Jurga Marcinkevičiūtė: Drąsos reikės daugiau negu jėgų

Jur­ga Mar­cin­ke­vi­čiū­tė: Drą­sos rei­kės dau­giau ne­gu jė­gų

Da­nu­tė ŠE­PE­TY­TĖ

„Drą­sos rei­kės dau­giau, ne­gu jė­gų“, – taip iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu „Res­pub­li­kai“ sa­ko jau­nes­nio­ji Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus duk­ra, lai­kan­ti sa­vo pa­rei­ga pa­da­ry­ti priei­na­mą skai­ty­to­jui itin gau­sų poe­to ra­šy­ti­nį pa­li­ki­mą, ku­rį su­da­ro laiš­kai, už­ra­šai, die­no­raš­čiai ir pa­na­šūs liu­di­ji­mai. Gal­būt ry­to­jaus skai­ty­to­jui jie pa­dės ge­riau su­pras­ti, kas ir ko­dėl už­sa­kė puo­li­mą prieš Just.Mar­cin­ke­vi­čių anuo­met ir da­bar, kas gal­būt gniau­žė, anot poe­to, pa­vy­do žvė­rį lik­da­mas vie­no di­džiau­sių Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo dva­si­nių au­to­ri­te­tų, koks nea­be­jo­ti­nai bu­vo Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, še­šė­ly­je.

Jur­ga Mar­cin­ke­vi­čiū­tė.

Gre­tos Nar­ke­vi­čiū­tės nuo­tr.

Su­si­ti­ko­me su Jur­ga Mar­cin­ke­vi­čiū­te prieš ge­rą mė­ne­sį ar du Ra­šy­to­jų są­jun­gos klu­be Just.Mar­cin­ke­vi­čius kny­gų su­tik­tu­vė­se. Vie­na jų – at­si­mi­ni­mų kny­ga „Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius: ko­kį jį pri­si­me­na­me“, ki­ta gi – Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus rink­ti­nė „Am­žiaus pa­bai­ga: ei­lė­raš­čiai, poe­mos, esė“/Lietuvių li­te­ra­tū­ros lo­by­nas. XX amžius/. Abie­jų kny­gų su­da­ry­to­jas – li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Abi jos – di­de­lė do­va­na Są­jū­džio tris­de­šimt­me­tį mi­nin­čiam žmo­gui.

Tą­syk ne­ti­kė­tai links­mais pri­si­mi­ni­mais apie tė­tę pa­si­da­li­ju­si J.Mar­cin­ke­vi­čiū­tė kal­bė­jo, kad su se­se­ri­mi Ra­mu­ne Mar­cin­ke­vi­čiū­te (teat­ro ty­ri­nė­to­ja, pro­fe­so­re – red. pa­st.) dar daug ko ne­pa­da­rė, nes yra di­džiu­lis kie­kis me­džia­gos – die­no­raš­čiai, laiš­kai, pir­mie­ji Just.Mar­cin­ke­vi­čiaus li­te­ra­tū­ri­niai ban­dy­mai, – dė­žių dė­žės rank­raš­čių, ku­riuos rei­kia per­žiū­rė­ti.

Po kny­gų pri­sta­ty­mo va­žia­vau au­to­bu­su: prie­šais kles­te­lė­jo vi­sai ne­praš­mat­niu pal­tu vil­kin­ti mo­te­ris, su­var­gu­si, ma­tyt, ir nuo me­tų naš­tos, ir nuo vi­suo­ti­nės ne­mei­lės se­nam žmo­gui (čia tarp kit­ko), ir ne­kant­rau­da­ma iš­si­trau­kė iš mai­še­lio ką tik nu­pirk­tą Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus kny­gą (su­pra­tau, kad abi bu­vo­me ta­me pa­čia­me ren­gi­ny­je); kaip ji var­tė ją, žiū­rė­jo iš vi­sų pu­sių, kaip sten­gė­si be aki­nių pa­skai­tyt ko­kį sa­ki­nį, ir kaip pa­skui lai­kė ją pri­glau­dus, ka­žin ką sau gal­vo­da­ma – bu­vo grau­du ir ge­ra tai ma­ty­ti. Ar yra, gal­vo­jau, šian­dien ki­tas toks jai, lie­tu­viams ar­ti­mas poe­tas, ku­rį pa­sie­kia­me gy­vais pri­si­mi­ni­mais? Grei­čiau­siai ne. Tik­riau­siai ne. Tik­rai ne.

