Naujausios
APKLAUSA
Kas „Šiaulių krašte“ labiausiai domina ir ko trūksta?
Juozas EISMONTAS, Radviliškio miškų urėdijos urėdas:
— Labiausiai domina ekonominės temos. Norėtųsi, kad laikraštis daugiau rašytų apie rajono ir kaimynines įmones. Esame prekybininkai, todėl svarbu žinoti, ar šios įmonės galėtų būti rimtas partneris. Ekonominės publikacijos padėtų orientuotis.
Patinka rašiniai apie įdomius žmones. Žmonės jau pavargo nuo kriminalų, blogų naujienų.
Irena URBELIENĖ, Radviliškio darbo biržos direktorė:
— Patinka publikacijos apie žmones „perliukus“. Jų tikrai yra nemažai. Patinka gilesni straipsniai, kuriuose analizuojama situacija. Norėtųsi daugiau paskaityti apie bendruomenes, juk ten tokių dalykų žmonės prisigalvoja ir įgyvendina, kad yra ko pasimokyti. Pasigendu gražių kultūrinių renginių panoramos. Norime gražių dalykų.
Jonas MONGIRDAS, pensininkas:
— Jau keliolika metų esu „Šiaulių krašto“ skaitytojas ir perskaitau laikraštį nuo pradžios iki galo. Labai patinka politika, ekonominės, socialinės temos.
Norėtųsi daugiau šalies ir pasaulio sporto. Mėgstu skaityti apie įdomius žmones, jų išskirtinius likimus „Gyvenimo spalvose“.
Arimalda BRUNIENĖ, Radviliškio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė:
— Man patinka šis laikraštis. Skaitau viską ir vyrui parvežu paskaityti.
Remigijus JANKUS, Žemės ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas:
— Kiekvieną dieną perskaitau internetinį „Šiaulių krašto“ variantą. Randu įvairios informacijos. Man, žemės ūkio specialistui, norėtųsi, kad būtų daugiau rašoma apie kaimą, jo problemas ir pasiekimus.
Kalbino ir fotografavo Laima AGANAUSKIENĖ
Šokėjų vadovė tebėra reikalinga
Šiemet Aldonai Pakeltienei sukako 75— eri, o ji vis reikalinga Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinėje mokykloje. Čia ji, profesionali medikė, keturis dešimtmečius vadovauja tautinių šokių kolektyvams, kurie atrenkami šokti kiekvienoje Dainų šventėje, laimi konkursuose.
Šokėjų vadovė įvertinta ne vienu apdovanojimu, garbingu vardu, šūsnimi garbės raštų. Nuo 2000— ųjų A. Pakeltienė yra Akmenės rajono garbės pilietė.
„Visų tų apdovanojimų man gali ir nebūti. Nors ačiū visiems už įvertinimą.Man svarbiausia — šokiai ir šokėjai. Svarbiausia, kad esu su jais. Pagrindas, kai matai, kaip gyvenime pasiseka buvusiems mano šokėjams. Tada ir pajunti, kad ėjai gyvenime su prasme“.
Ir A. Pakeltienės namiškių gyvenimo būdas — šokis, daina. Vyras Kazimieras jaunystėje atliko vaidmenį operetėje, kaip perspektyvus šokėjas buvo kviečiamas į ansamblį „Lietuva“, o ir dirbdamas rajono mokyklų direktoriumi, švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, Tarybos pirmininku vis dainavo ir iki šiol dainuoja “Cementininko“ chore.
Sūnus Kęstutis, dirbantis gydytoju Vokietijoje, parvažiuoja į Dainų šventes Vilniuje, nes mokykliniais metais lankytos šokių repeticijos ir koncertai išugdė pomėgį. Abu vyrai skatina, padeda, kai A. Pakeltienė suabejoja, nespėja, nepajėgia. „Kazimieras šokėjams siuva nagines, kai jų reikia scenoje“, — šiltai pasakojo šokėjų ugdytoja.
Dabartinė šokėjų laida jai atrodo ypatinga. Tokia, kokia buvo pati pirmoji, kurioje šoko sūnus Kęstutis.
