Naujausios
Siūlo išmokti augti
Žmonių gerovės ir ugdymo departamento direktorė Asta Lesauskienė mano, kad žmonių gerovė – visiems sudarytos sąlygos oriai gyventi.
– Galima suprasti, kad Šiauliuose žmonės gyvena gerovėje, kad reikėjo tik įsteigti padalinį jai administruoti?
– Vienai užsieniečių delegacijai, pasakodama apie kuruojamas veiklos sritis, pasakiau, kad man tenka Šiauliuose rūpintis visais žmonėmis nuo gimimo iki senatvės ir spręsti problemas, susijusias su jų gerove. Vėliau, sujungus du departamentus, taip ir gimė pavadinimas.
Kai buvo atskirtos švietimo, kultūros ir sporto bei socialinių reikalų sritys, man trūko bendro matymo. Dabar mes, visų paslaugų teikėjai, galime dirbti kartu, kurti, galvoti. Gal mums pavyks pasiūlyti šiek tiek kitokias paslaugas, kad žmonių orus gyvenimas įgautų kitas spalvas. Žmogus turi būti laimingas, turi gebėti gyventi tarp žmonių, ir vieni kitus turime išmokti priimti.
Tai nėra utopija. Tai rodo mūsų brandą 30-ais nepriklausomybės metais. Verslas, švietimas, inovacijos – turime surasti bendrą vardiklį ir pasirūpinti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi kiekvienam, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties. Aišku, tai sudėtinga padaryti. Reikėtų pasirinkti gerovės valstybės kūrimo kryptį, nes visokių jų modelių yra. Tai politikų darbas surasti tą modelį, tinkantį mums.
– Kur Šiauliai yra labiausiai pažengę šiame kelyje?
– Pas mus yra visos įmanomos švietimo kryptys, kurios yra Lietuvoje. Ir darželiai, ir įstaigos specialiųjų poreikių vaikams, gabiems vaikams, ir sporto gimnazija. Turime universitetą, aukštąją mokyklą, kuri rengia mokytojus. Tai svarbus momentas, galvojant apie gerovės valstybę.
Kas pasakys, kokia priemonė kuriam šiauliečiui šiandien reikalinga labiausiai? Poreikiai labai skirtingi. Pirmiausiai, laimingas žmogus yra sveikas. Ką dėl to jis turi daryti – sportuoti, medituoti ar sveikai maitintis? Turime pasiūlyti kuo didesnę įvairovę paslaugų augti žmogui sveikai. Jei mes kiekvienam žmogui pasiūlysime tai, ko jam reikia, jis neieškos, kur geriau, neišvyks iš Šiaulių.
– Ar gali Šiauliai užtikrinti pakankamą paramą socialiai remtiniems žmonėms, kad jie galėtų gyventi oriai?
– Skirti daugiau lėšų socialinei paramai ir išmokėti įvairias pinigines išmokas yra pats lengviausias būdas, bet ne visais atvejais jis augina žmogų. Gal mums pavyks surasti kitokių priemonių, kaip jį išmokyti užsidirbti pinigų arba rasti savo vietą.
Jei mes tik duosim, neužauginsim žmogaus. Mokymasis visą gyvenimą, matyt, yra pagrindinis kelias. Turime atrasti raktą, kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus, laiku jį pastebėti, ar tai būtų 2 metų vaikas, ar 15 metų paauglys, kad jo savivertė būtų adekvati, kad jis džiaugtųsi, jog yra čia, gali mokytis, kurti, save realizuoti, turėti visas kompetencijas ir jaustis gerai. Tokie turėtų būti pagrindiniai tikslai.
Dar vienas labai svarbus dalykas, kuriant gerovės valstybę, yra pilietiškumas. Kuo daugiau žmonių Lietuvoje, Šiauliuose galvos, kad jie patys gali kurti – ne valdžia, ne politikai, ne tarnautojai, ne Savivaldybė, ne verslas, o jie patys. Gal ras siūlo galą, kaip patiems prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo. Tas prisidėjimas gali būti labai paprastas – dirbti mėgstamą darbą, mokėti mokesčius, teikti pasiūlymus, analizuoti, galvoti. Ne nuolat kritikuoti, o siūlyti.