No­rė­jo­si apie tai kal­bė­tis su J.Mar­cin­ke­vi­čiū­te.

- Kaip ma­no­te, ko­dėl kai ku­rie žmo­nės, bend­ra­vę ir bu­vę ar­ti Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus, ne­pa­no­ro pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais kny­go­je?

- To­kia min­tis top­te­lė­jo: ar ne­ma­no­te, kad keis­ta – mes vi­si tik­riau­siai dau­giau ži­no­me apie sa­vo drau­gus, ko­le­gas, kai­my­nus – kaip ir kuo jie gy­ve­na, o ne­la­bai pa­žįs­ta­me sa­vo tė­vus. Aiš­ku, ga­li­ma pa­si­telk­ti tai, ką pa­me­na­me konk­re­čiai – šven­tes, kas­die­ny­bę, ypa­tin­gus įvy­kius, ta­čiau ar tik­rai pa­žįs­ta­me juos? Abe­jo­ju, siū­ly­čiau ir kiek­vie­nam, die­vi­nan­čiam ar smer­kian­čiam sa­vo tė­vus, taip pat sua­be­jo­ti. Aš gi tu­riu gal­būt uni­ka­lią ga­li­my­bę pa­žin­ti tė­vus po jų mir­ties. Tą ir tu­rė­jau ome­ny, kai kal­bė­jau apie die­no­raš­čius, laiš­kus, ki­tus do­ku­men­tus. Ir ma­ma, ir, ži­no­ma, dau­giau­sia tė­tė kal­ba su ma­nim bū­tent da­bar. Ir tai ne mis­ti­ka. Tai do­ku­men­ta­lu. Da­bar ma­tau ir tar­si gir­džiu tas jo min­tis, iš­gy­ve­ni­mus, kar­tais ir tra­giš­kus. Ta­da, kai bu­vo ga­li­ma rėk­ti, dras­ky­tis, ieš­ko­ti tei­sin­gų ir klys­tan­čių, – to tė­tė ven­gė.

Ži­nau, kad ne­no­rė­jo mū­sų ap­sun­kin­ti ar „įtemp­ti“. Ir ma­ne iš­mo­kė, kad iš tik­ro nie­kam neį­do­mūs mū­sų skaus­mai, ne­tek­tys, nu­si­vy­li­mai. Tai tu­ri lik­ti tau pa­čiam. Atė­jo tik­riau­siai lai­kas su­vok­ti ir tai, kad nie­kam neį­do­mi ta­vo nuo­mo­nė, juo la­biau koks nors ko­men­ta­ras in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je. Ga­li tik pa­dė­ko­ti li­ki­mui ar pa­pras­čiau­siam at­si­tik­ti­nu­mui, jei­gu tu­ri ką nors iš­klau­san­tį ir su­pran­tan­tį. Jei tu­ri­te to­kį žmo­gų ša­lia, jums pa­si­se­kė – tai neį­kai­no­ja­ma. O įkai­no­ja­mi tie­sio­gi­ne pra­sme tie, ku­rie ga­li skir­ti po­stą, lė­šų pro­jek­tams, ma­din­gą plat­for­mą ga­na kvai­liems pa­si­sa­ky­mams, ete­rį ne­va ak­tua­liems klau­si­mams, ku­rie nie­ka­da ne­bus iš­spręs­ti, nes jie tie­siog ne­tu­ri spren­di­mo. Jie nie­ki­niai. O nie­ki­nių klau­si­mų spren­di­mams gaiš­ti lai­ką, ku­rio ir taip es­ti ma­žai, do­va­no­ki­te, ne tik gai­la, bet ir kvai­lo­ka.

