
Naujausios
Savivaldybė turėtų supirkti tuščias sodybas
– Per trisdešimt pastarųjų metų Kelmės rajone išnyko dešimtys kaimų. Juose neliko nė vieno gyventojo. Tik ūkininkų ariama žemė. Panaši situacija ir daugelyje kitų šalies rajonų. Jūs tvirtinate, kad kaimą dar įmanoma išgelbėti. Ką siūlote?
– Jau nuo to laiko, kai atsikėliau į tėvų sodybą Skruzdėlynės viensėdyje, galvoju apie Naujakurystės programą. Aš į savo gimtinę grįžau. Čia auginu daržoves, Žemaitukų veislės žirgus. Tačiau tokių žmonių kaip aš – nedaug.
Kaimas sensta. Tėvai išeina Amžinybėn. Vaikai užsieniuose arba didmiesčiuose jau įsitvirtinę, sukūrę šeimas. Niekam nereikalingos sodybos nyksta. Jos galėtų tapti jaunų, šiandien pradedančių kurti gyvenimą šeimų pastoge. Juk yra elektra, kitos komunikacijos, kiemai, ūkiniai pastatai.
Tarp jaunų ir brandesnio amžiaus žmonių noro gyventi kaime daugėja. Kaimo erdvę, laisvę, gerą orą, ramybę vertina vis daugiau nuo miesto triukšmo norinčių pabėgti žmonių. Tik jiems galbūt trūksta informacijos. Nes kai kurių ištuštėjusių kaimo sodybų niekas nė nesirūpina parduoti.
Pašilės krašte, palei Žiogės upelį, yra tuščios bene penkios sodybos.
Naujakurystės programos esmė būtų skleisti kuo daugiau informacijos. Savivaldybės galėtų numatyti bent dalį biudžeto, kad supirktų ištuštėjusias sodybas. Po to ieškotų jaunų šeimų ir kviestų jas grįžti į Lietuvos kaimą.
Keletą metų jauna šeima galėtų gyventi sodyboje, ją tvarkyti, o po to dalimis išsimokėti savivaldybei už būstą.
Panaši programa veikė 1919– 1920 metais. Ir kaimas tuo metu tapo gyvybingesnis. Tuomet Lietuvoje buvo pastatyta tūkstantis mokyklų. O mes pastaruoju laiku tiek pat mokyklų, tikriausiai, būsime uždarę.
Žemės ir pramogų!
– Tačiau prie sodybų esančią žemę, dar savininkams esant gyviems, dažniausia jau būna nupirkę stambieji ūkininkai. Ką veiktų jaunimas kaime be žemės? Be to, ir gyvenimas čia tapęs gana niūrus.
– Sutinku. Stambieji ūkininkai dažnai giriasi tai vienur, tai kitur nupirkę žemės. Pasididžiuodami važiuoja brangiais automobiliais. Laukus aria po pusę milijono kainuojančiais traktoriais.
Bet jie sunaikina smulkesnius ir vidutinius ūkius. Kaime nebelieka žmonių. Jie irgi tų tūkstančių ar šimtų hektarų nenusineš į kapus. O būtų daugiau smulkesnių ūkelių – kaimas taptų gyvybingesnis.
Manau, jog bent dalį to, kas dar liko, galėtų išgelbėti Naujakurystės programa.
Kaimo tuštėjimo blogį greitai pajus ir patys stambieji ūkininkai. Jau dabar trūksta darbo jėgos.
O dėl pramogų – viskas priklauso nuo pačių žmonių. Tik reikia, kad kas nors parodytų kryptį. Kodėl neatgaivinus kaime šokių, gegužinių? Žmonės taptų draugiškesni, bendruomeniškesni, atitrūktų nuo kompiuterių ir kito dirbtinio intelekto. Tokius renginius propaguoja etnokultūros žinovas kelmiškis Valdas Rutkūnas. Kokie populiarūs jo rengiami naktišokiai! Į juos privažiuodavo entuziastų net iš užsienio.
Pavyzdžiui, Karšuvos piliavietėje, gamtoje buvo pastatyta opera "Pilėnai". Ten aktoriais tapo ir mano žemaitukai žirgai. Kodėl tokių renginių negalėtų būti daugiau? Juk kaimo žmonės – išradingi, kūrybingi, turi humoro jausmą.