– Bet Šiaulių visuomenė pastaruoju metu itin pilietiška ir labai atvirai reiškia savo poziciją, tačiau, panašu, kad jų negirdi tie, kas priima sprendimus.
– Čia ir yra esmė. Gali išeiti žmonių grupė ir pasakyti savo nuomonę. Bet gal yra ir kita žmonių grupė, kuri turi priešingą nuomonę. Dialogo kultūra, mokymasis išgirsti,atpažinti šalia esantį kitokį. Tai nėra paprasta. Kiekvienas mes turime savo vertybines nuostatas, savo matymą, ir labai nervina, kai kažkas šalia galvoja kitaip. Bet kitaip nebus. Jei mes norime kartu gyventi, kurti miestą, turime susitarti.
– Darbingo amžiaus žmonių mažėja, o viešųjų pinigų poreikis auga. Kaip užtikrinti, kad jų pakaktų ir kultūrai, ir švietimui, ir socialinei paramai?
– Čia labai svarbi verslo sudėtinė dalis. Darbo vietos, išmaniosios technologijos. Gal per tai ateis kitokia pridėtinė vertė, ir tų viešųjų pinigų atsiras daugiau. Žiūrint į ateitį sunku nuspėti, kokių profesijų žmonių reikės. Todėl pats svarbiausias šiandien švietimo, kultūros iššūkis ugdyti vertybines nuostatas, išmokyti bendrauti, mokytis. Atrodytų tokie bendri lyg ir savaime suprantami dalykai, tačiau jie tampa aktualūs, jų reikės tam, kad išgyventume. Į mūsų pramonę ateis robotai, išmanieji dalykai, mažiau reikės žmonių, padidės dalis tų, kurie turės būti išlaikomi. Didžiausias iššūkis – kaip visa tai sureguliuoti.
– Kuri grandis Šiauliuose yra silpniausia?
– Pažintis su socialine sfera man buvo naujiena. Lengviausia ateiti į Savivaldybę ir paprašyti išmokos. Bet kas nuo to pasikeis? Kaip sugalvoti, kokių paslaugų reikia žmogui, kad jis išmoktų pats augti ir dar kaimynui padėti? Žmonių piktumas mane gąsdina. Bet aš suprantu, kodėl jie pikti. Jie nelaimingi, negali gyventi oriai, kažko neturi ir nežino, kaip gauti.
Atskirti Tiesos gatvėje kuriamus nakvynės namus nuo benamių nakvynės vietos yra geras sprendimas. Kuo daugiau vienoje vietoje įvairių situacijų, tuo labiau iškrypti iš tiesos kelio gali žmonės, kuriems staiga atsitiko bėda.
Nakvynės namuose teko sutikti 18-metį vaikiną. Galvoju, kurioje vietoje jis negavo pagalbos, neužsiaugino sparnų. Kodėl jis nerado savo vietos ir dabar yra nakvynės namuose? Tokių dalykų neturėtų būti. Turėtų būti priemonių, kaip jį užauginti, kad jis, turėdamas kažkokią nedidelę negalią, galėtų integruotis į darbo rinką, rasti pragyvenimo šaltinį. Gal jis nesutiko to žmogaus, kuris parodytų jam kelią.
– Savivaldybė perka namą ir jame oriai gyvens 10 neįgalių žmonių. O visi kiti? Ar Savivaldybė finansiškai patemps smulkėjančią socialinę paramą?
– Natūralu, kad mes suskylame į daug dalių ir didėja kaštai. Tai yra nauja paslauga. Kai mes išmoksime, galėsime galvoti, ką padaryti, kad kuo daugiau lėšų pasiektų žmogų ir kuo mažiau liktų administravimui.
