Pyragą dalija ir perdalija

Ge­ro­vės vals­ty­bę kiek­vie­nas api­brė­žia sa­vaip

Drą­su­tai­čių kai­mo bend­ruo­me­nei Pli­kiš­kiuo­se gy­ve­nan­tis Jo­nas Pid­ko­va va­do­vau­ja nuo pat jos įkū­ri­mo 2013 me­tų. Šia­me kai­me ir jo va­do­vau­ja­ma bend­ro­vė, plė­to­jan­ti ne tik der­lin­gas že­mes už­ka­ria­vu­sią au­ga­li­nin­kys­tę, bet ir iš­lai­kan­ti ne­men­ką ban­dą – 650 gal­vi­jų, iš ku­rių 300 – mel­žia­mų kar­vių. Kai­me gy­ve­na dau­giau kaip pu­sant­ro šim­to žmo­nių, iš jų 69 pri­klau­so bend­ruo­me­nei.

– Pra­va­žiuo­da­mas kai­me be­si­ga­nan­čią kar­vę jau re­tai pa­ma­ty­si, jos tam­pa eks­po­na­tais. Ko­dėl jūs neat­si­sa­ko­te gy­vu­li­nin­kys­tės?

– No­rint iš­lai­ky­ti ba­lan­są žem­dir­bys­tė­je, gy­vu­li­nin­kys­tė tam­pa pa­gal­bi­ne ša­ka, pa­de­dan­čia ge­rin­ti dir­vo­že­mio der­lin­gu­mą. Da­lį dir­ba­mos že­mės uži­ma ga­nyk­los, tręš­ti nau­do­ja­mas hu­mu­sas, mėš­las. Gy­vu­li­nin­kys­tė pra­tę­sia dar­bų se­zo­niš­ku­mą, ku­ris au­ga­li­nin­kys­tė­je trun­ka nuo pa­va­sa­rio iki der­liaus nuė­mi­mo, o vė­liau jo la­bai su­ma­žė­ja. Prie gy­vu­lių mū­sų žmo­nės vi­są lai­ką įdar­bin­ti.

Ka­dan­gi esa­me vie­nin­te­lio ša­ly­je pie­no ga­min­to­jų koo­pe­ra­ty­vo „Pie­nas.lt“ na­riai, tu­ri­me di­des­nius sver­tus kon­ku­ruo­ti rin­ko­je su per­dir­bė­jais. Jei­gu ir „neiš­mu­ša­me“ di­des­nės kai­nos, ji bent jau iš­lie­ka sta­bi­li. Pa­vie­niams ma­žiesiems ūki­nin­kams sun­ku bū­tų pa­rei­ka­lau­ti.

– Ūki­nin­kams pa­vie­niui ap­skri­tai sun­ku de­rė­tis. O ko­kį ma­to­te vals­ty­bės po­žiū­rį į dir­ban­čiuo­sius že­mę, į pa­pras­tą žmo­gų? Ką jiems ža­da ša­lies Pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos dek­la­ruo­ja­ma ge­ro­vės vals­ty­bė?

– Ge­ro­vės vals­ty­bę kiek­vie­nas žmo­gus ga­li api­brėž­ti sa­vaip. Žiū­rint pa­gal eko­no­mi­nius pa­ra­met­rus: jei su­ku­ria­mas pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tas ir tei­sin­gai pa­skirs­to­mas, vals­ty­bė ir jos gy­ven­to­jai tu­rė­tų ge­rai jaus­tis, gy­ve­ni­mas ge­rė­ti, „vir­ti“ pro­por­cin­gai ne tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet ir pro­vin­ci­jo­je.

Dau­giau žmo­nių pa­si­rinks „še­šė­lį“

– Bet tai teo­ri­ja, o kas vyks­ta rea­ly­bė­je?

– Man at­ro­do, kad pra­dė­ti nuo mo­kes­čių di­di­ni­mo, – o to­kie siū­ly­mai atei­na iš Pre­zi­den­tū­ros, – nė­ra tin­ka­miau­sias pa­si­rin­ki­mas. Dar dau­giau žmo­nių pa­si­rinks „še­šė­lį“.

Ruo­šia­ma­si priim­ti au­to­mo­bi­lių tar­šos mo­kes­tį. Nie­kas ne­sa­ko, rei­kia sau­go­ti gam­tą, lai­ky­tis tai­syk­lių, bet ar jis duos ap­čiuo­pia­mą nau­dą? Jei­gu jau ap­mo­kes­ti­na­me, su­ren­ka­mos lė­šos tu­ri bū­ti tiks­lin­gai pa­nau­do­ja­mos, tar­kim, kaip pa­ra­ma mo­kes­čio mo­kė­to­jams au­to­mo­bi­liams įsi­gy­ti. Jei­gu pi­ni­gai nu­te­kės į bend­rą ka­ti­lą, jo­kio gė­rio ne­pa­ju­si­me, o nu­ken­tės gau­nan­tie­ji ma­žes­nes pa­ja­mas.

