome pokalbiui su penkiasdešimtmčiu Lietuvos krikščioniškos labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija“ gyventoju Evaldu: alkoholiku, istoriku, ožkų prižiūrėtoju, krikščioniu, išpranašavusiu mums neblogus 2010-tuosius. Jie, sako, būsią pusiausvyros metais.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Samarijos“ ožkos
Evaldas keliasi šeštą ryto, užkuria krosnį, iki 8 valandos pamaitina ir pagirdo ožkas: duoda šiems smalsiems gyvuliams maltų avižų ir šieno. Ūkyje — 47 galvos latviškų ir čekiškų ožkų su ožiukais.
Penkiasdešimtmetis Evaldas dabar gyvena Ginkūnuose įsikūrusioje Lietuvos krikščioniškos labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija“ bazėje. Jis sutiko čia persikelti iš Romučių alkoholikų ir narkomanų reabilitacijos centro, nes Ginkūnuose neatsirado nė vieno, kas norėtų ar galėtų prižiūrėti ožkas. Dabartiniai “Samarijos“ šeimos centro gyventojai — buvę vaikų namų auklėtiniai, žmonės iš socialinės rizikos šeimų — visiškai neturintys darbinių įgūdžių, ir daugeliui ožkos buvusios nebuvusios.
Taigi, Naujųjų metų išvakarėse keliaujame su Evaldu pažiūrėti „Samarijos“ ožkų. Kai vyras įeina į gardą, šios susispiečia į kampą. “Jos smalsios, bet apsimeta, kad išsigando, šiaip nieko jos nebijo, — sako Evaldas. — Jos geros, tik nereikia nei gąsdinti, nei rėkauti ant jų, sakau, kad jos protingos“.
Ožkos įsidrąsina ir apuosto Evaldo rankas: „Uodžia, ar duonos neatnešiau, matai, kokios smalsios“.
Evaldas prie ožkų antras mėnuo. Kaip jis čia atsidūrė?
„Alkoholikas natūralus, girtuoklis. Nusprendžiau susidomėti blaiviu gyvenimo būdu“, — taip be užuolankų save pristato.
Vyras pragertus metus skaičiuoja dešimtmečiais. Dabar jam penkiasdešimt. Darbo neteko prieš metus. Iki tol dirbo laikraštyje, vėliau istorijos mokytoju vienoje Šiaulių mokykloje. Išaiškėja: jis — diplomuotas istorikas, baigęs Vilniaus universitetą.
Liūdna? „Nieko liūdno aš nematau. Toks gyvenimo kelias“, — atšauna.
„Samarijoje“ sako atsidūręs ne tik todėl, kad tai reabilitacinė, bet, svarbiausia, krikščioniška organizacija.
Penki Dievo buvimo įrodymai pagal Evaldą
„Visada buvau skeptikas ir tam tikra prasme agnostikas — normalus sovietinio auklėjimo produktas — nei už, nei prieš. Šeimoje tikėjimo nebuvo. Į Dievą atėjau per apmąstymus, skaitydamas Šventąjį Raštą, studijuodamas — ne per stebuklus, bet per žinias. Atradau penkis įrodymus, kad Dievas egzistuoja, ir man to užtenka“, — taip savo dievoiešką apibendrina Evaldas.
Dievo buvimo įrodymai paprasti, tik suformulavęs Evaldas juos savaip. Apsuptas ožkų, atsirėmęs į gardo aptvarą, vyras lenkia pirštus: „Pirmas, kad egzistuoju. Antras, kad egzistuoja aplink supantis pasaulis. Trečias, kad tame pasaulyje egzistuoja įstatymai. Ketvirtas, kad yra ateitis ir yra laikas. Penktas, dėl to tiesiog, kad tikiu“.
Tačiau nežiūrint to, kad Dievas Evaldo širdyje gyvena jau bene trisdešimt metų, Evaldas vis tiek gėrė. Alkoholis — klastingas priešas. Taip, yra Dievas, bet yra ir tamsiosios jėgos, kurių egzistavimu Evaldas irgi tiki.