- Kaip jau­čia­te vi­suo­me­nės san­ty­kį su švie­saus at­mi­ni­mo poe­tu ir jo kū­ry­ba? Ar jis kei­čia­si? Ir jei kei­čia­si, kaip ma­no­te, ko­dėl?

- Pa­mė­gin­siu at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą – o gal ne­bė­ra san­ty­kio su Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­ba? Gal jo ne­be­rei­kia, to san­ty­kio? Kam rei­ka­lin­gas tas, ku­rio už­ra­šy­ti, iš­spaus­din­ti žo­džiai, ap­mąs­ty­mai ne­pa­de­da tiems, ku­riems rei­kia pa­siek­ti sa­va­nau­diš­kų tiks­lų? Pats tė­tė nie­kuo­met ne­tu­rė­jo sa­va­nau­diš­kų tiks­lų, ir tai atė­jus lai­kui įro­dy­siu do­ku­men­tais. Su­vo­kiau, kad bū­tent tai yra pa­grin­di­nis ir pa­sku­ti­nis ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las. Te­bū­nie jis nie­kam ne­rei­ka­lin­gas ir neį­do­mus. Tie­są sa­kant, jei tai bus ne­sup­ras­ta – va­di­na­si, taip mums ir rei­kia.

Dėl at­si­mi­ni­mų vėl­gi ta pa­ti prie­žas­tis. Kam jų rei­kia? Jei­gu ne­rei­kia ir ne­su­tei­kia pel­no jums pa­tiems, reiš­kia, ne­nau­din­ga. Lip­ki­te dek­la­ruo­ti į rei­ka­lin­gą tri­bū­ną: tų tri­bū­nų šei­mi­nin­kai duos jums val­džią ir įta­ką nors trum­pam. Koks skir­tu­mas, ar jie tei­sūs, nes kar­tu su jais pa­ju­si­te šio­kį to­kį po­pu­lia­ru­mą. Gy­ve­ni­mas ga­li baig­tis kiek­vie­ną mi­nu­tę, o pi­gūs, neį­do­mūs ir nie­ki­niai pa­post­rin­ga­vi­mai bus pa­mirš­ti iš­kart.

Tai­gi, kal­bant apie tuos, ku­rie gre­ta mū­sų, da­bar jau su­vo­kiu, ko­dėl tė­tė apie ma­no dar­bą sa­ky­da­vo: džiau­kis ir ver­tink, kad dir­bi ap­lin­ko­je, kur žmo­nės yra iš­min­tin­gi, mąs­tan­tys aukš­čiau­siais kri­te­ri­jais, yra ne tik pa­tys orūs, bet ir pui­kiai su­vo­kian­tys ki­tų oru­mą. Tė­tė pa­ra­šė pream­bu­lę Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jai. Jis su­vo­kė tei­sin­gu­mą pla­čiau­sia pra­sme, ir žmo­nės, vyk­dan­tie­ji tei­sin­gu­mą, bu­vo jo la­bai ger­bia­mi. La­biau ger­bia­mi nei tie, ku­rie tu­rė­jo ga­lią duo­ti ar atim­ti po­stą, tu­rė­jo jė­gų toms tik­roms, o ne įsi­vaiz­duo­ja­moms pa­ty­čioms.

- Pir­mą­kart per­skai­čiu­si esė „Ta­bu­re­tė virš gal­vos“ tė­tei ne­pa­sa­kė­te nie­ko. Ir jis, anot jū­sų, ne­pa­sa­kė nie­ko. Kas iš to, kas pa­sa­ky­ta šio­je skau­džio­je iš­pa­žin­ty­je jums bu­vo ne­gir­dė­ta, ne­ži­no­ma? Ar grį­žo­te ka­da prie ši­tos te­mos vie­nu­du?