„Kuo ypatinga? Gal todėl, kad berniukai nėra susižavėję sportu. Nėra iš tokių, kuris lanko krepšinio treniruotes ir dar ateina šokti. Jie — šokėjai. Ir tokie ateina į repeticijas dažnai visa valanda anksčiau. Šnekasi, muzikos įrašais keičiasi, saldainiais vaišinasi. Su mergaitėmis kalbasi. Pamokas aiškinasi. Aš tokioje atmosferoje labai puikiai jaučiuosi“.
Vadovė džiaugiasi auklėtinių pasiekimais. Kaip pavyzdį mini buvusį šokėją, už kurį laidavo, kad neišvežtų į pataisos namus ir išlaikė kolektyve, dabar jis — mokslų daktaras.
A. Pakeltienė neturi choreografinio išsilavinimo, tačiau pati yra sukūrusi apie 20 šokių. Tokių, kuriuos šoka ne vien jos kolektyvai.
„Statau tokį šokį, kokį pasako man muzika, — sakė A. Pakeltienė. — Bet tik tautinius šokius, neišeina statyti šiuolaikinių. Nenoriu. Jie man atrodo tarsi gatvės šokiai, ne scenos. Jie dūšios nesuvirpina, tik sukelia azartą“.
Vadovei patinka matyti, kaip jos šokėjai tampa gražūs, grakštūs, pasitempę ir geresni vienas kitam, aplinkiniams.
Aldona Pakeltienė apie laikraštį:
— Oi, čia įdomus laikraštis. Pirmiausia turbūt Kazimieras neišgyventų be jo. Ryte atsikelia, gali būti neapsirengęs, o eina pasiimti laikraščio. Ir nė pusryčių nereikia, kol visą perskaito. Taip, tai Kazimiero poteriai.
Užrašė Vytautas Ruškys+foto
Autoriaus nuotr.
ŠOKĖJAI: Per 40 metų Aldona Pakeltienė išmokė šokti šimtus Naujosios Akmenės moksleivių.
SUPRATIMAS: Aldona Pakeltienė sako, kad visada svarbu suprasti vaikus.
VADOVĖ: Šokėjų vadovė Aldona Pakeltienė nesunkiai įžvelgia, kuris žmogus yra tautinių šokių šokėjas.
APIE VADOVĘ
A. Pakeltienė 1942 — 1953 metais mokėsi Viekšnių vidurinėje mokykloje, Kauno medicinos mokykloje.
Felčerės — akušerės specialybę įgijusi medikė nuo 1957 metų dirbo rajono greitosios medicinos pagalbos tarnybose, čia sulaukė pensinio amžiaus. Nepaliko greitosios ir kai 1968 metais tapo Naujosios Akmenės 2— osios (vėliau — „Saulėtekio“) vidurinės mokyklos medicinos felčere.
Jos vadovaujami tautinių šokių kolektyvai pirmą kartą 1975 metais buvo atrinkti koncertuoti respublikinėje Dainų šventėje ir nuo tada yra kiekvienos tos šventės dalyviai. Jie daugkartiniai įvairių tautinių šokių konkursų, ir šalyje prestižinio konkurso „Pora už poros“ laureatai bei prizininkai. Šokėjai prieš 10 metų tapo “Aukso paukštės“ nominantais.
BENDRUOMENIŲ GERI DARBAI
Sapnas virto rekordu
Ramoniškio pagrindinė mokykla (Kelmės rajonas) gal ir būtų likusi mažai kam žinoma, jei ne prieš keletą metų šios mokyklos direktorių Ramūną Sadauską aplankęs sapnas: dangumi plaukia didžiuls žiedas iš įvairiaspalvių balionų. Turbūt nė pats mokyklos vadovas nepagalvojo, kad sapnas, padedant visai mokyklos bendruomenei, rėmėjams ir bendraminčiams, virs dar gražesne tikrove ir dviem rekordais, įrašytais į Lietuvos rekordų knygą.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Ramoniškio pagrindinės mokyklos direktorius Ramūnas Sadauskas, paprašytas prisiminti apie visoje Lietuvoje nedidelę mokyklėlę išgarsinusius rekordus, nusišypso: „Nė neįsivaizdavau, kaip tokią sapne matytą grožybę sukurti, bet mintis bent pabandyti padaryti kažką panašaus persekiojo nesustodama“
Ramoniškio mokykloje, per Vaikų gynimo dieną, visuomet rengiamos šventės. Direktorius pasiūlė šventę paįvairinti balionų žiedu.
