Naujausios
Švediškas stalas Pietiniame
Didieji apuokai – Kviečių gatvės garsenybės. Iš kur jie atsirado Pietiniame rajone ir kaip jiems sekasi gyventi mieste, P. Adeikis papasakojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime „Pietinio apuokų paslaptys: nuo legendų iki tikrovės“. P. Adeikiui buvo svarbu ne tik supažindinti su didžiaisiais apuokais, bet ir paneigti mitus, nes, jo teigimu, feisbuke atsirado daug „specialistų“, kurie neturi žinių, bet turi nuomonę.
Pasak P. Adeikio, kurį laiką Pietiniame buvo vienas didysis apuokas, dabar jau yra keli: Kviečių gatvėje galima pamatyti visus tris.
Didysis apuokas (lotyniškai bubo bubo) – Lietuvoje ypač retas paukštis. Pasak P. Adeikio, esant gerai mitybinei bazei, didysis apuokas yra labai sėslus, teritorinis paukštis: užsiima teritoriją ir ją saugo. Apuoko užimama teritorija priklauso nuo ekosistemos, populiacijos dydžio ir, svarbiausia, nuo grobio.
Pietinio apuokas turi nedidelę teritoriją, nes gyvena ypač geromis sąlygomis, P. Adeikio žodžiais, ten tiesiog švediškas stalas. Paukščių rūšių, kurias gali medžioti, apstu, tad didžiajam apuokui belieka gyventi ir džiaugtis.
„Apuokas labai sėslus, neturi sezoninio migravimo. Pietinio apuokas labai geras to pavyzdys, matome, kad niekur nemigruoja“, – sakė P. Adeikis.
Pasaulio mokslininkai nėra priėję vieningos nuomonės, kiek yra apuokų porūšių: skaičiuojama nuo 10-ies iki 18-os.
„Mūsų didysis apuokas yra Bubo bubo bubo. Didžiausias yra Bubo bubo sibiricus, kuris gyvena Sibire. Atsižvelgiant į porūšių skirtumus, ypatumus, didieji apuokai skirstomi ir pagal regionus“, – sakė P. Adeikis.
Bubo bubo bubo porūšio patelė gali sverti iki 3–4 kilogramų. Apuokų, kaip ir kitų plėšriųjų paukščių, patelė būna stambesnė už patiną. Kuo atšiauresnės sąlygos, tuo didžiųjų apuokų masė didesnė. Mažiausi – gyvenantys pietuose.
„Jei žiūrėtume į namą Pietiniame, dešinėje pusėje tupi patinėlis, jis užima ne visą skylę, o kairėje patelė užima visą angą“, – sakė P. Adeikis.
Didžiųjų apuokų patelė yra agresyvesnė – gali net patį patinėlį užkapoti.
„Išvaizda jie mažai skiriasi – jei tupi pats vienas, nepasakysi, ar patinas, ar patelė. Bet kai tupi šalia, akivaizdžiai patelės kūno masė didesnė už patinėlio. Bet nereikia pamiršti ir tokio dalyko, kaip individualūs bruožai. Visada sakau – aš ir Sabonis beveik tų pačių metų gimimo, bet mes skiriamės“, – sakė P. Adeikis.
Patiną galima atskirti pagal labai smarkų ūbavimą, ypač, kai prasideda tuoktuvių periodas. Šis metas nereiškia tik patį dauginimosi periodą. Tai yra ir teritorijos užėmimas, ir partnerio ieškojimas.
„Pas mane ūbauja 12 apuokų. Ar čia yra tokių, kuriems trukdo ūbavimas?“ – šypsodamasis klausė P. Adeikis.
Didžiojo apuoko peilis ir šakutė
Pasak P. Adeikio, mitas, kad apuokai atskrido į miestą todėl, kad buvo iškirsti miškai ir jie nebeturėjo, kur gyventi. Taip nėra.
„Jeigu sako, kad didysis apuokas yra miško paukštis, galite iškart suprasti, kad tas žmogus nelabai supranta apie didįjį apuoką. Visoje literatūroje nurodoma, kad tai yra miško pakraščio, šlapynių, palaukių paukštis. Apuokas nelesa kankorėžių, kiškio kopūstų, samanų, grybų. Apuokas maitinasi paukščiais, vadinasi, gyvena ten, kur yra grobis“, – pasakojo P. Adeikis.
Apuoką biologas vadina 200 metrų miško gyventoju.
Lietuvoje didieji apuokai dažniausiai aptinkami Nemuno žemupyje, pamaryje. P. Adeikio nuomone, didiesiems apuokams būtų tinkamos buveinės ir žuvininkystės ūkių tvenkinių prieigose.
Didžiausia perinčių didžiųjų apuokų koncentracija yra Nemuno deltoje, pamaryje: šiame regione peri nuo pusės iki dviejų trečdalių visų žinomų porų. Tikslaus skaičiaus nežinoma: nurodoma ir dešimt, ir dvidešimt porų.