Pre­zi­den­tū­ra ra­gi­na ap­mo­kes­tin­ti di­des­niu ak­ci­zu žy­mė­tą­jį dy­ze­li­ną, va­di­na­mą­jį „ža­lią ku­rą“. Šis klau­si­mas jau pa­teik­tas Sei­mui. Tad pra­dė­ta nuo sun­kiau­siai dir­ban­čių, žem­dir­bių, ku­rie ne tik plu­ša nuo ry­to iki va­ka­ro, bet dar ir su­tei­kia gy­vas­tį kai­mui, su­ku­ria ke­lias dar­bo vie­tas. Žem­dir­bio dar­bas – la­bai ki­toks, jis ir pa­vo­jin­gas, nes rei­kia mo­kė­ti val­dy­ti su­dė­tin­gą tech­ni­ką, pa­dar­gus, pri­klau­so­mas nuo oro są­ly­gų. Ir dau­giau­sia sa­ve ati­duo­ti ten­ka gra­žiau­siu me­tų lai­ku, va­sa­rą, kai ki­ti ga­li džiaug­tis sau­le, ato­sto­go­mis. O gy­vu­li­nin­kys­tė­je iš­vis „par­duo­tos va­sa­ros“.

Lie­tu­vos žem­dir­biai tam tik­ra pra­sme nu­skriaus­ti, nes iš­mo­ko­mis la­bai at­si­lie­ka­me nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių sen­bu­vių. Mums sa­ko: pas jus dar­bo jė­ga pi­gi. Pi­gi, nes ne­tu­ri­me iš ko mo­kė­ti, o ta­da žmo­nės iš­va­žiuo­ja sve­tur, kur di­des­ni at­ly­gi­ni­mai. Ir ra­tas ap­si­su­ka. Jau­čia­me ne­tei­sy­bę.

– Ar jūs dar­bi­nin­kams mo­ka­te mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą?

– Mū­sų bend­ro­vė­je at­ly­gi­ni­mai di­des­ni maž­daug 57 pro­cen­tais už mi­ni­ma­lų. Gal tik vie­nas ki­tas yra gau­nan­tis ma­žiau.

Apsk­ri­tai, gy­vu­li­nin­kys­tė­je mo­ka­mos ge­ros al­gos, bet ne vi­si no­ri to­kio dar­bo: ne­ma­lo­nūs kva­pai, iš ry­to ten­ka penk­tą va­lan­dą kel­tis kar­vių melž­ti, o jei­gu yra šei­ma, vai­kai, ku­riuos tu­ri į mo­kyk­lą iš­leis­ti... Vi­si no­ri kom­for­to. Anks­čiau kiek­vie­na­me tvar­te kiau­lės kriuk­sė­da­vo, kar­vės mūk­da­vo, tad vis tiek reik­da­vo prie sa­vų gy­vu­lių iš lo­vos ju­din­tis ir dar­bas nuo auš­ros su­lig su­te­ma neat­ro­dė pro­ble­ma.

– Tai kas pas jus dir­ba, – gal tik vy­res­ni žmo­nės, ku­rie ir prie kva­pų, ir prie fi­zi­nio dar­bo pra­tę?

– Yra 60-me­čių, bet tu­ri­me ir 30 me­tų, ir dar jau­nes­nių. Kai ku­rie mū­sų žmo­nės bai­gę žem­dir­biš­kas spe­cia­ly­bes, bet yra atė­ju­sių ir iš ki­tų sri­čių. Jei rei­kia, ap­mo­ko­me. Ga­lė­tu­me ir dar gy­vu­li­nin­kys­tė­je pa­pil­do­mai žmo­nių priim­ti. Dar­buo­to­jai ne tik vie­ti­niai, at­si­ve­ža­me iš ap­lin­ki­nių kai­mų, iš Jo­niš­kio. Jiems pa­to­giau gy­ven­ti mies­te, nes ten vei­kia dar­že­liai, mo­kyk­los. Gal at­si­kel­tų ir į Drą­su­tai­čius, jei­gu bū­tų ge­ras ke­lias.

Per vė­lu – dar­bin­gų žmo­nių ne­li­ko

– Jū­sų kai­mą iš tie­sų ga­li­ma pa­siek­ti tik žvyr­ke­liu iš vi­sų pu­sių, nors Jo­niš­kis vos už 15 ki­lo­met­rų... Kur­gi ta 2018–2020 me­tų Lie­tu­vos žvyr­ke­lių as­fal­ta­vi­mo pro­gra­ma, kam ji skir­ta?