Pradėjo ieškoti specialistų, kurie išaiškintų, ar apskritai įmanoma kelis šimtus balionų, surištų į žiedą, nuskraidinti dangumi. Klausinėjo fizikų. Paaiškėjo, kad įmanoma. Tik balionus reikia pripildyti helio dujų.
Dar reikėjo tiksliai žinoti, kas ir kiek sveria. Kubas helio pakelia 1 kilogramą 100 gramų, bet dar reikia pridėti ir tuščio baliono, rėmo svorį.
2005 birželio 1— ąją 600 balionų žiedas ne iš karto pakilo, užstrigo obely. Bet paskui lėtai dangumi Tytuvėnų link nuskrido.
Kitų mokslo metų pabaigoje į Ramoniškio dangų sėkmingai pakilo 1000 balionų. Dar kitų — 2200 balionų žiedas.
„Buvo smagu, bet kažkaip tie žiedai pradėjo nusibosti. Nepamenu, kieno mintis buvo dangumi nuskraidinti Lietuvos vėliavos imitaciją. Taip ir padarėme. Į balionus vaikai, šventės svečiai pridėjo savo norų, linkėjimų“, — pasakojo direktorius apie Ramoniškių bendruomenės prasmingą šventę.
Ir nors Ramoniškio pagrindinė mokykla išgyvena ne šviesiausias dienas, sulaukia mažiau moksleivių, direktorius tvirtino, jog ir šių metų pabaigoje šventė bus.
„Kokia — dar nežinome. Tikriausiai — be balionų, be rekordų. Jei atvirai, mums ne rekordai rūpi. Tie dangumi plaukiantys balionų žiedai — dėl žibančių vaikų akelių, dėl džiaugsmo, besiliejančio per kraštus, dėl unikalių įspūdžių, bendrumo jausmo, susitelkimo“, — šypsojosi direktorius.
ŽIEDAS: Pirmąsyk balionų žiedas į dangų nenorėjo kilti, užkliuvo už šakos, tačiau vėliau sėkmingai nusklendė mėlyne.
VĖLIAVA: Į dangų pakilo didžiulė trispalvė, nešama 2200 balionų.
DIREKTORIUS: Ramoniškio pagrindinės mokyklos direktorius Ramūnas Sadauskas per visas balionų šventes su pagalbininkais rišdavo balionus, kaldavo karkasus, stengdavosi šventės akimirkas užfiksuoti.
Autorės nuotr.
Giedotojas Juozas Grigalaitis: „Žmonėms gražios šiuolaikiškos giesmės“
Eugenijos ir Juozo Grigalaičių iš Pagryžuvio (Kelmės rajonas) durys jau keliolika metų atviros ne tik „Šiaulių kraštui“, bet ir giedotojams, kurie naujas giesmes repetuoja pas Grigalaičius. Juozas — visoje Tytuvėnų seniūnijoje ir aplinkiniuose rajonuose žinomas giedotojas.
Giedame keturiese. Maironių bažnyčios vargonininkė ir Ignas Kazlauskas „vedžioja“, o mes su Juozu Pastorasčiu — bosai, pritariame. Sekmadieniais giedame Maironių ir Tytuvėnų bažnyčių chore. Vos spėjame iš vienų Mišių į kitas.
Mus žino, pažįsta, tai pakviečia pagiedoti ir per šermenis. O pagrabų dabar labai padaugėjo. Tytuvėnų bažnyčioje nespėja vieno mirusio išnešti, jau laukia kitas. Eina žmogeliai namo...
Mane giedoti išmokė tėvas. Jis buvo žinomas giedorius. O aš — vyriausias sūnus. Tai ir vežiodavosi mane į pagrabus. Nuo jaunystės ir giedu.
Vienur nori, kad giedotume „Kalnus“. Kitur prašo melodingų šiuolaikinių giesmių. Giedojimo tradicijas pakeičia ir bėgantis laikas. Anksčiau žmonės norėdavo senoviškų kantičkinių giesmių.
Man labiausiai patinka melodingos giesmės. Ypač „Dieve, arčiau Tavęs“. Jos nenusibosta. Gali giedoti ir giedoti. Pakylėja žmogų. Padeda užmiršti kasdienius rūpesčius.
Giedame iš „pomietės“. Bet jei norime išmokti naują giesmę, renkamės pas mane. Yra didelis kambarys.
