Naujausios
Lietuva ten, kur plaukia pinigai
Kaimiškųjų ir miestų seniūnijų seniūnai — arčiausiai žmogaus. Kokią Lietuvą jie šiandien mato? „Šiaulių krašto“ redakcijoje prie apvaliojo stalo diskutavo Kelmės rajono Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis, Joniškio rajono Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė, Šiaulių miesto Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė ir Šiaulių rajono Bubių seniūnas Vytautas Slabys.
Skurdas padvigubėjo
— Kokias problemas šiandien tenka spręsti seniūnams? Ar skiriasi situacija šį ir praėjusių metų spalį?
V.Slabys. Žmonės pirmiausia į seniūniją eina su savo bėdomis. Pagrindinės — nedarbas ir nepriteklius.
Praėjusiais metais dėl nemokamo vaikų maitinimo kreipėsi 103 šeimos, kuriose auga 180 vaikų, šiemet 156 šeimos — dėl 270 vaikų. Pernai 330 gyventojų, o šiais metais jau 690, prašė paramos maisto produktais. Socialinę pašalpą pernai gavo 21 šeima, šiemet — 45, o metai dar nesibaigė.
S. Eidukienė. Žagarėje maisto produktais pernai paremti 700, šiemet jau 1080 gyventojų. Kone trečdalis seniūnijos gyventojų.
Darbo nėra
— Aukščiausios valdžios vyrai, ypač liberalai, kalba, kad pašalpų reikia mažinti, žmonės įpranta iš jų gyventi, nebenori dirbti. Bet ar realu seniūnijose rasti darbo?
S. Eidukienė. Žagarėje — nerealu. Žagarėje nedarbas yra 17,9 procento, kaime — 13 procentų. Kas prarado Žagarėje darbą, eina tik į darbo biržą.
Kažkuria prasme džiaugiausi, kad šiais metais darbo birža daugiau rėmė ne ilgalaikius bedarbius, kurie jau nė nebesistengia ieškoti darbo, o ką tik praradusius darbą.
V. Andrulis. Darbo vietų ir pas mus nėra, įmonėlės merdėja. Bet kaimiškosiose seniūnijose nuosmukis ne taip aštriai jaučiamas. Mieste žmogus neteko darbo, neteko pajamų — jam tragedija. Kaime žmogus dar gyvena iš santaupų, europinių išmokų, pajamų už pieną, mėsą. Bet padėtis palaipsniui blogėja. Blogiausia, kad užsidarinėja biudžetinės įstaigos, mokyklos. Mokytojai tampa bedarbiais.
Kražiuose, kai pradėjau dirbti seniūnu prieš dešimt metų seniūnijoje buvo viena vidurinė, keturios pagrindinės ir dvi pradinės mokyklos. Dabar — viena gimnazija, viena pagrindinė ir du skyriai.
Iškreipėme vertybes
— Prieš dvejus metus Lietuva buvo vadinama Baltijos tigru. Ar jautėte, kad geriau gyvenome?
V. Čelkienė: Tada verslininkai į mus kreipdavosi prašydami surasti darbuotojų. Dabar neatsiranda seniūnijoje nė vienos įstaigos ir įmonės, kuri galėtų priimti naujų darbuotojų.
S. Eidukienė. Pakilimas buvo ir Žagarėje, bet jis padarė neigiamą įtaką. Tada lengva ranka dalijome pašalpas ir iškreipėme vertybes. Nuo seno buvo įprasta, kad senus tėvus vaikai išlaiko. Dabar atsirado kitoks požiūris — valstybė turi išlaikyti. Dešimt lankomosios priežiūros darbuotojų turime. Prižiūrime senus žmones, nors jų vaikai gyvena čia pat — miestuose, gyvena pakankamai gerai.
Dabar man skambina: „Seniūne, tėvas neturi ko valgyti“. Arba šeštadienį iškviečia lankomosios piežiūros darbuotoją:“Nubėk į parduotuvę, nupirk cukraus, dukrai tuoj autobusas, nespės kavos atsigerti.“ Dukra atvažiavusi motinos aplankyti, bet negali iki parduotuvės nueiti.