„Potraukis į alkoholį, — pasakoja vyras, — atsiranda spontaniškai, iš skausmingos tuštumos, kuri supa, iš neišsipildžiusių vilčių troškimo ir tokių situacijų, kurios suformuoja tam tikrą būseną, kurioje atsidūręs žmogus geria“. Anksčiau jis nesupratęs šio mechanizmo, tačiau reabilitaciniame centre psichologai viską išaiškina. Alkoholikai tas būsenas mokomi atpažinti, rašo jausmų dienoraščius. “Kai ta būsena apninka, ją analizuoju ir imuosi priemonių, o pagrindinė priemonė yra užsiėmimas, man tai — rūpinimasis gyvuliais“, — sako Evaldas.
Evaldas apie visuomenę
Vyras negeria jau aštuntas mėnuo ir sako, kad tai ilgiausias blaivumo laikotarpis. Ir ožkos jam padedančios. „Kuo daugiau pažįsti gyvulius, tuo mažiau norisi grįžti pas žmones“, — vyras perfrazuoja žinomą posakį. Tačiau jis kuria planus išgyti ir sugrįžti atgal į darbą — tikisi, kad priims.
O gal nebeverta grįžti į visuomenę?
„Reikia, — sako Evaldas, — vis dėlto negražu, valstybė įdėjo tam tikras lėšas ir viltis, kiekvienas turime dirbti savo darbą. Jei žmogus turi jėgų atsitaisyti ir sugrįžti atgal, tai reikia taip ir daryti“.
Dėl to šįkart nusprendęs reabilitacijos programą, kuri trunka apie pusantrų metų, ištempti iki galo ir savo šanso nepraleisti. Šansas visada yra, sako, tačiau reikia labai norėti.
Evaldas pasakoja reabilitacijos programą pradėjęs praėjusių metų gegužę, kartu su juo buvę keturiolika. Iš jų Evaldas liko vienas, kiti atkrito, kai kurie per tą laiką sugrįžo ir vėl atkrito net po du kartus. „Tas kelias sunkus, reikia turėti labai rimtą motyvaciją“.
Evaldas įsitikinęs, kad alkoholizmas yra ne tik psichologinis, bet ir socialinis reiškinys, kuris yra istoriškai paaiškinamas. Anot diplomuoto istoriko, žmonės pradeda gerti tada, kai visuomenėje pritrūksta veiklos, pavyzdžiui, stagnacijos periodu. Esą Sovietų Sąjungoje buvo didžiausias girtavimo laikotarpis, o štai per revoliucijas žmonės mažai gėrė. Visuomenė, anot Evaldo, ima gerti, kada prasideda užpelkėjimas.
O krizė? Šį laikotarpį Evaldas linkęs vadinti ne krize, o nusivylimu.
„Man teko dalyvauti politikoje, ir įsitikinau, kad iš tiesų lietuvių mentaliteto ypatybė yra balsuoti “prieš“. Tas nepasitikėjimas kyla bangomis, tiesą sakant, jokio štilio Lietuvoje ir nebuvo. Net jeigu gerai, lietuvis susijaudina ir klausia: o kodėl gerai? Lietuviui niekada nebuvo gerai. Čia ne tiek specifinė psichologinė, bet ir istorinė problema. Esame baudžiauninkų palikuonys — tai genetika. Antra, neturime demokratinių tradicijų, neturime jokios pilietinės visuomenės“, — tvarte, tarp ožkų, natūraliai dėto istorikas Evaldas.
Kokia išeitis? „Užuot skųstis, dirbti reikia, net ir sniegą valyti. Man ožkos pelno neneša, bet tas užsiėmimas suteikia gyvenimui prasmę“.