Aš pučiu ir triūbą. Muzikantai repetuoja kultūros namuose. Kultūros namuose atgyja prisiminimai. Prisimenu, kai kolūkio pirmininku dirbo Albertas Telyčėnas, nupirko mums dūdas. Jeigu reikia ką palydėti amžino poilsio, pirmininkas agronomui parašo raštelį. Tas duoda komandą užgesint traktorius. Persirengiame specialiai dūdoriams kolūkio nupirktais kostiumais ir pučiam triūbas. Pasijusdavom tokie reikalingi, svarbūs.
Juozas Grigalaitis apie laikraštį: „Kaip būsi be laikraščio. Kažko trūksta — lyg tą rytą būtum nepavalgęs. Labiausiai mėgstu skaityti apie valdžios ir paprastų žmonių gyvenimą. Bijau, kad Prezidentė nepradėtų eiti Kubiliaus keliu. Jei nenusileis, pasielgs vyriškai.“
GIEDOTOJAS: Pagryžuvio kaimo pensininkas Juozas Grigalaitis sekmadieniais gieda per Mišias bažnyčiose, šiokiadieniais — per šermenis, laidotuves, metines ir kitom progom.
Autorės nuotr.
Užrašė Regina MUSNECKIENĖ+nuotr.
GALERIJA
Tautodailininkės paveiksluose karaliauja gėlės
APIE AUTORĘ: Tautodailininkė, „Šiaulių krašto“ skaitytoja Virginija Kutkienė iš Skaistgirio (Joniškio rajonas). Kūrėja paveiksluose išlieja meilę gamtai, ypač — gėlėms. Neseniai jos “žydintys“ darbai buvo eksponuojami Joniškio žemės ūkio mokykloje. Autorė rengia senųjų kryžių ornamentikos ir jų atspindžių gamtoje parodą.
V. Kutkienė gimė Kaune, baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Dirbo Kalnelio (Joniškio rajonas) pagrindinės mokyklos dailės ir technologijų mokytoja. Bendrose parodose moteris dalyvauja nuo 1978 metų, surengė dvi personalines parodas. Tautodailininkų sąjungos nare tapo 2005 metais.
Autorės nuotraukos ir reprodukcijos
SENTIMENTAI: Šis paveikslas autorei labai brangus, nes yra vienas pirmųjų, sukurtas 1978 metais. Su juo dailininkė iki šiol nenori atsisveikinti.
BIJŪNAI: Saulės apšviesti bijūnai atrodė tarsi permatomi ir prašyte prašėsi perkeliami į paveikslą.
PUOKŠTĖ: Dailininkė sykį gavo dovanų puokštę lelijų. Jau pradėjus žiedlapiams kristi, sumąstė savo darbe jas „aptverti“ tvorele tarsi senoviniame močiutės darželyje.
PIEVA: Pieva ant drobės gimė po pasivaikščiojimo gamtoje.
LAUMŽIRGIS: Šis paveikslas skirtas Žagarės parkui, kuriame dailininkė pamatė skriejantį laumžirgį.
TULPĖS: Autorė sako negalinti apsieiti be tulpių, kurių išdidintuose žieduose išryškėja atspalviai, taškeliai, brūkšneliai. JNFO_tulpės_LR
VASARA: Tautodailininkei labai patiko ryški kardelių žiedų spalva.
VĖJAS: Paveiksle susitiko gėlė, vandens lašai, vėjas ir voriukas, besistengiantis nenukristi.
SPALVA: Tautodailininkė iš lauko atsinešė rasotą sodrų žalią lapą, kuris ir suteikė paveikslui žalią koloritą.
Parengė Loreta RIPSKYTĖ
Gyvoji enciklopedija
Mikniūnuose (Pakruojo rajonas) gyvenanti Rima Žemrietaitė parašė ne tik savojo, bet ir aplinkinių kaimų istorijas. Jų ištraukas spausdino „Šiaulių krašto“ leidžiamas “Pakruojo kraštas“. Rima ne kartą išjudino burtis ir bendrauti kraštiečius.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Prakalbinti senoliai
R. Žemrietaitės rašomasis stalas apkrautas aplankais su dokumentų kopijomis, užrašytų pasakojimų, prisiminimų juodraščiais, senomis fotografijomis, tekstų kopijomis iš įvairių knygų ir periodikos.