V. Andrulis. Močiutei, kuri iš lovos jau nebepasikelia, suradome žmogų, kuris padėtų. Vaikus ji turi, bet motina jie nesirūpina. Močiutė gauna 900 litų pensijos, bet už paslaugas mokėti atsisakė — per brangu. Į Senelių namus taip pat nenori, nes reikės dalį pensijos už išlaikymą atiduoti.
Žmonės vis piktesni
S. Eidukienė. Staigus kritimas iššaukė pyktį. Žmonės vis irzlesni, pyktis liejasi ir šeimose, policijai tenka kištis. Rizikos šeimų tėvai — vieni bedarbiai. Ir pikčiausi yra tie, kurie dešimt metų buvo pašalpų prašytojai, valstybės išlaikomi.
V. Andrulis. Prie gero gyvenimo įprantama. Jeigu anksčiau gatvė buvo apšviesta, tai nebandyk dabar jos neapšviesti. Būsi nesuprastas. Seniūnas yra pastatytas prieš žmogų, kuriam toliau nebėra kur eiti. Bet kai biudžetų eilutės tuščios, lieka vienintelis būdas padėti — geranoriškumas, moralinis palaikymas.
— Kokia padėtis yra Bubių seniūnijoje, kuri yra prie gero kelio ir miesto?
V. Slabys: Didžiulis skirtumas, kai seniūnija yra arčiau miesto ir gero kelio. Rajone pas mus mažiausiai socialiai remtinų žmonių. Mieste daug kas dirba, daug rekreacinių zonų — daug poilsio bazių. Žmonės negyvena taip blogai, kaip kitur.
Tačiau seniūnijas lyginti sunku. Vienos asignavimų per metus gali gauti ir kelis milijonus litų, kitos — kelis šimtus tūkstančių.
V.Čelkienė: Mes, pavyzdžiui, tik 15 tūkstančių litų. Šiaulių miesto seniūnijos šalyje bene vienintelės neturi socialinių darbuotojų. Bet žmogui durų neparodome, bent telefono ragelį pakeliame — esame tarpininkai tarp žmogaus ir kitų institucijų.
Yra kelios Lietuvos
— Mūsų tik trys milijonai, teritorija — maža, tai kodėl tokia didžiulė atskirtis? Sakoma, kad yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Ar tą jaučiate?
Vieningai: Taip ir yra.
V. Slabys. Vilniuje pinigai pasilieka, ten ir Lietuva. Klaida buvo padaryta, kad Lietuva iš karto nebuvo suskirstyta į regionus. Pinigai plaukė Vilniui. Lenkija, pavyzdžiui, suskirstyta į septynis regionus, ir visiems pinigai paskirstomi proporcingai.
V. Andrulis: Kražiuose neseniai buvo atvažiavęs posėdžiauti Vilniaus universiteto senatas. Klausiau, ką mąsto mokslininkai apie kaimo ateitį? Atvirai pasakė: „Mes tais dalykais neužsiimame“.
Šiaulių universitetas rengia kaimo ateities programą. Pasak jos kūrėjų, reikia užmiršti, kad kaimas yra užkampis. Į kaimą turi ateiti nauji žmonės. Tokia tendencija jau yra — kiek miestiečių gyvena kaime, dirba mieste.
Kaime stambūs ūkininkai kabinasi į gyvenimą su Europos Sąjungos pagalba, bet smulkieji ūkininkai rinkos sąlygomis tikrai neišsilaikys. Jiems reikia suteikti alternatyvios veiklos galimybę. Todėl labai svarbu, kad į kaimus ateitų inteligentai, kurie galėtų kurti bendruomenes, projektus rengtų ir įgyvendintų.
— Ar pats pasakytumėte, kad Kražiai užkampis?
V. Andrulis: Pats niekada taip nepasakyčiau, bet šiauliečiai pasakys. Aš nematau didelio skirtumo gyventi Kelmėje ar Kražiuose.