Poruotis didieji apuokai pradeda sausio – vasario mėnesiais. Peri tik patelė. Didieji apuokai sudaro ilgalaikes poras, bet, sako P. Adeikis, yra aprašyti atvejai, kai vienas patinėlis gali gyventi su dviem patelėmis ar su viena patele gyvena du patinėliai. Tai – išlikimo formulė, jei kas atsitiktų, nes patinėlis maitina patelę, kol ji peri.
Perėti patelė, P. Adeikio stebėjimu, pradeda nuo pirmo padėto kiaušinio. Dėtis – apie 4 kiaušinius.
Apuokai – ilgaamžiai, nelaisvėje gali išgyventi net iki 40 metų.
Pasak biologo, pas apuokus nėra Kaino sindromo, kai stambesnis jauniklis sulesa silpnesnį. Kol maži paukštukai apsiplunksnuoja, labai aiškiai matyti, kuris apuokiukas vyriausias, o kuris jauniausias. Jauniausias gali būt net perpus mažesnis, bet jie neskriaudžia vienas kito.
„Apuokas labai keistas paukštis. Kai atakuoja, žiauriai stiprus. Bet kai neatakuoja, jis toks liurbis. Jei tupi, jį gali atakuoti kokia nors zylė, terorizuoti, jis stovi, snarglį traukia. Didžiojo apuoko ginklas – nagai. Snapas – šakutė, peilis – nagai, nagais griebia grobį“, – paaiškino P. Adeikis.
Apuokas nemato visiškoje tamsoje – mato prieblandoje. Šis paukštis negali vartyti akių, bet gali bet kaip sukinėti galvą.
Didysis apuokas retas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse: Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje.
P. Adeikio teigimu, populiacijos būklę gali pagerinti perimviečių apsauga, saugių dirbtinių lizdaviečių įrengimas ir populiacijos papildymas nelaisvėje veisiamais individais.
„Didysis apuokas turi neigiamą bruožą – jis nesuka lizdų. 75 procentai apuokų peri ant žemės. Medžiuose peri tik tada, kai susiranda kitų plėšriųjų paukščių lizdus“, – sakė gamtininkas.
P. Adeikis feisbuke prisiskaito įvairiausių nesąmonių. Viena iš tokių – kad didieji apuokai gali būti pavojingi vaikams. „Tai išgalvota. Didžiojo apuoko grobis yra graužikai – žiurkės, lauko pelėnai, paukščiai, smulkūs, vidutiniai žinduoliai. Apuokas lengvai gali pagauti zuikį, netgi jauną lapiuką. Yra aprašyti atvejai, kai gaudo stirniukus, bet kai kurie tik gimę stirniukai yra mažesni už suaugusį zuikį.“
Dar vienas šių paukščių grobis – kritę gyvūnai, ypač dabar, kai keliuose blaškosi ir automobilių aukomis tampa nepatyrę lapiukai, usūriniai šunys, barsukiukai. Maita didiesiems apuokams – lengvas grobis.
Kelionė į laisvę
2011 metais pirmąjį didžiųjų apuokų introdukcijos bandymą inicijavo gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Programoje dalyvavo Lietuvos zoologijos sodas, Telšių urėdijos „Žvėrinčius“, Klaipėdos „Mini Zoo“, P. Adeikio veislynas Kurtuvėnų regioniniame parke. Į laisvę buvo išleisti 32 apuokai, visiems uždėti siųstuvai.
Tąkart taikytas kieto paleidimo būdas. Procesas, pasak P. Adeikio, vyksta taip: yra veisimo voljerai, vėliau išveisti apuokai perkeliami į adaptacinius voljerus, čia šiek tiek mokomi medžioti, duodamas gyvas grobis. Galiausiai didieji apuokai įdedami į transportavimo dėžę, atvežami ten, kur nustato komisija, ir paleidžiami.
Pirmasis rezultatas, sako P. Adeikis, gavosi truputį komiškas. Komisija buvo nutarusi, kad tinkamiausia vieta paleisti bus sengirė. Bet beveik visi didieji apuokai suskrido į tą patį Nemuno žemupį, į pamarį ir į Kaliningrado sritį.
Programa pasibaigė, finansavimo nebebuvo, dalis programos dalyvių pasitraukė.
„Mes su Lietuvos zoologijos sodu likome dviese. Pradėjau galvoti, kas čia ne taip, kodėl mums nesigauna“, – prisiminė biologas.
P. Adeikis gilinosi, domėjosi, skaitė knygas, mokslinius straipsnius. Suprato, kad būtina eliminuoti kelis apuokų stresus. Pirmiausia – laisvės stresą. Kitas stresas – aplinkos. Dar vienas stresas – pačiam reikia susigauti gyvą grobį. Voljere paukštis neturi galimybių tiek skraidyti, kad sustiprėtų visi raumenys.
Savo pastebėjimus P. Adeikis išsakė Aplinkos ministerijai. 2020 metais programa vėl pradėta. Pagal šią programą P. Adeikis kartu su Zoologijos sodu išleido apie 20 apuokų. Apuokai šių entuziastų dėka buvo leidžiami ir 2015–2020 metais.
