Naujausios
Atrasti ryšį
Globos įstaigoje, kurioje gyvena garbaus amžiaus arba negalią turintys žmonės, socialine darbuotoja dirbanti L. Laucevičienė žino, kas yra vienatvė, liūdesys ir skausmas. Tik dalis senjorų, sako ji, čia atvyksta smagūs. Suprantama, kad užvertos namų, kuriuose prabėgo gyvenimas su augančiais vaikais, darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, durys – ne šiaip ilgesys, tai nostalgija ir kartu nerimas, o kas toliau.
„Kai žmonės atvyksta pas mus, jų minčių spalvos dažniausiai būna niūrios. Senjorai būna užsidarę, nedaug kalba, susimąstę. Mūsų užduotis – atrasti ryšį. Senatvė turi turėti spalvų, o jei jų nėra, reikia įnešti“, – įsitikinusi Ligita.
Dalį garbaus amžiaus žmonių atlydi mylintys artimieji, o yra ir tokių, kurie atvyksta apleisti vienatvėje, kiti – taip pat vieniši, nors turi artimuosius, bet... nemylinčius.
Senatvė, pašnekovės žodžiais, turi daug indikacijų, ir tik laikas po truputį gydo žaizdas. Vienam žmogui pakanka kelių savaičių, kitam prireikia ne vieno mėnesio, kad priprastų prie naujų žmonių ir naujų namų.
Vėlyvas pavasaris
Tam, kad Globos namų gyventojų dienos taptų kuo prasmingesnės, įstaigos kolektyvas rūpinasi ne tik sveikatos, bet ir užimtumo reikalais. Vykstama į kiną, organizuojami užsiėmimai, kurių metu senjorai lipdo iš molio, kuria dekupažus, pučia milžiniškus muilo burbulus. Kiek džiaugsmo šitie burbulai jiems įneša į dienos rutiną! Daugeliui tai patirtis, kokios anksčiau neteko patirti.
„Smagu, kad mūsų senoliai, kuriems 80–90 metų, dar patiria pirmų kartų. Tai reiškia, kad mūsų darbas yra prasmingas.“
Šių metų balandį L. Laucevičienei gimė sumanymas, kaip senolių dienas paversti dar spalvingesnėmis. Nors Globos namai ne vienerius metus bendradarbiauja su Šiaulių miesto jaunaisiais menininkais, šįkart užsimojo kreiptis į profesionalius kūrėjus ir paprašyti jų savo kūryba parodyti, kokia graži gali būti senatvė ir negalia.
Socialiniame tinkle suradusi Lietuvos menininkų paskyrą „Painter – Tapytojai“ Ligita parašė viešą laišką: „Sveiki, dirbu globos namuose socialine darbuotoja su senyvo amžiaus asmenimis. Savo darbe siekiu įvairiais būdais praskaidrinti žmonių kasdienybę. Kai pasaulyje tiek daug negatyvo, norisi įnešti spalvų ir nuotaikos. Norėčiau papuošti globos namų erdves, žmonių kambarius spalvingais, nuotaikingais piešiniais, įnešti gerų emocijų, juoko. Gal atsirastų šioje grupėje pavienių ar grupelė menininkų, kurie pasiryžtų ir norėtų prisidėti prie šio sumanymo?“
Greitos reakcijos, šypsosi moteris, tikrai nesitikėjo, tačiau po kelių valandų jos sulaukė. Su Ligita susisiekė šiuo metu Vilniuje gyvenanti šiaulietė menininkė Ieva Vosyliūtė-Jakštė. „Wow!️ Ne kiek pati idėja, kiek intencija daryti, kviesti, burti... Senai betepliojau ryškiai, bet tokiai dovanai mielai išsitraukčiau teptukus. O ypač gimtiesiems Šiauliams!“
Akivaizdu, jog ponią Ievą mintis taip užbūrė, kad jau po poros mėnesių pranešė specialiai Šiaulių miesto savivaldybės globos namų senoliams nutapiusi nuotaikingą paveikslą pavadinimu „Vėlyvas pavasaris“. Maža to, menininkė tapybos darbą įteikė atvykusi į įstaigą.
