Iki skandinavų gerovės - kaip pėsčiomis iki Berlyno

"Kaip pės­čio­mis iki Ber­ly­no"

– Ar žvel­giant iš Ku­žių mies­te­lio ge­ro­vės vals­ty­bė at­ro­do to­kia pa­ti, kaip ir žiū­rint iš Vil­niaus?

– Bu­vo toks so­vie­ti­nis anek­do­tas: L. Brež­ne­vas kom­par­ti­jos su­va­žia­vi­me sa­ko: ki­tą penk­me­tį mes gy­ven­si­me dar ge­riau! Bal­sas iš liau­dies: o mes? Taip ir čia – gal jie Vil­niu­je ge­ro­vę ir ku­ria, o pas mus... Ne­ži­nau.

– "Gir­dė­jau ge­ro­vės vals­ty­bė­je ne­bus vie­tos skurs­tan­tiems. Va­di­na­si, tai bus la­bai ma­ža vals­ty­bė", ra­šė Juo­zas Er­lic­kas.

– O są­ra­šas pri­de­da­mas? (juo­kia­si).

Ge­ro­vės vals­ty­bė – tai vals­ty­bės su­ge­bė­ji­mas so­cia­liai ap­rū­pin­ti sa­vo gy­ven­to­jus: tai ir gy­dy­mas, ir mo­kyk­los, ir pen­si­ja, ir dar­bo ga­ran­ti­ja, ga­ran­ti­jos ne­te­kus dar­bo, vi­sos ki­tos so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos.

Mes kaž­ko­dėl ly­giuo­ja­mės ne į Vo­kie­ti­ją ar Olan­di­ją, o dau­giau­sia į skan­di­na­vus. Man ir­gi pa­tin­ka, kaip jie gy­ve­na, esu ne kar­tą ten bu­vęs, bet mums iki jų – kaip pės­čio­mis iki Ber­ly­no.

Kas pas mus atei­na į val­džią? Im­ki­me bet ku­rį Sei­mo na­rį. Pa­var­dėm ne­mi­nė­siu, bet bu­vo toks at­ve­jis. Drau­gai sta­ty­bi­nin­kai pa­si­kal­bė­jo: ką vei­ki? Ai, sa­ko, ieš­kau Sei­mo na­riui skly­po Tra­kuo­se. Du mė­ne­siai Sei­me, o jam jau skly­po ieš­ko!

Jie sa­vo ge­ro­vę ku­ria, o vi­sai li­ku­siai Lie­tu­vai? Su­si­tin­ki su tie­kė­jais, sa­ko: va, po dvie­jų sa­vai­čių į Skuo­do pu­sę ne­be­va­žiuo­siu, nes dvi par­duo­tu­vės už­si­da­ro.

Prieš ko­kius 15–20 me­tų žmo­nės atei­da­vo į par­duo­tu­vę, sa­ky­da­vo: man deš­re­les – pi­giau­sias, ba­to­ną – pi­giau­sią, alie­jų – pi­giau­sią. Prieš 8–10 me­tų si­tua­ci­ja bu­vo pa­si­kei­tu­si, žmo­nės sa­ky­da­vo: duok man ge­res­nį. Da­bar vėl vis­kas grįž­ta at­gal: žmo­nės ieš­ko pi­giau­sio.

Štai mū­sų kvar­ta­las. Vie­nas na­mas: duk­tė – Ang­li­jo­je, to­liau – sū­nus Vil­niu­je, duk­tė – Vil­niu­je, sū­nus – Nor­ve­gi­jo­je, abu vai­kai Nor­ve­gi­jo­je, tė­vai kaž­kur už­sie­ny­je, sū­nus – Vo­kie­ti­jo­je, vy­ras – Nor­ve­gi­jo­je. Kiek na­mų – tiek yra iš­vy­ku­sių: ar­ba į Vil­nių, ar­ba į už­sie­nį. Kas pas mus li­ko?

Pri­si­me­nu, at­si­da­riau par­duo­tu­vę, gat­vė­je va­ka­re pil­na ma­ši­nų, "bum­či­kai", ne­ra­mu­mai, pro­ble­mos. Da­bar – ty­lu, ra­mu, nė vie­nos ma­ši­nos. Nė­ra jau­ni­mo. Nė­ra.

– O kaip pa­si­kei­tė žmo­nių per­ka­mo­ji ga­lia?