Tik toli gražu ne visi pastarųjų metų į laisvę paleisti didieji apuokai turi siųstuvus, Pietinio apuokas jo irgi neturi. Nuotraukose matyti, kad jis turi žiedą, bet trūksta didesnės raiškos, kad būtų galima perskaityti įrašą.
„Tai – mūsų apuokas, – neabejoja P. Adeikis. – Mes jį greit identifikuosime, nes nupirksime super duper kamerą ir perskaitysime žiedą.“ Kai pavyks tiksliai identifikuoti įrašą, paaiškės, kelintų metų šis apuokas.
Pasak P. Adeikio, šiemet buvo paleisti aštuoni, kitąmet vėl planuojama paleisti aštuonis didžiuosius apuokus.
Liūdnosios istorijos
Apuokas, sako P. Adeikis, plastiškas paukštis, gali gyventi dykumoje, stepėje, kalnuose, tundroje, miestuose, bet yra labai priklausomas nuo žmogaus veikimo.
Bent trys paleisti apuokai krito nuo žmogaus rankos. Zoologijos sodo paleistos patelės, kuri, atrodė, jau įsitvirtino gyventi prie tvenkinio, siųstuvo paskutinis taškas buvo mieste.
„Kažkas nušovė. Parsivežė paukštį į miestą, pamatė siųstuvą, sudaužė“, – sakė P. Adeikis.
Kitas atvejis – patinėlis pragyveno visą žiemą prie Ventos, bet sugalvojo patraukti link Kuršėnų. Vieną dieną daviklis pradėjo siųsti duomenis, kad apuokas nebegyvas.
„Suradome sodybą, buvo bloga nuojauta, išsikvietėme gamtos apsaugą“, – prisiminė P. Adeikis. Galiausiai vienkiemio gyventojai, nors iš pradžių atkakliai neigė, prisipažino. Paaiškėjo, kad apuokas atakavo antį ir žmogus pagaliu jį užmušė. Siųstuvas buvo negiliai užkastas, tad siuntė duomenis.
Trečias paukštis buvo aptiktas numestas ant kelio, siųstuvas buvo nuimtas. Spėjama, kad jis buvo sumedžiotas dėl iškamšos, bet vėliau šaulys pamatė siųstuvą.
Kita didžiulė problema, pasak P. Adeikio, elektros tinklai. Juos biologas vadina 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę veikiančiais spąstais paukščiams. Vienas didysis apuokas, prie Rėkyvos gyvenęs beveik visą žiemą, vasarį buvo rastas kabantis ant laido.
Didelis pavojus apuokams be žmonių veiklos – krankliai. Jei krankliai išstūmė apuoką į atvirą vietą dienos metu, galima sakyti, kad apuokas žuvo.
Vietos įžymybės
P. Adeikis pateikė ir du gerus pavyzdžius – brolio ir sesės apuokų. Vienas iš jų yra jau minėtas antrasis Pietinio apuokas, „panikė“, išsiritęs 2022 metais. Viliamasi, kad ji susižavėjo patinėliu ir šalia laiptinėse gyvena ne šiaip sau. Patelės siųstuvas veikia jau daugiau nei metus, ji paleista pernai gegužės pabaigoje, jos skraidymo kelias matomas.
Kitas patinėlis gyvena tarp Aukštelkės ir Šiaulių, žiemą pasitraukė prie Kviečių gatvės, nes laukuose nebeliko paukščių.
„Ar mieste didysis apuokas normalu? Kuo mes esame panašūs su tokiais miestais, kaip Helsinkis, Liuksemburgas, Londonas? Pas mus irgi gyvena didieji apuokai. Miesto pasididžiavimas, kad gyvena apuokas. Bet apuokas miestuose nėra naujiena, Helsinkyje peri kelios poros didžiųjų apuokų“, – sakė P. Adeikis.
Pasak biologo, didysis apuokas mieste teikia ir naudos: reguliuoja paukščių populiaciją.
„Kirai dingo, kai atsirado antrasis apuokas“, – paliudijo vienas iš susitikimo dalyvių. „Patelė pradėjo gaminti valgį“, – juokavo P. Adeikis.
Kai Pietinio apuoko nebuvo namuose, P. Adeikis apžiūrėjo, kokiomis sąlygomis jis gyvena. Įvertino: apuokas įsitaisęs idealiai, ertmė name jam tapo tarsi natūraliu inkilu. Netrukdo paukščiui net garsiai veikiantis liftas – triukšmo nebijo.
Apuokai vakarais sutraukia smalsuolių, fotografų – tapo savo rajono įžymybe. Įamžinti šiuos paukščius žmonės atvyksta ir iš kitų miestų.
Pasak P. Adeikio, dabar labai svarbu išsaugoti apuokų saugumą, kad neišsigąstų ir nepaliktų savo namų. Ypač pavojų kelia dronai.
„Čia jau baisiausia, čia jau yra bėda, – fotografų lenktynes įvertino P. Adeikis. – Nuo žemės fotografuokite, yra objektyvai. Svarbu nelįsti į virtuvę, miegamąjį.“
Namo gyventojams P. Adeikis juokavo imtis verslo: smalsuoliams pardavinėti bilietus ar atvirukus su garsiųjų apuokų atvaizdais.