I. Vosyliūtės-Jakštės paveiksle, kuriame padūkėliškai plaikstosi senjorė su užpakalį žiūrovams atkišusiu katinu, tiek šilumos ir linksmumo, kad kūrinį bematant pamilo visa įstaigos bendruomenė, ypač garbieji gyventojai.
„Pas mus gyvena kelios šmaikštuolės senjorės, jos būtent tokio būdo, kaip ir ta bobutė paveiksle. Amžius keičia išorę, bet ne vidų. Norėčiau senatvėje būti tokia kaip jos“, – sako socialinė darbuotoja. Omenyje ji turi ir močiutę Aldoną, kuriai šiemet sukako 92-eji. Solidžių metų skaičių garbioji solenizantė juokais sukeitė vietomis, Globos namų bendruomenei prisistatydama esanti pačiame žydėjime – 29-erių.
Šviesa spinduliuojantį paveikslą „Vėlyvas pavasaris“ nuspręsta pakabinti įstaigos laiptų aikštelėje – kad kiekvienas praeivis pamatytų ir nusišypsotų.
Idėjos autorę Ligitą menininkai iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Tauragės tiesiog apipylė norais prisidėti: vieni, radę laiko, tapė, kiti dovanojo jau nutapytus paveikslus. Kūriniai į Rėkyvoje įsikūrusią įstaigą keliavo per siuntų tarnybas.
„Menininkų ir mano įsivaizdavimas sutapo 100 procentų. Jei tiksliau, tai aš įsivaizdavau kiek kitaip, bet jų darbai pranoko mano lūkesčius“, – džiaugsmu netveria L. Laucevičienė.
Nors idėjai įgyvendinti dar nesimato galo, tačiau kelių dešimčių atsiųstų paveikslų visiškai pakako įstaigos kieme surengti jų apžiūrą.
„Kokios buvo gražios mūsų gyventojų reakcijos! Pamiršo ir skausmus, ir liūdesį – juokėsi, šmaikštavo, dalijosi įspūdžiais. Mano tikslas įnešti emocijų suveikė“, – prisimena L. Laucevičienė.
Viskas tik įsibėgėja
Įsibėgėjęs projektas jau turi tęsinį. Lankydama Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusią šiauliečio menininko Stasio Gabalio parodą „Džiazo spalvos“, L. Laucevičienė ryžosi kreiptis į autorių ir pasiūlyti jo ryškiaspalviams kūriniams Globos namų erdves. Spalvingi paveikslai, įsitikinusi, tikrai sužavės senjorus.
Didžiulį indėlį Šiaulių miestui savo kūryba padaręs dailininkas iš karto sutiko – vos pasibaigus parodai bibliotekoje, 15 tapybos darbų atkeliavo į globos įstaigą. S. Gabalis, akylai derindamas spalvas, pats paveikslus pakabino, pažadėjęs dalyvauti ir parodos atidaryme, kuris planuojamas jau šią savaitę.
Po šios parodos Globos namų erdvėse numatyta šiaulietės fotografės Editos Aleksandravičienės kūrybos darbų, kuriuose taip pat netrūksta ryškių spalvų, paroda.
Atsirado tapytojų, kurie pasiūlė Globos namuose surengti plenerą, kad galėtų vizualizuoti senų žmonių portretus. O fotografų bendruomenė užsiminė apie galimybę per fotografiją parodyti seną žmogų, kuris būtų su smagia grimasa, šviesus ir nuotaikingas.
„Kai kuriems senoliams susitikimai su menininkais – naujiena. Kiti gal visąlaik gyveno kaime, parodos atidaryme niekada nėra buvę. Pirmi kartai – naujos emocijos“, – sako L. Laucevičienė.