- Vis­kas „Ta­bu­re­tė­je“ bu­vo ne­ži­no­ma. Kaip jau mi­nė­jau, to­kių da­ly­kų ne­bu­vo priim­ta ap­ta­ri­nė­ti. To­dėl, kad vi­sa tai tu­rė­jai tar­si iš­gy­ven­ti ir su­pras­ti pa­ti. Tai sun­ku. Sun­kiau, ne­gu ap­ka­bin­ti tą, ku­ris pa­ra­šė, ir pa­verk­ti. Man teks vie­nai grįž­ti prie ši­tos te­mos. Tai įpa­rei­go­ja.

- Ar ši­tas jaus­mas, ku­ris už­plū­do jus per­skai­čius „Ta­bu­re­tę virš gal­vos“, neat­si­kar­to­jo, kai prieš kiek lai­ko vėl bu­vo ins­pi­ruo­tas puo­li­mas prieš Just.Mar­cin­ke­vi­čių? Gal­būt nu­jau­čia­te, ko­dėl? Kam jis ga­lė­tų kliu­dy­ti ne­tgi po mir­ties?

- Ga­li kliu­dy­ti, nes iš tik­ro tar­si ir ne­mi­rė? Rei­kia pul­ti, nes bu­vo ir yra tei­sus? No­ri­ma to­kiu bū­du už­lip­ti į tą nau­din­gą tri­bū­ną? Ne­tie­sio­giai nu­žu­dy­ti tuos, ku­rie yra gy­vi, ku­riems skau­da? Ma­nau, kad jūs pa­tys ži­no­te at­sa­ky­mą.

- Ar jums bu­vo ži­no­mi poe­to prie­sa­kai, ku­riuos jis pa­li­kęs po mir­ties – gin­ti ir sau­go­ti lie­tu­vių kal­bą, Ge­di­mi­no kal­ną, K.Do­ne­lai­čio mu­zie­jų? Kaip mums se­ka­si vyk­dy­ti šį „tes­ta­men­tą“?

- Tą va­ka­rą, 2010-ųjų lapk­ri­čio va­ka­rą, ka­da jis pa­sku­ti­nį kar­tą kal­bė­jo Moks­lų aka­de­mi­jo­je ir ka­da tie prie­sa­kai nu­skam­bė­jo, te­ko nuei­ti ir iš­klau­sy­ti ne tė­tės, o iš man­da­gu­mo (kar­tais pra­keik­ti­no, die­va­ži) da­ly­vaut kaž­ko­kios ma­žai ta­len­tin­gos kny­gos pri­sta­ty­me. Iki da­bar to gai­liuo­si. Jei­gu ne­klys­tu, bū­tent „Res­pub­li­ka“ po po­ros die­nų pir­ma­me pus­la­py­je at­spaus­di­no tuos prie­sa­kus. O kaip mums se­ka­si tą tes­ta­men­tą vyk­dy­ti, vi­si ma­to­me kas­dien. Ne­la­bai kaip, švel­niai sa­kant. Bet dar ga­lio­ja ti­kė­ji­mas, kad sten­gia­mės, ir ne dėl to „tes­ta­men­to“, ku­rį vi­si se­niai pa­mir­šo, bet dėl sa­vęs, dėl mū­sų vi­sų atei­ties ir praei­ties.

- Ko ga­li­me ti­kė­tis, kaip su­pran­tu, iš dar neatsk­leis­to Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus ar­chy­vi­nio pa­li­ki­mo? Ypač lau­kia­mi ga­lė­tų bū­ti die­no­raš­čiai. Ko­kiu pe­rio­du jie bu­vo ra­šo­mi? Jei­gu skai­tė­tė vie­ną ki­tą pus­la­pį – kuo jums at­ro­do jie dar ver­tin­gi (be to, kad ra­šy­ti ta­len­tin­go, žmo­nių nu­my­lė­to, tau­tos są­ži­ne va­di­na­mo žmo­gaus)?

