Miš­ki­nin­kas: „Šie me­tai me­džiams pro­ble­miš­ki, bet Šiau­lius gelbs­ti di­de­lė įvai­ro­vė“

Miš­ki­nin­kas: „Šie me­tai me­džiams pro­ble­miš­ki, bet Šiau­lius gelbs­ti di­de­lė įvai­ro­vė“

Miš­ki­nin­kas: „Šie me­tai me­džiams pro­ble­miš­ki, bet Šiau­lius gelbs­ti di­de­lė įvai­ro­vė“

Ką Lie­tu­vos miš­kams reiš­kia ypa­č karš­tas ge­gu­žės mėnuo? Ar pa­sta­ruo­ju me­tu po­pu­lia­rė­jan­tis tu­riz­mas po ša­lies miš­kus gam­tai pa­de­da, ar truk­do? Kuo iš­si­ski­ria Šiau­lių re­gio­nas?

Į šiuos ir ki­tus klau­si­mus at­sa­ko Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Vals­ty­bi­nės miš­kų tar­ny­bos Miš­ko sa­ni­ta­ri­nės ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jas Vir­gi­li­jus Va­si­liaus­kas.

– Kas yra Miš­ko sa­ni­ta­ri­nės ap­sau­gos sky­rius ir kuo jis už­sii­ma?

– Pap­ras­tais žo­džiais ta­riant, Miš­ko sa­ni­ta­ri­nės ap­sau­gos sky­rius rū­pi­na­si miš­kų svei­ka­ta. Pir­miau­sia tai da­rant miš­kus rei­kia iš­žval­gy­ti – mes se­ka­me svar­biau­sias miš­ko li­gas bei ken­kė­jus. Taip pat gau­na­me bei se­ka­me vals­ty­bi­nių ir pri­va­čių miš­kų val­dy­to­jų pa­tei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Vi­sa tai iša­na­li­zuo­ja­me bei kas­met pa­skel­bia­me pro­gno­zę, kas ak­tua­lu miš­ki­nin­kams ir miš­ko sve­čiams.

Taip pat nu­sta­ti­nė­ja­me pa­žei­di­mus, kai į mus krei­pia­si ką nors įtar­ti­no pa­ste­bė­ję miš­ki­nin­kai ir miš­kų lan­ky­to­jai. Pa­ta­ria­me, ko­kių prie­mo­nių rei­kė­tų im­tis. Esant rei­ka­lui, nu­sta­to­me, ko­kios li­gos ir ken­kė­jai už­puo­lė au­ga­lus, sten­gia­mės juos gy­dy­ti.

– Nuo ko pri­klau­so Jū­sų mi­ni­ma me­ti­nė pro­gno­zė? Kas miš­ko gy­ve­ni­me kin­ta me­tai iš me­tų?

– Pag­rin­di­nis fak­to­rius yra orai – tiek per­nai, tiek šie­met orai pa­kan­ka­mai ne­ti­piš­ki. Ir, aiš­ku, miš­ko gy­ve­ni­mas la­bai pri­klau­so nuo ūki­nin­ka­vi­mo. Jei miš­ke ūki­nin­kau­ja­ma tin­ka­mai, šis au­ga svei­kes­nis, jei da­ro­mos klai­dos, au­gi­mas sto­ja, me­džiai ga­li ne­pri­gy­ti, sirg­ti – mes vi­sa tai ste­bi­me.

– Kuo ypa­tin­gi ar iš­skir­ti­niai Šiau­lių re­gio­no miš­kai?

– Re­gio­nas iš­skir­ti­nis sa­vo miš­kų įvai­ro­ve. Yra ir sau­ses­nių miš­kų, pu­šy­nų bei eg­ly­nų. Yra įvai­rių rū­šių la­puo­čių miš­kų, ku­riuo­se drėg­niau. Yra miš­kų, kur la­puo­čiai au­ga kar­tu su spyg­liuo­čiais. Yra net ir pel­ki­nių dir­vo­že­mių.

– Ar ši įvai­ro­vė re­gio­ną da­ro at­spa­res­nį įpras­toms miš­kų ne­gan­doms?