V.Čelkienė: Aš gyvenu Rėkyvoje, Šiaulių masteliu tai taip pat užkampis.
S. Eidukienė: Žagarėje, ypač prie upės, nerasite tuščio namo, visus išpirko miestiečiai. Daugelis jų dar darbingi, galėtų ateiti į bendruomenę, bet atvažiuoja čia šeštadieniais sekmadieniais — poilsiauti. Tie, kurie grįžo gyventi — daugiausia pensininkai. Bet yra visuomeniški, kuria klubus, išjudina žmones. Ekonominės naudos nėra, bet yra kultūrinio pakilimo.
Lietuvos pakraščiuose
S. Eidukienė. Prieš rinkimus politikai net mus, kad ir kaip toli esame, prisimena. Vienas per sutikimą sakė Baltarusijoje pamatęs, kad Lietuva, palyginti su Baltarusija, į priekį yra pažengusi 10— 15 metų. Dabar Žagarėje jaučiąs, kad Vilnius, palyginti su Žagare, pažengęs į priekį 10— 15 metų.
Jo klausiau:„Ar nebus taip, kad vieną rytą atsibusite, ir žvelgdami į pakraščius mūsų nė nebeišvysite?“.
Nejaučiame, kad kažkas iš viso mąstytų apie tai, jog žmonės gyvena ir pakraščiuose. Juk yra ekonominių galimybių čia remti verslą? Yra tų svertų, bet apie juos negalvojama. Viskas daroma „tik kaip nors“. Siūlo, gal imkitės turizmo? Neišgyvensime mes iš to turizmo.
— Prieš rinkimus politikai pas jus važinėja, bet ar Seimo nariai klausia Jūsų, ką toks įstatymas ar kitas duotų?
V. Slabys. Lietuvos seniūnų asociacija pati tuos klausimus kelia. Buvome Seime susitikę su Konservatorių frakcija. Atsižvelgiama į mūsų siūlymus.
V. Andrulis. Paprieštarausiu, neatsižvelgiama. Žemėtvarkos skyriai seniūnijose buvo, ėmė ir panaikino. Kiek žmonėms problemų? Važiuoja dabar į rajoną, nebeužtenka į seniūniją ateiti. Vėliau gal ir į Vilnių turės važiuoti, nes, girdime, kad ten bus Žemės fondas. Vėl Vilniuje kažkas kuriasi, kodėl negali tų dalykų atiduoti savivaldybėms? Sakome, bet jie negirdi.
— Ar žemės reforma jau baigta, kaip tvirtinama, naikinant seniūnijose žemėtvarkininkus?
V. Andrulis. Ne. Dar daug yra valstybinės žemės, įstrigęs jos pirkimas, daug problemų dėl žemės nuomos sutarčių. Galus suvedžioti labai sudėtinga.
V. Slabys. Mums žemėtvarkininkas reikalingas ir dėl pašalpų, kad pažymas žmonėms teiktų. Dabar patys dėl jų važiuojame į Šiaulius.
S. Eidukienė. Turime tarpininkauti, vietoj to, kad žmogus pats vietoje galėtų susitvarkyti reikalus.
— Manote, kad biurokratijos saulėlydis ne nuo to turėjo prasidėti?
V. Slabys. Ir nebus sumažinti tie biurokratai, kurie aukščiau sėdi. Bus sumažinti specialistai, kurie patys reikalingiausi.
V. Andrulis. Nervina didžiulis popierizmas. Darome programinius biudžetus, surašome krūvas popierių. Ar reikia mums tiek tų programų, kodų? Finansų ministras buvo atvažiavęs, klausiau, sako: „Išsigalvoji, tai greičiausiai savivaldybės reikalavimas“. Ne, sakau, ministerijos. “Tada reikia“, — ir diskusija baigėsi.
Bendruomenių vaidmuo svarbus
— Kokie santykiai yra su bendruomenėmis?