- Ti­kė­tis ga­li­ma daug ko. Įdo­maus, skau­daus, ne­gir­dė­to ir ne­ti­kė­to. Sa­va­nau­diš­kai no­riu ti­kė­tis, kad pa­kaks jė­gų tą dar­bą at­lik­ti. Be­je, drą­sos rei­kės dau­giau ne­gu jė­gų.

Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius „Ta­bu­re­tė virš gal­vos“

Esė pra­si­de­da taip:

„Sup­ra­tau: aš tu­riu bū­ti su­nai­kin­tas.

Su­nai­kin­tas kaip poe­tas. Kaip pi­lie­tis. Jei­gu neiš­lai­ky­siu – ir kaip žmo­gus. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kiek aš iš­lai­ky­siu. Juk tai ne tik li­te­ra­tū­ri­nė, bet ir po­li­ti­nė ven­de­ta.“

Šis esė į Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus rink­ti­nę „Am­žiaus pa­bai­ga: ei­lė­raš­čiai, poe­mos, esė“ paim­tas iš ap­lan­ko su už­ra­šu „Tik po ma­no mir­ties!“ Kai ku­rie „Ta­bu­re­tės virš gal­vos“ frag­men­tai bu­vo spaus­din­ti ir anks­čiau, ta­čiau esė vi­su­ma kny­go­je, anot jos su­da­ry­to­jo Va­len­ti­no Sven­tic­ko, pa­tei­kia­ma pir­mą kar­tą ir taip, kaip poe­to bu­vo už­ra­šy­ta. Šią skau­džią poe­to iš­pa­žin­tį iš­pro­vo­ka­vo vie­na Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos 1991-ųjų me­tų „Kran­to“ lai­da, ku­rio­je emig­ran­tai To­mas Venc­lo­va ir Alek­sand­ras Štro­mas ap­šmei­žė Just. Mar­cin­ke­vi­čių ne­va jis sa­vo apy­sa­ką „Pu­šis, ku­ri juo­kė­si“ (1961) pa­ra­šęs so­vie­ti­nio sau­gu­mo (KGB) už­sa­ky­mu.

Esė pa­ra­šy­mo da­ta: 1991 m. bir­že­lio-rug­sė­jo mėn., ta­čiau, ma­tyt, prie jo poe­tas grįž­da­vo iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Tą ro­dy­tų ir šios ei­lu­tės:

„Post po­st scrip­tum. Pa­baig­siu, nuo ko pra­dė­jau – at­min­ti­na „Kran­to“ lai­da (1991 06 06). Po ke­lių me­tų vie­nas iš tri­jų jos da­ly­vių ma­no bi­čiu­liui B.G. pri­si­pa­ži­no, kad ją, tą lai­dą, ins­pi­ra­vęs V.L. (pa­brauk­ta ma­no – D.Š.). Tie­są sa­kant, aš jau se­niai taip gal­vo­jau. Pa­si­da­rė dar liūd­niau.“

Skai­ty­to­jų dė­me­siui pa­tei­kia­me ke­lis šios esė frag­men­tus.

„Ne­jau­gi nie­kas neiš­ties ran­kos, ne­jau­gi taip ir žū­siu me­lo sru­to­se, šmeiž­to pa­pla­vo­se? Ačiū tau, ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va už ši­to­kią „do­va­ną“. O gal ir tu pa­ti žiū­ri į mus ap­stul­bus, ne­ti­kė­da­ma, kad tiek daug mu­my­se pyk­čio, pa­gie­žos, kerš­to. Ir me­lo.