– Ži­no­ma, kuo di­des­nė įvai­ro­vė, tuo ma­žes­nė ti­ki­my­bė, kad vie­nas pa­ra­zi­tas pa­da­rys daug ža­los. Pa­vyz­džiui, Dzū­ki­jo­je, kur yra iš es­mės tik vie­na me­džių rū­šis, tai yra pu­šy­nai, ma­si­niams spyg­lius grau­žian­čių vabz­džių ži­di­niams iš­si­vys­ty­ti na­tū­ra­liai leng­viau. Kartu, kuo di­des­nė įvai­ro­vė, tuo miš­kai svei­kes­ni, o kuo miš­kai svei­kes­ni, tuo dau­giau juo­se nau­din­gų vabz­džių, ma­ži­nan­čių miš­kui ža­lin­gų vabz­džių pli­ti­mą.

– Ko­kie miš­kus lan­kan­čių gy­ven­to­jų at­si­lie­pi­mai? Ar jie la­bai ski­ria­si skir­tin­guo­se re­gio­nuo­se?

– Šian­dien žmo­nės no­riai vyks­ta ap­lan­ky­ti ne­bū­ti­nai pa­ties ar­ti­miau­sio miš­ko. Ne­bū­tų tei­sin­ga teig­ti, jog kaž­ko­kia­me re­gio­ne su­lau­kia­me dau­giau ar la­bai iš­skir­ti­nių klau­si­mų.

Gal ne­tgi prie­šin­gai – kai žmo­nės at­vyks­ta į ki­tą re­gio­ną, jie pa­ma­to kaž­ką šiek tiek nau­jo, ne­ži­no­mo, ir ta­da do­mi­si, ieš­ko in­for­ma­ci­jos. Nors bend­rai ver­ti­nant re­gio­nų skir­tu­mai Lie­tu­vo­je tik san­ty­ki­niai – mo­bi­lus, smal­sus žmo­gus tik­rai ne­sun­kiai ga­li su­si­pa­žin­ti su vi­sų jų spe­ci­fi­ka. Sau­si ir šil­ti pa­va­sa­rio orai suak­ty­vi­no me­džių la­pus ar spyg­lius grau­žian­čių vabz­džių pli­ti­mą ir kai ku­rias me­džių li­gas, to­dėl bend­rai pa­dau­gė­jo pa­klau­si­mų apie miš­kuo­se pa­ste­bė­tus me­džių pa­ken­ki­mus.

Žmo­nių są­mo­nin­gu­mas vie­na­reikš­miš­kai ky­la. Šiukš­lių šian­dien ran­da­me daug ma­žiau nei prieš ke­lerius me­tus, žmo­gaus su­kel­tų gais­rų skai­čius ir­gi kri­tęs. Ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dan­tys pra­šy­mai ne­mė­ty­ti nuo­rū­kų ir veng­ti lau­žų de­gi­ni­mo sau­suo­ju lai­ko­tar­piu tik­rai at­krei­pė žmo­nių dė­me­sį.

– Ko­kie kol kas yra 2018-ie­ji? Ką pa­ste­bi­te?

– Di­džiu­lę įta­ką tiek Šiau­lių, tiek vi­sos Lie­tu­vos mas­tu tu­rė­jo už­mir­ki­mai. Ant­ra 2017-ųjų pu­sė bu­vo la­bai lie­tin­ga. Žem­dir­biai ne­ga­lė­jo nuim­ti da­lies, kai kur ir vi­so der­liaus. Tai tu­rė­jo įta­ką ir miš­kams. Jau nuo praė­ju­sios lie­pos iki ru­dens pa­bai­gos ste­bė­tas per­tek­li­nis kri­tu­lių kie­kis, daug kur už­mir­ko miš­ko dir­vos.