„Va ant gauto su dokumentais voko užsirašiau, ką paskambinęs vienas pašnekovas skubėjo išsakyti. Žmogus buvo pamiršęs, jo supratimu, svarbias detales. O man po ranka nebuvo kito popieriaus... Tokių vokų yra ne vienas, ne du. Ant šito greitosiomis užrašiau netikėtai susiklosčiusias eiles“, — voką prie voko dėlioja Rima.
Rašyti kaimų istorijas R. Žemrietaitė pradėjo prieš šešerius metus — taip sumanė prisidėti prie kitų bendruomenės aktyvistų, ruošiantis 410— ajam Mikniūnų jubiliejui.
Prakalbinus vieną, kitą garbaus amžiaus kaimyną, giminių istorijos tiesiog upeliais išsiliejo. Apie senovės Mikniūnų, Vainiūnų žmonių gyvenimą daug pasakojo stipriausio anų laikų ūkininko Juozo Kaniušo dukra Stanislava Bartaševičienė.
„Kai į Mikniūnus antrą kartą atėjo frontas (galėjo būti 1944 metai), tarybinis karininkas ėjo per kiemus, kur pamatęs gerą arklį ar vežimą liepdavo kinkyti. Žmonės tuščiai bandė kariškiams įsiūlyti prastesnius vežimus. Keturi apylinkių žmonės buvo su vežimais suvaryti — į juos sukrovė maistą (kiaulę kareiviai čia pat sodyboj nušovė, vištų prigaudė), grūdus, šovinius ir gabeno armijai. Aštuoniolikmetė Staselė vežimą vadelėjo iki pat Klaipėdos. Naktimis kartu besilaikę apylinkių kaimiečiai sustodavo pamiškėse, kad arkliai pailsėtų. O grūdus nuvežę, visi gavo raštelius, leidžiančius be kliudymų grįžti namo“, — vieną iš užrašytųjų istorijų prisiminė Rima.
Daug detalių iš senojo sodžiaus gyvenimo Rimai pasakojo Eugenija Muižienė iš Trivalakių, starkonietė Veronika Norvaišienė, Antanas Indriulis iš Binėnų, savo prosenelius, senelius, Vainiūnų dvaro istoriją prisiminė vainiūnietė Adolfina Norvilaitė.
„Vadinu juos mano seneliais — tokie artimi, šviesūs, išsaugoję atmintyje dešimtmečių įvykius šie žmonės. Kaimų šviesuliukai... Nėra buvę, kad žmonės neatsivertų“.
Kraštotyrininkės darbas apdovanotas
Rima prisiminė: profesionalai istorikai jos ne kartą klausė, kodėl su jais į kalbas nesileidžia, o jai patiki savo protėvių istorijas?
„Gal žino, jog gyvenu šalia, esu tokia pati kaimietė, kaip ir jie?“.
Moteriai bendravimas su kaimų šviesuliukais — pats didžiausias apdovanojimas. Užrašius vieno senelio pasakojimą, dažnao atsiliepia ir kiti giminaičiai, buvę kaimynai, pažįstami — skambina telefonu, rašo laiškus. Anūkai, proanūkiai prašo giminės istorijų kopijų, domisi, stebisi.
Žmonių pasakotas istorijas Rima lygina su kitais šaltiniais, kad neliktų netikslumų.
Rašant apie kryždirbį Joną Remeiką, jį pažinojusi moteris supainiojo meistro sesers vardą. Šią klaidą Rima vadina laiminga. Istorijai pasirodžius laikraštyje, atsišaukė J. Remeikos sesers giminės, kurių kraštotyrininkė iki tol veltui ieškojo, nežinodama pavardžių.
„Pats įdomiausias man dalykas — vieno ar kito žmogaus kilmė, jo šaknys, vardai. Kokių tik senovinių vardų neteko išgirsti! Buvo broliai Kajetonas ir Marcijonas, kitas kaimynas vadintas Nikodemu — labai senovišku vardu. O iš kur į Mikniūnų apylinkes atkeliavo vardas Anastazija, jei čia, skirtingai nei Pamūšyje, negyveno nei vieno rusų tautybės žmogaus? Kokia Amerencijos vardo kilmė“? Krašotyrininkė turi dar daug klausimų.