– Dėl to vars­tė­me daug du­rų: anks­tes­nio me­ro, ra­jo­no ta­ry­bos ir Sei­mo na­rių. Jau esa­me įtrauk­ti į ke­lių re­konst­ruk­ci­jos pla­ną, šie­met tu­rė­jo bū­ti pra­dė­ti dar­bai. At­li­ko ma­ta­vi­mus, au­to­mo­bi­lių srau­to skai­čia­vi­mus, ėmė grun­to mė­gi­nius ir – vis­kas su­sto­jo. Da­bar lau­kia­me ne­ži­no­my­bė­je. Jei šį tiks­lą pa­siek­si­me, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė Drą­su­tai­čiuo­se pa­ge­rės. Pak­lo­jus as­fal­to dan­gą iki Pli­kiš­kių, jau ir į Jo­niš­kį – lyg ran­ka pa­duo­ti, vos 11 ki­lo­met­rų. O ir Pli­kiš­kiuo­se vei­kia dau­gia­funk­cis cent­ras, vyks­ta įvai­rūs už­siė­mi­mai.

– Ar be jū­sų bend­ro­vės kai­me kas nors dar įstei­gia dar­bo vie­tų?

– Yra ke­li ūki­nin­kai, gal ke­tu­ri jų įdar­bi­nę ne tik sa­vo šei­mas, bet ir sam­do žmo­nes. Vei­kia vie­na par­duo­tu­vė, ten tur­būt dvi dar­bo vie­tos su­kur­tos. Tai vis­kas.

Kai kal­ba­ma apie ge­ro­vės vals­ty­bę, at­ro­do, kad py­ra­gą da­li­ja ir iš nau­jo per­da­li­ja. Jei vi­du­ti­nio­kas dau­giau už­dir­ba, no­ri paim­ti ir ki­tam ati­duo­ti, gal net vi­sai ne­si­sten­gian­čiam. O žmo­gus, tu­rin­tis 40 me­tų dar­bo sta­žą, gau­na pen­si­ją, ku­ri ne­la­bai ski­ria­si nuo gy­ve­nu­sio iš pa­šal­pų.

– Tai kaip su­si­grą­žin­ti į kai­mą jau­nus žmo­nes, jei vals­ty­bė in­ves­tuo­ja ne į dar­bo vie­tų kū­ri­mą, o į trin­ke­les?

– Jau per vė­lu, ne­bė­ra dar­bin­go am­žiaus žmo­nių. Dar­bo vie­tas kur­ti rei­kė­jo prieš dvi­de­šimt me­tų. Kai­mas taps tik gy­ve­na­mą­ja ar­ba mie­ga­mą­ja vie­ta tiems, ku­rie dir­ba mies­tuo­se, mies­te­liuo­se, bet no­ri va­ka­rais, lais­va­lai­kiu mė­gau­tis ra­my­be, tu­rė­ti sa­vą poil­sio zo­ną. Juk Lie­tu­vos gam­ta to­kia gra­ži.

Dėl lais­vės gin­čy­tis ne­ga­li­ma

– Jūs pa­ts ir­gi nea­be­jin­gas Lie­tu­vos gro­žiui. Ko­kią ją ma­to­te ke­liau­da­mas? Ar žmo­gaus, gy­ve­nan­čio mies­te ir kai­me po­rei­kiai ski­ria­si?

– Kai­mas tu­ri pri­va­lu­mų, ku­riuos jau mi­nė­jau, bet žmo­nės no­ri pra­mo­gų, lais­va­lai­kio, kul­tū­ri­nio pe­no, kad lais­vi sa­vait­ga­liai ir šven­tės bū­tų, par­duo­tu­vės ar­ti, gra­ži ap­lin­ka. Mū­sų bend­ruo­me­nė ir­gi sten­gia­si su­kur­ti ma­lo­nes­nį bū­vį. Įren­gė­me vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę su sū­py­nė­mis, lau­ko šach­ma­tais, smi­gi­nio len­ta, tink­li­nio aikš­te­lę, pa­sta­tė­me pa­vė­si­nę, įsi­gi­jo­me smul­kio­sios tech­ni­kos ap­lin­kai tvar­ky­ti: žo­liap­jo­ves, tri­me­rius. Ka­dan­gi kai­mo bend­ruo­me­nė nuo­sa­vų pa­tal­pų ne­tu­ri, prii­ma­me su­si­rin­ki­mams, su­si­ti­ki­mams į bend­ro­vės kon­to­rą.

Šie­met kai­mo kry­žių at­sta­tė­me, kad sau­go­tų čia gy­ve­nan­čius. Jis bu­vo gal 1993–1994 me­tais sta­ty­tas, bet ne­la­bai ko­ky­biš­kos me­die­nos, nu­vir­to ir per­lū­žo. Žmo­nės dė­jo pi­ni­gus. Toks bend­ru­mo jaus­mas at­si­ran­da.