– Ne­daug, bet tru­pu­tį su­ma­žė­ju­si. Prieš ko­kius 8, gal net 5 me­tus mes ne­jaus­da­vo­me al­gų die­nų. Vis­kas plauk­da­vo sta­bi­liai. O da­bar žiū­ri­me, kad ne­bė­ra mo­ne­tų, jau cen­tai ei­na. 8, 9,10 mė­ne­sio die­ną jau ma­to­me bank­no­tus, o ko­kią 13, 14 die­ną sta­bi­li­zuo­ja­si iki mė­ne­sio pa­bai­gos. Gal tai ir ne­su­si­ję, bet prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus per die­ną gau­da­vo­me po vie­ną 500-i­nę, kaž­kas gal atei­da­vo iš­si­keis­ti. Da­bar 500 eu­rų ku­piū­rą gau­na­me vie­ną kar­tą per mė­ne­sį.

Kai į už­sie­nį pir­mie­ji iš­va­žia­vo, grįž­da­vo pi­ni­gai – vai­kams, tė­vams. Da­bar grį­žę nu­si­per­ka na­mą, bu­tą, ieš­ko ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to sa­vo atei­čiai, ne­be­par­ve­ža tiek gry­nų­jų pi­ni­gų.

Bet ki­ti nu­si­pir­ko na­mus už­sie­ny­je, tur­būt jie ne­beg­rįš?

– Koks bū­tų po­pu­lia­riau­sių pre­kių krep­še­lis jū­sų par­duo­tu­vė­je?

– Daž­niau­siai kai­miš­ka­me krep­še­ly­je va­ka­re bus alaus bu­te­lis, ne­bū­ti­nai stip­raus, bus mi­ne­ra­li­nio, ko­ka­ko­los, čip­sų pa­ke­lis, ba­to­nas, svies­to, pie­no, bul­vių, grie­ti­nės, deš­ros, alie­jaus. Gal bus sal­dai­nių.

Kai "Mak­si­ma" pa­skel­bė, kad jų tink­le vie­nas krep­še­lis nu­pirk­tas už 20 eu­rų, su­skai­čia­vau, kiek bu­vo mū­sų par­duo­tu­vė­je – 3 eu­rai. Sus­kai­čiuo­ta pa­gal tai, kiek ap­tar­nau­ta per die­ną žmo­nių ir už ko­kią su­mą nu­pir­ko. Di­de­lis skir­tu­mas.

Mes kaž­ko­dėl ly­giuo­ja­mės ne į Vo­kie­ti­ją ar Olan­di­ją, o dau­giau­sia į skan­di­na­vus. Man ir­gi pa­tin­ka, kaip jie gy­ve­na, bet mums iki jų – kaip pės­čio­mis iki Ber­ly­no.

Ne­ra­mu dėl atei­ties

– Per­nai že­miau skur­do ri­bos gy­ve­no 23 pro­cen­tai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, kai­me jų bu­vo dau­giau ne­gu 31 pro­cen­tas. O skur­do ri­zi­kos ri­ba – 345 eu­rai vie­nam žmo­gui. Gal kai­me iš pa­na­šios su­mos gy­ve­na ir dau­giau ne­gu 31 pro­cen­tas?

– Kai­me leng­viau pra­gy­ven­ti. Nors kar­vių Ku­žiuo­se be­veik ne­li­ko, bet dar­žus, šilt­na­mius daug kas tu­ri. Aš pa­ts šį tą au­gi­nu.

– Esa­te mais­to, ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kas, ati­da­rė­te "Li­ne­lio" ka­vi­nę. Ar sau­giai jau­čia­tės dėl sa­vo atei­ties?

– Pir­mą kar­tą nuo 1993 me­tų, kai pra­dė­jau vers­lą, šie­met ga­vau biu­le­te­nį. Anks­čiau, jei­gu ei­da­vau pas gy­dy­to­ją, pir­miau­sia tu­rė­da­vau gau­ti po­pie­ri­nę pa­žy­mą iš Li­go­nių ka­sų, kad ne­su sko­lin­gas, kad mo­ku "Sod­rai".

Ma­no įmo­nė – in­di­vi­dua­li, jei­gu kas nu­tiks ma­no vers­lui, iš ma­nęs na­mą ga­li atim­ti. Aš tik­rai ne­su ga­ran­tuo­tas dėl sa­vo atei­ties. Tie­są pa­sa­kius, aš jau da­bar no­rė­čiau išei­ti į pen­si­ją, tre­jus me­tus par­da­vi­nė­jau sa­vo vers­lą, bet nie­kam neį­do­mu. Sū­nūs ne­no­ri im­tis, nes ma­to, kiek čia dar­bo.

Pas mus daug kas gal­vo­ja, kad di­de­lė pen­si­ja – ge­ro­vė. Bet kas pen­si­ją už­dir­ba? Dir­ban­tys žmo­nės. Jei­gu ne­klys­tu, Lie­tu­vo­je pen­si­ja yra 42 pro­cen­tai nuo at­ly­gi­ni­mo, o Olan­di­jo­je – 101 pro­cen­tas, nes jie tu­ri daug dir­ban­čių žmo­nių.