Ža­dė­jo­me ei­ti už ran­kų su­siė­mę. Aš sap­na­vau ši­to­kį mū­sų ke­lią, aš klie­dė­jau juo. Džiau­giau­si kaip vai­kas, kai re­gė­jau mei­lės ir san­tar­vės švie­są žmo­nių vei­duo­se. Ži­nau, tu, bro­lau, bu­vai nu­skriaus­tas to „bu­vu­sio“ gy­ve­ni­mo, bet ir aš bu­vau jo nu­skriaus­tas. Kur, ka­da gy­ve­ni­me bu­vo ne­nusk­riaus­tas bent vie­nas žmo­gus? Sun­ku pa­sver­ti skriau­dą, dar sun­kiau ją at­ly­gin­ti, ne­nusk­riau­džiant ki­to.

Ne­lai­min­ga ta ma­no apy­sa­ka!

Tu­riu dar sy­kį iš­rėk­ti sau, sa­vo vai­kams ir anū­kams, vi­siems vi­siems: nie­kas man jos neuž­sa­kė, ar gir­dit – nie­kas! Ji išau­go iš ma­no to me­to pa­tir­ties ir su­pra­ti­mo. Krei­va išau­go? Apie tai ir kal­bė­kim. Į kiek­vie­ną žo­dį įsi­klau­sy­siu, nė vie­no prie­kaiš­to neat­me­siu...

***

- Go­vo­ri!- šau­kia tar­dy­to­jas, pa­šo­ka, grie­bia iš po sa­vęs ta­bu­re­tę ir už­si­mo­ja. Su­si­gū­žiu, už­si­mer­kęs, trokš­da­mas vi­sas iš­nyk­ti, lau­kiu smū­gio į gal­vą ar į nu­ga­rą... (Šmės­te­li min­tis – juk ne­kirs, juk ne­ga­li­ma ši­taip... Tik­rai – ne­kir­to, tik skau­džiai spy­rė...)

Tai bu­vo se­niai, dar gim­na­zi­jos lai­kais. 1946-ųjų pra­džio­je. Ant­ras mė­nuo tar­dy­mo ka­me­ro­je, at­vež­tas iš Prie­nų į Ma­ri­jam­po­lę. Ne­di­de­lė ta ka­me­ra, mū­sų gal ko­kia de­šimt ar dvy­li­ka – ūki­nin­kai iš „Su­val­ki­jos ly­gu­mų“. Tik aš – gim­na­zis­tas. (...)

-Pri­si­pa­žink!- šau­kia man da­bar. Ir kas? – ra­šy­to­jai, ma­no ko­le­gos. At­leisk man, Vieš­pa­tie, už su­gre­ti­ni­mą! – ir iš­ke­lia virš gal­vos (kaip ta­bu­re­tę) pra­si­ma­ny­mų, šmeiž­to, ap­kal­bų ir kerš­to vėz­dą. Ne tik iš­ke­lia, ne tik už­si­mo­ja – ker­ta.

***

Bai­su, ta­čiau ši­taip ga­li­ma ap­kal­tin­ti... vi­są Lie­tu­vą, nes ji vi­sa nee­mig­ra­vo, nei­šė­jo į miš­ką, vi­sa neat­si­dū­rė trem­ty­je. Len­kiuo­si skaus­mui, did­vy­riš­ku­mui, mir­čiai, pra­ra­di­mui. Bet aš len­kiuo­si ir tiems, ku­rie li­ko, t.y. Lie­tu­vai: len­kiuo­si mo­ky­to­jui, mo­kiu­siam mus, o pa­skui – mū­sų vai­kus, gy­dy­to­jui, gy­džiu­siam mū­sų tė­vus, ko­lū­kie­čiui, au­gi­nu­siam mums duo­ną, sim­fo­ni­niam or­kest­rui, at­li­ku­siam mums Bet­ho­ve­no XI-ąją, teat­rui, pa­kvie­tu­siam mus į prem­je­rą... Lie­tu­va, ačiū Die­vui, ne­ta­po iš­de­gin­ta že­me, čia dy­go ir au­go gy­ve­ni­mas. Sa­kom, ne­tik­ras gy­ve­ni­mas. Taip, rei­kė­jo ir ap­si­mes­ti, ir me­luo­ti, ir pri­si­tai­ky­ti. O ar mes ži­nom, kas yra tik­ras gy­ve­ni­mas? Ar ma­ža ap­si­me­ti­mo, me­lo ir pri­si­tai­ky­mo šian­dien, Nep­rik­lau­so­moj Lie­tu­voj? Ne­bu­vo, nė­ra ir ne­bus ste­ri­laus gy­ve­ni­mo. Ste­ri­li tik­tai mir­tis. (...)