Išskaičiuoja pusiausvyros metus
Paliekame ožkas ir išeiname į saulėtą paskutiniąją 2009-tųjų dieną. Po pietų „Samarijos“ gyventojai ims ruoštis vaišėms, jau susiskirstė, kas pjaustys mišrainę, kad dengs stalus. Iš Romučių atveš papjautą aviną, virs plovą. Naujuosius sutiks be šampano, bet su arbata ir tortu.
Pagal Evaldą 2010-ieji turėtų būti neblogi, nes sutinka skaičiai — du ir vienas yra trys, o trys — laimingas, esminis ir daug ką reiškiantis skaičius. „Vienas — vienišas, du — koalizija, o trys — jau bendras ryšys, trys sudaro tam tikrą pusiausvyrą. Tikėsimės, kad tai bus pusiausvyros metai,“ — išskaičiuoja Evaldas.
Jam pačiam, tiki, tai bus ir prisikėlimo metai. „Keltis reikia iš bet kurios pozicijos, nebūtina atsidurti dugne. Žmogui tiesus gyvenimas būtinas, tik tada žmogus jaučia pilnatvę“, — eidamas gurždančiu sniegu kalba Evaldas, kol jį pašaukia į vidų.
Citata: „Kuo daugiau pažįsti gyvulius, tuo mažiau norisi grįžti pas žmones.“
OŽKOS: „Jos smalsios, bet apsimeta, kad išsigando, šiaip nieko jos nebijo, — sako Evaldas, kalbindamas į kampą susispietusias, bet akyse drąsėjančias ožkas.
PRISIKĖLIMAS: „Keltis reikia iš bet kurios pozicijos, nebūtina atsidurti dugne. Žmogui tiesus gyvenimas būtinas, tik tada žmogus jaučia pilnatvę“, — sako Evaldas, įtikėjęs, kad šie metai jam bus prisikėlimo metais.
JAUSMAI: Su pirmu noru paglostyti ožiuką jau ateina pirmas žmogiškas jausmas, meilė ir džiaugsmas gyvuliu, vėliau gal ateis ir noras rūpintis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ožkų terapija
Kai apsilankėme „Samarijos“ šeimos centre, čia pastogę buvo atradę 10 žmonių. Viena šeima su mažamečiu vaiku ir dar viena besibeldžiančia gyvybe atsikraustė Naujųjų išvakarėse. Pernai Lietuvos krikščioniškos labdaros ir gailestingumo fondas “Samarija“ laimėjo 1,7 milijono litų vertės ES projektą “Socialinės rizikos ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijai į darbo rinką“.
Paprastais žodžiais, už tuos pinigus bandoma į gyvenimą ir į darbo rinką grąžinti visiškai jokių darbo įgūdžių neturinčius jaunus žmones, daugiausiai — buvusius vaikų namų auklėtinius, socialinės rizikos šeimas, tarp jų yra narkomanų, alkoholikų.
Anot Šeimos centro direktoriaus Vladimiro Karpovo, „Samarija“ priglaudžia tuos, kurie nemoka ir negali gyventi vieni, kurie saugūs jaučiasi tik bendruomenėje, kuriuos į gyvenimą reikia integruoti žingsnis po žingsnio, o tokiam procesui vienerių metų neužtenka. “Samarijos“ ožkos — darbo terapijos dalis.
V. Karpovas pripažįsta: kol kas pažiūrėti, paglostyti visiems smagu, bet dirbti prie gyvulių nėra jokio noro. „Tačiau su pirmu noru paglostyti ožiuką jau ateina pirmas žmogiškas jausmas, meilė ir džiaugsmas gyvuliu, vėliau gal ateis ir noras rūpintis“, — tikisi V. Karpovas.
Nors Samarijos„ gyventojai, anot V. Karpovo, visiškai neturi atsakomybės jausmo, tačiau prie ožkų prižiūrėtojo Evaldo yra priskiriama po vieną žmogų. “Aišku, jie užmiršta tai pagirdyti, tai ožys pabėgo, bet jie išgyvena, kad užmiršo. O jei jau atsiranda išgyvenimas, vadinasi, bunda ir atsakomybės jausmas“, — sako V. Karpovas.