Rū­pes­tis re­gio­nais – kal­bos

– Ar esa­te su­lau­kęs ko­kios nors pa­gal­bos ar pa­ra­mos iš vals­ty­bės kaip smul­ku­sis vers­li­nin­kas?

– Nuo vers­lo pra­džios tur­būt ne­su­lau­kiau jo­kios pa­gal­bos iš vals­ty­bės, apart ma­ži­ni­mo, drau­di­mo, trum­pi­ni­mo, di­di­ni­mo ir vi­so ki­to.

Mū­sų val­džia su įsta­ty­mais, pa­gal­ba smul­kia­jam vers­lui da­ro vi­so­kių ne­są­mo­nių. Da­bar jau lo­te­ri­jos bi­lie­tų vai­kams ne­par­da­vi­nė­si­me! Rei­kės pa­ra­šy­ti A. Ve­ry­gai ir R. Kar­baus­kiui, kad už­draus­tų žais­lų par­duo­tu­vė­se vai­kams pa­sie­kia­mo­se vie­to­se dė­ti bran­gius žais­lus, nes vai­kai te­ro­ri­zuo­ja se­ne­lius.

Ar­ba – vien­kar­ti­nių al­ko­ho­lio tau­rių at­si­sa­ky­mas. Da­bar vie­toj 100 gra­mų "at­si­gau­ti" pirks vi­są bu­te­lį.

Aš su­tin­ku, kad rei­kia ma­žin­ti al­ko­ho­lio var­to­ji­mą, bet pir­miau­sia – mo­kyk. Pa­vyz­džiui, Ita­li­jo­je yra vy­no gė­ri­mo pa­mo­kos, aiš­ku, ne pir­mo­kams, bet su­pa­žin­di­na jau­ni­mą su vy­nu, mo­ko kul­tū­rin­gai jį ger­ti. O pas mus – vis­kas drau­džia­ma. Ar nors vie­ną da­ly­ką iš­lo­šė­me drau­di­mais? Dar kai tu­rė­jau par­duo­tu­vę kie­me, žmo­na pa­ti dir­bo par­da­vė­ja. Vai­kiu­kai atė­jo, klau­sia: te­ta, ar bu­te­lius su­per­kat? Su­per­kam. O nuo sa­ma­nės? Anek­do­tai!

Di­di­na mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą. Sup­ran­tu, kad Vil­niu­je ga­li­ma jį pa­di­din­ti, o kaip man jį pa­di­din­ti? Pas ma­ne dir­ba 28 dar­buo­to­jai, aš ne­tu­riu iš ko pa­di­din­ti.

Ma­nau, kad mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą tu­ri dik­tuo­ti rin­ka. Ne vi­si re­gio­nai Lie­tu­vo­je ga­li mo­kė­ti vie­no­dai, ne vi­sas vers­las yra vie­no­das. Re­gio­nai yra nu­smuk­dy­ti. Bū­ti­nai juos rei­kia stip­rin­ti.

– Bet po­li­ti­kai tik ir kal­ba apie re­gio­nų stip­ri­ni­mą.

– Kal­bos ir lie­ka kal­bos. Taip, pas mus gra­žu, Ku­žių cent­ras at­nau­jin­tas. Esam 10 mi­nu­čių nuo Šiau­lių, bu­tai ir na­mai yra pa­klau­sūs, bet gy­ve­na­mo­jo plo­to ne­dau­gė­ja, nes ma­žai sta­to­si.

Mes stai­giai ne­su­kur­si­me pa­pil­do­mų dar­bo vie­tų, bet rei­kia pri­vi­lio­ti už­sie­nio ka­pi­ta­lą. Ko­dėl ga­myk­los sta­to­mos Ki­ni­jo­je? To­dėl, kad ten – pi­gi dar­bo jė­ga. Pas mus dar­bo jė­gą bran­gi­na, au­to­ma­tiš­kai at­stu­mia už­sie­nio ka­pi­ta­lą. Te­gul pa­sta­to Ku­žiuo­se, pa­vyz­džiui, "Sam­sung" ga­myk­lą, kad ir už mi­ni­mu­mą, bet jo­je dirbs 1 000 žmo­nių. Ar Ku­žiai tai pa­jus? Tik­rai pa­jus. Va­žia­vau prieš ke­lerius me­tus į Bul­ga­ri­ją per Ru­mu­ni­ją, vi­sa Ru­mu­ni­ja pil­na už­sie­nie­čių ga­myk­lų.

– Nep­ra­gy­vens žmo­nės iš mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo.