KRAŠTOTYRININKĖ: „Šiaulių krašto“ skaitytoja ir nuolatinė talkininkė Rima Žemrietaitė parašė dešimtį apylinkių kaimų istorijų.
Autorės nuotr.
„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ KLUBAS
„Dažniausiai skaitau nuo pabaigos“
— Iš karto laikraštį perverčiu iki paskutinio puslapio ir paskui skaitau įdomiausius straipsnius. Patinka priedai „Sveikata“, “Centas prie cento“, “Krašto žinios“. Dažniausiai leidinį skaitau nuo galo, — juokiasi Odeta Aukselienė iš Maldenių kaimo (Joniškio rajonas). Rankdarbių mėgėja “Šiaulių kraštą“ prenumeruoja aštuonerius metus, o jos tėvai — dar seniau. Kasmet dalyvauja prenumeratorių konkursuose — kartą tėvukas laimėjo gruzdintuvę.
Šiemet laikraštį Odeta su mama užsisakė prenumeratos 2010 metams akcijos metu.
Pasiūlymas
Maldenių moterys laikraštyje norėtų atskiros skilties šeimininkių firminiams gaminių receptasm. Ir dabar skaitydamos „Šiaulių kraštą“ kaimynės mėgsta rašinius su patarimais, kaip tvarkyti sodybą, namus, kokiomis liaudiškomis priemonėmis valyti, šveisti indus, grindis.
Odetos mama Irena Bertašienė ir Odetos kaimynė Laima Remeikienė gamina sūrius. Rūsius rudenį prikrauna stiklainių, pilnų obuolių, pomidorų, morkų sulčių, uogienių, įvairių mišrainių, marinuotų ir raugintų agurkų, su želatina konservuotų pomidorų.
— Net pritrūkstu stiklainių, papildomai perku. Paskui atvažiavusiems vaikams kaskart įdedu, — pasakoja Laima Remeikienė.
Odeta iš sodo atneša slyvų, įpila naminių pomidorų sulčių stiklinę, o jos mama Irena Bertašienė iš maišelio ištraukia dar šiltą naminį sūrį: „Šįryt pagaminau. Per 15 minučių suslėgiau. Turiu tris karves, yra pieno, tai darau sūrius — ir paprastus, ir keptus. Tik jų nerūkau. Pridedu kmynų, druskos, įtrinu česnakais, prieskoniais.
O šiemet dar užraugiau agurkų pagal naują receptą. Reikia indo dugną padengti krienų šaknimis ir lapais, tada dedi agurkus, susuktus į serbentų lapus, paskui vėl krienų uždedi ir taip sluoksniuoji. Dešimčiai litrų vandens dar patartina užpilti stikline degtinės. Labai traškūs ir skanūs agurkai.
Odetos Aukselienės receptas „Rudeninis pyragas“
Surenku tai, ką gero turiu rudenį sode — obuolių, slyvų. Galima dėti ir razinų. Vaisius supjaustau kubeliais, užpilu stikline cukraus, įmetu vanilės. Tada palaikau keletą valandų šaldytuve. Išėmusi į dubenį su obuoliais mušu 3— 4 kiaušinius, pilu maždaug 5 šaukštus miltų ir išmaišau. Tada patepu skardą riebalais ir šaunu į orkaitę. 180 laipsnių temperatūroje kepu apie 40 minučių.
Viskas labai pigu, paprasta, nereikia tešlai nei grietinės, nei sviesto. Skanaus!
Autorės nuotr.
Užrašė Loreta RIPSKYTĖ
UŽSIĖMIMAS: Odeta Aukselienė, dirbanti Judaičių pensione, vakarus leidžia nerdama servetėles, kepuraites vaikams.
SKAITYTOJOS: (iš kairės) Laima Remeikienė, Odeta Aukselienė (stovi) ir Irena Bertašienė pasiūlė skyrelį šeimininkėms.
FOTOKONKURSAS
„Aš čia gyvenu“
Fotografuokite tai, kas Jus supa: vietovės vaizdus, besikeičiančią aplinką, naujoves, įdomybes, atradimus — ir dalyvaukite fotokonkurse. Redakcijos prizais bus apdovanoti įdomiausių nuotraukų autoriai. Jūsų atsiųstas nuotraukas spausdinsime kitame priedo skaitytojams apie skaitytojus „Mūsų laikraštis“.