– Jums rū­pi ne tik vie­ta, kur gy­ve­na­te, esa­te Lie­tu­vos pa­trio­tas, nors to nea­fi­šuo­ja­te. Ne vie­ne­rius me­tus žir­gais ke­liau­ja­te po ša­lį.

– Šiais me­tais da­ly­va­vau Vy­čių žy­gy­je su žir­gais marš­ru­tu Kaunas–Rukla–Kernavė–Vilnius. Tu­riu tai liu­di­jan­tį ser­ti­fi­ka­tą. Apie 50 rai­te­lių per tris die­nas įvei­kė­me 169 ki­lo­met­rus. Kar­tu jo­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir NA­TO pa­jė­gų ka­riai.

Žy­gis bu­vo skir­tas Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čiui, sie­kiant pa­gerb­ti žmo­nes ir žir­gus, kū­ru­sius ir ku­rian­čius tau­tos is­to­ri­ją, įpras­min­ti nuo se­no neat­sie­ja­mą lie­tu­vio ir žir­go drau­gys­tę.

– Ko­dėl svar­bu ži­no­ti sa­vo is­to­ri­ją? Jums tur­būt tai ar­ti­ma, nes gi­mi­nė­je bū­ta par­ti­za­nų?

– 1945 me­tais Laz­di­jų ra­jo­ne vy­ku­sia­me Kal­niš­kės mū­šy­je žu­vo dė­dė par­ti­za­nas Vac­lo­vas Bra­zai­tis. Vie­nas di­džiau­sių lie­tu­vių re­zis­ten­ci­jos is­to­ri­jo­je mū­šių tę­sė­si dvi die­nas miš­ke. Apie 100–120 par­ti­za­nų, va­do­vau­ja­mų Jo­no Neifaltos–Lakūno, ko­vė­si ap­sup­ti ke­lis kar­tus gau­ses­nių NKVD ka­riuo­me­nės 220-ojo pa­sie­nio pul­ko pa­jė­gų ir iš­si­ver­žė iš ap­sup­ties. Bu­vo nu­kau­ta bei su­žeis­ta ke­li šim­tai NKVD na­rių. Pa­gal skir­tin­gus do­ku­men­tus, žu­vo nuo 40 iki 62 par­ti­za­nų.

So­vie­ti­niais lai­kais apie to­kius da­ly­kus ne­bu­vo ga­li­ma kal­bė­ti. Ma­no ma­ma, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus il­gą lai­ką ne­ži­no­jo, ar bro­lis žu­vęs, ar jis kur nors slaps­to­si, gal iš­vy­ko sve­tur. At­kū­rus ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę po 1990-ųjų ėmė­me ieš­ko­ti pėd­sa­kų, jį pa­ži­no­ju­sių žmo­nių.

Po il­gų paieš­kų ar­chy­vuo­se, do­ku­men­tų skai­ty­mų ir su­si­ti­ki­mų su dar li­ku­siais tų tra­giš­kų įvy­kių liu­dy­to­jais iš­siaiš­ki­no­me, kad Vac­lo­vas Bra­zai­tis tik­rai žu­vęs. Liu­di­nin­kų pa­sko­ji­mu ne­gy­vi par­ti­za­nai bu­vę su­gul­dy­ti aikš­tė­je Sim­no mies­te­ly­je. Po V. Bra­zai­čio gal­va bu­vo pa­kiš­ta ply­ta. Kad ge­riau vei­das ma­ty­tų­si ir ga­li­mi pa­žįs­ta­mi ar gi­mi­nai­čiai at­pa­žin­tų. Vė­liau par­ti­za­nai bu­vo už­kas­ti eže­ro pa­kran­tė­je, pel­ky­nė­je.

2014 me­tais to­je vie­to­je ar­ti­mie­ji pa­sta­tė­me kry­žių.

– Kaip ma­no­te, jei­gu Lie­tu­vai kil­tų grės­mė, ar kas nors ją, dar ne­su­kū­ru­sią vi­suo­ti­nės ge­ro­vės, gin­tų? Žmo­nės nu­si­vy­lę, nie­kuo ne­be­ti­ki.

– Gal­vo­ju, kad at­si­ras­tų. Tie, ku­rie jo­ja žir­gais per Lie­tu­vą, gin­tų, nors bū­tų ir daug šne­kan­čių, o atė­jus lai­kui jie krū­muo­se lin­dė­tų.

Vis dėlto no­riu pa­sa­ky­ti, kad dėl vis­ko ga­li­me gin­čy­tis, dis­ku­tuo­ti, bet dėl lais­vės – ne. Tai bran­giau­sia pa­ma­ti­nė ver­ty­bė, ku­rią tu­ri­me.