Aš manau, kad pačios idėjos yra geros, kurios ir veda prie kitokios valstybės kūrimo. Kol tie žmonės neišmoks gyventi tarp kitų ir mes neišmoksim jų priimti, nieko nebus.
– O jūs gal jaučiatės gyvenanti gerovės valstybėje?
– Aš jaučiuosi gerai, man nieko netrūksta. Turiu šeimą, puikią dukrą. Visi trys šeimos nariai esame pasiekę to, ko norime, atsakingai dirbame mėgstamą darbą. Jei visi žmonės jaustųsi taip, kaip aš, gerovės valstybė jau būtų sukurta.
– Ar pavyksta įsigilinti į pažeidžiamų žmonių problemas, kai pačiam nieko netrūksta?
– Aš galvoju, kad turiu dovaną įsijausti į žmonių problemas. Susitikusi su jais, įžvelgiu, kur aš galiu juos pastiprinti, padėti. Tai, kad aš jaučiuosi gerai, man leidžia išgirsti kitus. Kai žmogaus, dirbanančio Savivaldybėje, savivertė yra adekvati, jis gali kitaip ir žmogų priimti. Tai yra sėkmės kodas.
Gerovės valstybę teks kurti visiems
Strateginės plėtros ir ekonomikos departamento direktorę Vaidą Kalasevičienę galime vadinti vyriausiąja Šiaulių ekonomiste. Turėdama visą ekonominės miesto situacijos informaciją, ji šiandien gali pasakyti, ar Šiauliai dar toli nuo gerovės valstybės vizijos.
– Kas yra gerovės valstybė?
– Iš tikrųjų, tai sudėtingas klausimas. Vieni supranta, kad tai nemokamas transportas, švietimas, socialinė apsauga, gal kiti supranta, kad tai – dideli progresiniai mokesčiai. Kad neatsitiktų taip, jog kuriame gerovės valstybę, bet visi ją suprantame skirtingai. Ką tada sukursime?
Mano manymu, viskas turi būti nukreipta į žmogų, kad jam būtų gera gyventi tokioje valstybėje. Tai apima švietimo sistemą, socialinę apsaugą ir kitas sritis. Daug dėmesio turėtų būti skiriama žmonėms su negalia, senyvo amžiaus gyventojams, jaunimui. Tai turi būti orientuota į pilietiškumą. Žmogus turi suprasti, kad ne tik valstybė jam turi pasakyti, kaip turi būti. Bet ir pats gyventojas turi suprasti, kad jei nemokės mokesčių, o darbdaviai mokės atlyginimus vokeliuose, taip ir nesurinksime į biudžetą pinigų, iš kurių galėtume mokėti išmokas pensininkams, neįgaliesiems, vaikams. Tai uždaras ratas. Jei visi dirbsime ta linkme tai ir sukursime tą gerovės valstybę.
– Atimti iš daugiau uždirbančių ir padalinti kitiems – ar tai tas kelias?
– Kiekvienas turi prisidėti. Visose šalyse nuo tų, kas daugiausiai uždirba, daugiausiai ir atskaito. Dalinimasis, kad atskirtis būtų kuo mažesnė tarp daug uždirbančių ir minimalias pajamas gaunančių.
– Miesto valdžia dažnai skelbia, kad Šiauliuose jau praktiškai tvyro gerovė. Kokiais žingsniais ten keliaujama?
– Dėliojant miesto biudžetą, aš matau, kam skiriami pinigai. Dabar didžioji dalis pinigų nukreipiama infrastruktūrai. Yra dideli projektai, mes turime juos įgyvendinti. Tai juk irgi daroma žmogui. Socialinei sričiai, švietimui lėšos auga. Einame į tą pusę.
Visai neseniai buvau įmonės "Plieno fortas" naujoje gamykloje. Džiugu. Gal reikėtų daugiau tai reklamuoti, nes mes nežinome, ką turime Šiauliuose. Įmonė nuo 1994 metų veikia, sukūrė 170 darbo vietų. Gamykla automatizuota, įranga aukšto lygio. Darbuotojai mygtukus junginėja. Viskas eina progreso link. Ir kitose moderniose įmonėse darbuotojams sudaromos puikios sąlygos.