Aš nie­kad ne­su­tik­siu, kad šian­dien ką nors lai­ky­tų ne­pil­na­ver­čiu, ne­tu­rin­čiu pa­si­ti­kė­ji­mo to­dėl, kad ne­bu­vo iš­vež­tas, nu­teis­tas, ne­pa­sit­rau­kė į Va­ka­rus, ne­pa­bė­go, ne­pa­si­li­ko ten, nors pro­gų ir tu­rė­jo. Pa­sa­ky­siu tai, ką vi­są gy­ve­ni­mą kar­to­jau: jei­gu kur nors ir į ga­ba­lė­lius ma­ne su­ka­po­tų – aš vis tiek „su­si­rink­čiau“ čia, Lie­tu­vo­je. Tuo la­biau jei­gu ji bū­tų pa­verg­ta ir ne­lai­min­ga. Nie­ka­da ne­su­tik­siu, kad mus tar­dy­tų ir kal­tin­tų tie, kas pa­si­trau­kė, kas ne­gy­ve­no kar­tu su mu­mis, ne­val­gė mū­sų duo­nos su aša­kom, ne­pul­di­nė­jo nuo vie­no lan­go prie ki­to, vis žiū­rė­da­mas, kas ir iš kur atei­na. Juk to­kį Lie­tu­vos li­ki­mą priė­mė­te jūs, jū­sų kar­ta, ger­bia­mie­ji išei­viai, tė­vai ir vy­res­nie­ji bro­liai! Da­bar jūs va­di­na­te mū­sų kar­tą „be­stu­bu­re“ (žr. A.J.Grei­mas, „Bal­tos lan­kos – „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“,1991 m. rug­sė­jo 21 d.). Tai­gi ji­nai bū­tent ir lai­kė pa­grin­di­nį stag­na­ci­jos svo­rį – be stu­bu­ro, kaip ži­nia, nie­ko neiš­lai­ky­si ir ne­daug be­pa­kel­si. Kas, jei ne ši kar­ta at­ve­dė Lie­tu­vą į Są­jū­dį? Prie­šui ne­lin­kė­čiau, ką te­ko pa­tir­ti, iš­jaus­ti, iš­gy­ven­ti mums. Kur mes ga­lė­jo­me išei­ti iš to, ką mums pa­li­ko­te? Sup­ran­ta­ma, dau­ge­lis pa­si­trauk­da­mi gel­bė­jo­tės nuo Si­bi­ro. Bet ko­dėl no­ri­te atim­ti to­kią tei­sę iš mū­sų, ne­gi jūs gal­vo­ja­te, kad Lie­tu­va 50 me­tų pri­va­lė­jo ei­ti at­vi­ro prie­ši­ni­mo­si ke­liu? Ir žū­ti? Bet­gi ko­dėl ne­si­prie­ši­no­te jūs, kai bu­vo ga­li­ma, kai rei­kė­jo prie­šin­tis? At­si­me­na­te – 1940-ai­sias, kai toks pa­si­prie­ši­ni­mas bū­tų tu­rė­jęs pra­smę. Va­di­na­te mus pri­si­tai­kė­liais, kon­for­mis­tais, bet juk pa­li­ko­te mus, pa­me­tė­te, kai mums bu­vo po 10-15 me­tų. Šė­to­no nas­ruo­se pa­li­ko­te. Vals­ty­bę pra­ra­do­te jūs, o Tau­tą mes vis dėl­to iš­sau­go­jom.“