V.Slabys: Bendruomenės daugeliu atveju kūrėsi dėl to, kad savivaldybė neskyrė dėmesio vienam ar kitam kaimui. Norėjo žmonės tvarkytis, reikėjo pinigų, per bendruomenių veiklą galima buvo juos gauti. Bet kūrėsi ir dėl to, kad atsirado lyderis — žmogus, kuris norėjo save išreikšti.
S. Eidukienė. Su bendruomenėmis palaikome ryšius. Jos daug gero yra padarusios, kol bendruomenių vadovai nesusirado nuolatinio darbo. Ypač tos, kurios įsikūrė atokesnėse vietose, kur nebuvo kultūros namų.
V. Andrulis: Kai užsidarinėjo mokyklos, kultūros namai, kaimai būtų likę be nieko, jeigu ne bendruomenės. Neturėtume sutvarkytų bendruomenių namų, aplinkos. Jos tuos darbus darė, rašė projektus, laimėjo paramos lėšų.
Bet jos apima nedaug žmonių, ir vos ne klanais tapo. Tikėtasi, kad seniūnaičiai atstovaus platesniam bendruomenės ratui. O kas išėjo? Tauta skeptiškai pasižiūrėjo — juos rinko ir 20, ir mažiau žmonių.
Seniūnaitis turi tik gerus norus
— Seniūnaičiai — nauja institucija. Ar jau aišku, ką jie veiks?
S. Eidukienė: Seniūnaičiai reikalingi ryšiams su žmonėmis palaikyti. Negaliu apibėgti kiekvieno kaimo, kiekvienos trobos. Ir anksčiau kaimuose turėjome padėjėjų, tik jie buvo neformalūs.
V. Slabys. Kolega iš Pakruojo rajono dalijosi patirtimi. Sako, anksčiau pasakau, kad nėra pinigų, žmonės abejoja. Kai seniūnaitis pasako, visi supranta, žmogus žino, iš tiesų, nėra pinigų.
V. Andrulis: Bet dabar kai kur atsirado du bendruomenės atstovai — seniūnaitis ir bendruomenės pirmininkas. Tai — užprogramuotas konfliktas. Anksčiau su bendruomenių atstovais tardavomės, kurią gatvę asfaltuosime ir panašiai. Dabar kviečiu ir seniūnaičius, ir bendruomenių vadus.
V. Čelkienė: Mes turime modelį, kaip dirbsime su seniūnaičiais. Prieš trejus metus įsteigėme seniūnijos tarybą. Joje dirbo bendruomenės atstovai. Dabar viskas tik formalizavosi.
V. Slabys. Pritariu, reikia tartis ir su seniūnaičiu, ir su bendruomenės pirmininku. Kad žmogui nereikėtų galvoti, pas kurį dabar eiti, kuris svaresnis?
V. Andrulis: Bet šiandien seniūnaičio padėtis yra žymiai blogesnė, nei bendruomenės pirmininko. Pirmininkas teikia projektus paramai, gauna lėšų, turi kompiuterius, lėšų limitus telefonų pokalbiams. Seniūnaitis neturi nieko, jokio finansavimo — tik gerus norus. Tai ar reikia viename kaime du bendruomenių atstovus turėti?
S. Eidukienė: Tačiau aktyvus seniūnaitis yra didelė pagalba. Taryba priėmė sprendimą, kad už pašalpas reikia atidirbti keturias dienas. Tai vieno kaimo seniūnaitis vis atvažiuoja: „Ar nėra tokių?“ Taip visus kelkraščius išvalė, kapines sutvarkė, net balas ant kelio. Tie žmonės dabar labai stengiasi. Bet kiek ilgai?
— Ar seniūnų įtaka padidėtų, jeigu būtumėte renkami?
V. Čelkienė. Ne. Pirmiausia dėl to, kad neturime jokio savarankiškumo. Kas iš to, kad mus išrinks, ką mes darysime?
V. Andrulis. Seniūnas turi būti kompetentingas žmogus. Kiek sričių reikia išmanyti: komunaliniai, socialiniai, kultūros, švietimo reikalai, net teisės — visko mūsų klausia. O užšokus ant bangos ypač pagal partinius sąrašus, ką išrinks? Rinkimai dabar — populizmas.