– Kokią dalį Šiaulių ekonomikoje sudaro stambių, modernių įmonių veikla?
– Pagal visus rodiklius stambiosios įmonės sudaro nedidelę dalį, didžioji dalis – smulkusis ir vidutinis verslas.
Esame pasirengę Ekonominės plėtros ir investicijų pritraukimo strategiją, kuri yra orientuota į aukštos pridėtinės verslo kūrimą. Kiek verslas norės tai daryti? Savivalda negali priversti įmonių kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir mokėti oficialius normalius atlyginimus.
– Tai mūsų gerovė priklauso nuo verslo?
– Nuo verslo priklauso didele dalimi. Ir nuo švietimo, kuris turėtų mokyti mus būti pilietiškais. Švietimas turi ugdyti žmogų, kuris norės specializuotis toje srityje, kurioje mums trūksta inžinierių, specialistų. Jei jie bus ugdomi, ateis į verslą ir kurs aukštą pridėtinę vertę.
– Ar Savivaldybės veikloje pakankamai dėmesio skiriama eiliniam šiauliečiui?
– Aš manau, kad žmogus ir yra svarbiausia. Pavyzdžiui, didelis dėmesys ir parama skiriama jaunam verslininkui, vyresniam nei 50 metų. Neseniai kalbėjome, kiek pinigų reikėtų skirti neįgaliesiems, krizinėms šeimoms ir panašiai. Čia kaip tik žmogus ir stovi. O tai, kas vyksta komitetuose ar Tarybos salėje jau yra politika.
Viešuosius pinigus reikia subalansuoti, kaip ir šeimoje. Reikia įsivertinti, kuriuos projektus padaryti čia ir dabar, gal kai kuriuos galima nukelti į vėlesnį laikotarpį. Reikia susidėlioti prioritetus.
– Ar šiandien jums aiški kryptis, kaip Lietuvoje kuriama gerovės valstybė?
– Man nėra aiški. Mes neturime tokios programos.
– Padidinti vaiko pinigus, pensijas ir pakelti mokesčius – ar tai tie žingsniai?
– Norėčiau ir aš paklausti, jei padarysime tuos kelis žingsnius ir tai jau bus mūsų vizija?
Jei mes po 5 metų, kaip skelbiama, jau turėtume gyventi gerovės valstybėje, tai turime žinoti, kaip ją pasiekti. Tada vieningai turėtume eiti jos link. Dabar pakelsime minimalią algą, vaiko pinigus, viena savivaldybė paskatins verslą, kita nuties kelią ir viskas?
Gal ta vizija dar išsigrynins ateityje.
– Koks jos svarbiausias akcentas turėtų būti?
– Manau, kad žmogui svarbiausia turėti darbą ir pajamas. Kitos priemonės yra pagalbinės. Dabar Šiaulių ekonominėje zonoje statomos trys naujos gamyklos, matau potencialą. Kas ieško, sako darbą sunku rasti, o darbdaviai tvirtina, kad neranda darbuotojų.
Džiugu, kad didėja atlyginimai. Pagal mokesčių inspekcijos duomenis, šių metų antrojo ketvirčio darbuotojų draudžiamosios pajamos padidėjo 12 procentų, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Jei pernai antrą ketvirtį jos Šiauliuose siekė 917 eurų (iki mokesčių), tai šįmet 1 029 eurus.
– O jūs pati susikūrėte savo gerovės valstybę?
– Kadangi turiu darbą, pajamas, vaikai sveiki, pačiai nereikia kreiptis į sveikatos įstaigas, tai šiandien sakyčiau taip. Bet jeigu tektų susidurti su sveikatos problemomis ir kreiptis į gydymo įstaigas, tai dar toli gražu iki tos gerovės valstybės.
Dabar pakelsime minimalią algą, vaiko pinigus, viena savivaldybė paskatins verslą, kita nuties kelią ir viskas?