– Jei­gu bus pi­gi dar­bo jė­ga, bus pi­ges­nės ir pre­kės. Ko­dėl aš bran­gi­nu ba­to­ną? To­dėl, kad tu­riu par­da­vė­jai dau­giau mo­kė­ti. O Ma­lai­zi­jo­je ga­li pra­gy­ven­ti už do­le­rį.

– Vy­riau­sy­bė sie­kia, kad at­ly­gi­ni­mai di­dė­tų, o ne ma­žė­tų. Ma­žin­ti ato­trū­kį tarp daug ir ma­žai už­dir­ban­čių žmo­nių – taip pat vie­nas iš val­džios dek­la­ruo­ja­mų tiks­lų.

– Kaip vals­ty­bė su­ma­žins tą ato­trū­kį? Ma­no ma­ny­mu, vie­niems – mo­kes­čius ma­ži­nant, ki­tiems – di­di­nant. O pas mus kaip? Už­dir­ba mi­li­jo­ną, bet kiek mo­ka mo­kes­čių? Te­gul par­duo­da Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis sa­vo na­mą už tiek, kiek dek­la­ruo­ja, tai kiek­vie­nas nu­pirks.

– Sei­me dir­ba daug žmo­nių iš re­gio­nų. Ar, kai jie iš­va­žiuo­ja į Vil­nių, pa­ge­ri­na sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, pra­ran­da so­cia­li­nį jaut­ru­mą?

– Tu­rė­jau vie­ną la­bai ge­rai pa­žįs­ta­mą Sei­mo na­rį. Idea­lis­tas, bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kas. Sa­ko: pa­ten­ki į gy­vu­lių ūkį ir tu­ri elg­tis taip, kaip lie­pia. Ti­kiu, kad yra są­ži­nin­gų ir pro­tin­gų, bet vie­nas ne­pa­šo­ki­nė­si. At­ro­do, su­si­tin­ki su Sei­mo na­riais, pa­si­kal­bi, vi­si pro­tin­gi žmo­nės, bet kai jie kar­tu su­sė­dę pa­da­ro...

– Vy­riau­sy­bė "su­sė­do" ir pa­ren­gė nau­jų mo­kes­čių pla­ną. Ma­tė­te?

– Kad ne­bū­tų kaip su "Bre­xit" – su­gal­vo­jo pa­žais­ti ir da­bar pa­tys iš­si­gan­do, ką pri­si­dir­bo.

Taip, tar­šes­nius au­to­mo­bi­lius rei­kia ap­mo­kes­tin­ti, bet rei­kia lo­gi­kos. Jei­gu ma­ši­na kai­nuo­ja 500 eu­rų, ir tiek pat – mo­kes­tis už tar­šą, tai ap­mo­kes­tins tuos, ku­rie neiš­ga­li nu­si­pirk­ti ma­ši­nos iš sa­lo­no. Tų, ku­rie ga­li nu­si­pirk­ti nau­ją au­to­mo­bi­lį už 100 tūks­tan­čių eu­rų, neap­mo­kes­tins.

Dėl tur­to mo­kes­čio. Aš su­tik­čiau mo­kė­ti už na­mą pro­tin­gą kai­ną. Bet kaip da­bar dir­ba­ma Sei­me? Pa­kel­kim ta­ba­ko ak­ci­zą pen­kiais pro­cen­tais, pen­kis mi­li­jar­dus pa­dau­gi­nam iš 5 pro­cen­tų ir gau­sim pel­no! Bet tu pa­mąs­tyk gal­va, kad pa­bran­gi­nęs ci­ga­re­tes, pa­di­din­si jų kont­ra­ban­dą. Su skai­čia­vi­mo ma­ši­nė­le ne­suei­na ga­lai. Taip ir su tur­to mo­kes­čiu: kas su­gal­vos iš­si­skir­ti, kas – su­si­tuok­ti, per­ra­šy­ti tur­tą, nes jei­gu mo­kes­tis per di­de­lis, ras bū­dą, kaip jį apei­ti.

– Sa­kė­te, kad vie­nas jū­sų bi­čiu­lis už­da­rė par­duo­tu­vę Tryš­kiuo­se ir iš­va­žia­vo į Bra­zi­li­ją, už­sii­ma kra­bų vers­lu. Jūs to­kių min­čių ne­tu­rė­jo­te?

– Jei­gu man bū­tų 20, spjau­čiau į vis­ką ir iš­va­žiuo­čiau. Bet aš per daug my­liu tė­vy­nę, per daug su ja su­si­jęs. Ma­no abu sū­nūs li­kę Lie­tu­vo­je.

– Tai gal vis­kas į ge­ra?

– Ma­no se­no­lis sa­ky­da­vo: sten­ki­mės, kad nors vai­kams bū­tų.