Apie mokyklų atidarymą nebesvajojama
— Kaip vertinate mokyklų uždarymo procesą?
V. Andrulis. Aišku, blogai. Tačiau tokia realybė — nėra vaikų. Mokykla — kultūros židinys. Jeigu kaime yra mokykla, kultūros namai, bažnyčia, iš karto susidarai teigiamą įvaizdį — kaimas gyvas.
Kai Pakruojo rajone uždaroma mokykla, kurioje yra dar 25 mokiniai, man keista. Mes neuždarome mokyklos skyriaus, kuriame tik 11 vaikų.
Bet pats galvoju, ar leisčiau savo vaiką į tolimesnę mokyklą, ar į tą, kurioje viena mokytoja dirba su keliomis klasėmis? Aišku, leisčiau ten, kur geresnis ugdymas.
V. Čelkienė. Žmones geriausiai galima suvienyti per ugdymo įstaigas. Jos plėtoja kultūrą, sujungia bendruomenę į visumą. Ir mokyklos, ir darželiai tam turi didelės įtakos.
— Naikiname tuos žmonių traukos centrus. Kas vis dėlto vyksta? Nyksta bažnytkaimiai, ar neateis eilė Kurtuvėnams, Kražiams, Žagarei virsti bažnytkaimiais? Gal ne tokią valstybę kuriame?
V. Čelkienė. Aišku, ne tokią. Visuomenė paseno, jaunimas emigravo, kaimas nyksta.
V. Andrulis. Jau buvome pradėję džiaugtis, kad žmonės iš užsienių grįžta. Pinigus investavo, tėvukų trobikes remontavo. Dabar nauja emigracijos banga kyla.
S. Eidukienė.1914 metais Žagarėje gyveno 14 tūkstančių gyventojų, šiandien — 2300. Tai iš kur tų vaikų bus mokykloms išlaikyti?
Kitas dalykas, kad vis sprendžiama tik iš vienos pusės — pinigų. Turime Joniškio meno mokyklos Žagarės filialą, buvo pakilęs virš jo Damoklo kardas. Tos meno mokyklos — kultūros salelė, šviesuliukas. Ar kitais metais ją atstovėsime, nežinau.
V. Andrulis. Pasigendu regioninės politikos. Jeigu nebus mažesnių mokesčių čia plėtojamam verslui, tai nebeteks mums mokyklų atidarinėti. Kitas dalykas, kaimuose nebėra iniciatyvių žmonių. Yra galimybių alternatyvius verslus pradėti, bet turi būti žmogus, kuris norėtų tą verslą pradėti. Mes, seniūnai, galime tik padėti.
DISKUSIJA: Prie apvaliojo stalo apie seniūnijų problemas diskutavo ( iš kairės) Bubių seniūnas Vytautas Slabys, Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė, Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė ir Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis.
SENIŪNAI: „Šiaulių krašto“ redakcijos surengtoje diskusijoje dalyvavo (iš kairės) Kražių seniūnas Andrulis, Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė, Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė ir Bubių seniūnas Vytautas Slabys.
VAIDMUO: Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė savo darbą apibūdina trumpai — seniūnas yra tarpininkas tarp žmogaus ir kitų institucijų.
PAKRAŠČIAI: Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė nejaučia, kad aukščiausia valdžia galvotų apie žmones, kurie gyvena Lietuvos pakraščiuose.
INICIATYVA: Bubių seniūnas Vytautas Slabys vienas pirmųjų inicijavo bendruomenių kūrimą: „Kaimai galėjo lengviau išspręsti problemas, o atsiradę lyderiai — save išreikšti.“
POLITIKA: Kražių seniūnas Vaclovas Andrulis pasigenda regioninės politikos, kuri iniciatyvius žmones paskatintų kurtis kaime, čia pradėti verslus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Seniūnas yra pastatytas prieš žmogų, kuriam toliau nebėra kur eiti.
Ar nebus taip, kad vieną rytą atsibusite, ir žvelgdami į pakraščius mūsų nė nebeišvysite?