Kas ta­da at­si­tin­ka? Van­duo sto­vi dir­vos pa­vir­šiu­je ir me­džio šak­nys už­dūs­ta. Jei reiš­ki­nys tę­sia­si il­giau, jos ima pū­ti, o ta­da me­dis ne­be­mai­ti­na­mas ir nu­džiūs­ta. Net jei ir ne­nu­džiūs­ta, tai nu­si­lpsta, ką pa­jau­čia ken­kė­jai, ku­rie leng­viau jį už­puo­la. Blo­giau­sia ši si­tua­ci­ja jau­niems, ke­lerių me­tų me­de­liams, nes jų šak­nys dar neiš­si­vys­čiu­sios.

– Ši ge­gu­žė bu­vo la­bai sau­sa ir karš­ta – gal­būt tai pa­dė­jo kom­pen­suo­ti bu­vu­sią drėg­mę?

– Jei­gu po už­mir­ki­mo dar pri­si­de­da ir saus­ros, tai me­džio gy­vy­bę už­tik­ri­nan­tys au­di­niai grei­čiau per­džiūs­ta ir dar la­biau nu­si­lpsta. Sau­sas, karš­tas oras reiš­kia, kad me­džiui iš­gy­ven­ti ima rei­kė­ti dau­giau van­dens, nei ga­li ap­rū­pin­ti šak­nys.

Šiau­liuo­se, kaip ir kai ku­riuo­se ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se, jau mė­ne­sį ne­ly­ja ir tai yra la­bai pa­vo­jin­ga. Jei saus­ra bū­tų ru­de­nį, ve­ge­ta­ci­jai bai­gian­tis, me­džiai ją iš­tver­tų leng­viau, bet ve­ge­ta­ci­jos pra­džio­je, kai tu­ri aug­ti nau­ji pum­pu­rai ir ūg­liai, saus­ra ga­li me­džius ir nu­žu­dy­ti.

– Ko­kios li­gos la­biau­siai pa­pli­tu­sios šiuo me­tu?

– Šiais me­tais gau­na­me daug pra­ne­ši­mų, kad ru­duo­ja pu­šų spyg­liai. Jau­nos pu­šai­tės me­ta spyg­lius – tai ir va­di­na­ma pu­šų spyg­liak­ri­te. Ir vėl­gi, ji pa­vo­jin­giau­sia jau­niems me­džiams. Kai spyg­lys ru­de­nį il­gai drėg­nas, li­ga jį pa­si­gau­na, o ki­tą pa­va­sa­rį, kai tik at­šy­la oras, spyg­liai ima kris­ti. Po per­nai me­tų drėg­nų orų, na­tū­ra­lu ma­ty­ti dau­giau spyg­liak­ri­tės.

Kaip ir kas­met, yra vė­ja­var­tos at­ve­jų. Kai iš­vers­ti me­džiai lai­ku ne­sut­var­ko­mi, pa­si­ro­do pa­vo­jin­giau­sias miš­kų vabz­dys vi­so­je Lie­tu­vo­je – žie­vėg­rau­žis ti­pog­ra­fas. Kas ke­lio­li­ka me­tų Lie­tu­vo­je ir vi­so­je Eu­ro­po­je ky­la di­džiu­liai jų ži­di­niai – tam rei­kia tik kait­ros ir iš­vers­tų eg­lių, ta­da jie ima dau­gin­tis, per­šo­ka į svei­kus me­džius ir su­kont­ro­liuo­ti si­tua­ci­ją tam­pa la­bai su­dė­tin­ga.

– Mi­ni­te pa­vo­jų jau­niems me­džiams, ką ga­li­me dėl to pa­da­ry­ti?

– Miš­ko val­dy­to­jai tu­ri skir­ti lė­šų ap­sau­gai nuo žvė­rių – stir­nų, brie­džių, el­nių – nes jie ir­gi la­biau­siai puo­la jau­niau­sius. Nuo gam­ti­nių są­ly­gų neap­si­gin­si, bet tei­sin­gai pa­so­din­ti ir po to ap­sau­go­ti me­džius ir­gi yra tam tik­ras moks­las, į ku­rį rei­kia in­ves­tuo­ti. Šie me­tai jau­niems miš­ko žel­di­niams tik­rai bus pra­sti, bet ga­li­me rū­pin­tis, kad ki­ti to­kie jau ne­be­bū­tų.

Užs. Nr. 386298

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.