Ne pro šalį būtų ir papročių mokslo atsiradimas. Vaikus lietuvių papročių būtų galima pradėti mokyti jau darželyje ir iki pat mokyklos baigimo. Antai Skuodo rajone darželio auklėtojos vaikus moko šnekėti žemaitiškai. O vaikai, sugrįžę iš mokyklos, moko savo tėvus.
Dėmesys ekologijai
– Iš tiesų gaila nykstančio kaimo. Gaila vaikų, besimurdančių didmiesčiuose arba kenčiančių atskirtį nuo gimtinės užsienyje. Bet jie tvirtina, jog miestuose ir užsienyje daugiau galimybių. Antra vertus, galimybių daugiau tik pasinaudoti jomis ne visuomet užtenka laiko ir lėšų. Ką pagal Jūsų siūlomą programą jaunimas galėtų veikti kaime? Tik gyventi ir važinėti į darbą miestuose? Ar patys kurti darbo vietas?
– Galimas ir vienas, ir kitas variantas. Išsilavinęs žmogus, ko gero norės važinėti dirbti į miestą. O gal sukurs verslą kaime? Kodėl, pavyzdžiui, neatidarius avikailių perdirbimo įmonėlės? Paskui siuvimo cecho. Juk avies kailis – puiki ekologiška medžiaga vaikų kailinukams, liemenėms, šlepetėms ir kitiems dalykams. Dabar gi po 50 tūkstančių avikalių kasmet užkasame į žemę.
Galvojant apie ekologiją ir iš dėvėtų rūbų būtų galima siūti daugkartinio naudojimo maišelius prekėms.
Jau yra ne vienas kaimo verslo pavyzdys. Antai Kražiuose jauna Bakučių šeima gamino kebabus, jais prekiavo. Dabar išplėtė verslą, įsigijo dalį namo miestelyje, jį sutvarkė, o tuo pačiu papuošė Kražius.
Karklėnuose Butkų šeima įkūrė kepyklėlę. Galimybių ir kaime yra. Tik reikia šiek tiek kūrybiškumo ir valdžios palaikymo.
Galiausiai, galima išnaudoti ir savo krašto gamtą. Antai Pašilės miškas, kuriame būtų galima pasivaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, pajodinėti žemaitukais.
Vabaliuko ežerėlis, 350 metų senumo ąžuolas, Dievo pėdos akmenėlis. Ir pernakvoti būtų galima kaimo pirkioje arba Pašilės daugiafunkciame centre. Puikiausia kaimo turizmo idėja.
– Pavyzdžiu galėtų būti ir Jūsų paties verslas. Auginate daržoves, jas vežate parduoti į miestus. Veisiate žemaitukus.
– Pastaruoju metu vežu daržoves į Vilnių. Mūsų ūkininkus ten prekiauti pakvietė vietos bendruomenė. Atitinkamomis dienomis turgeliui paskyrė krepšinio aikštelę šalia Brežnevo laikais statytų daugiabučių namų. Ten, matyt, būstai pigesni. Gyvena daug jaunų šeimų. Jos mielai perka kaimišką produkciją. Nereikia jokių plastikinių maišelių ar pakuočių. Žmonės atsineša savo dėžutes.
Planuojame įsteigti ir ūkininkų parduotuvėlę. Bendruomenė tam tikslui surado 140 kvadratinių metrų patalpas.
– Bet daržoves vežti į Vilnių – toli. Ar apsimoka toks verslas?
– Nėra labai naudingas. Geriau būtų, jei savivaldybės pirktų vietos ūkininkų produkciją mokyklų, darželių valgykloms, ligoninėms, kariuomenei.
Savivaldybės dangstosi Viešųjų pirkimų įstatymu. Bet Ukmergė priėmė sprendimą maitinti žmones savo krašto ūkininkų produkcija, ir niekas to neuždraudė.
Dauguma valdininkų – kažkokie užglušinti. Bijo naujovių. Kaip svogūnai įsivynioję į savo luobą. Kada jį pramušime?