„Leninskaja komnata“

So­cia­liz­mo ženk­lai (2)

„Le­nins­ka­ja kom­na­ta“

Iš tos va­di­na­mo­sios vy­riš­ku­mo mo­kyk­los po dve­jų me­tų grį­žau svei­kas, psi­cho­lo­giš­kai ne­suž­lug­dy­tas, bet ir ne­sus­tip­rė­jęs, su nau­ja gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi. Svar­biau­sia – gal­vo­je li­ko ma­žiau jo­va­lo. Da­bar sa­kau – so­vie­ti­nio jo­va­lo. Pa­si­se­kė, kad tar­nau­ti te­ko ne Šiau­rė­je, ne prie pa­vo­jin­gų ra­ke­tų ir ne po van­de­niu, ir tarp ka­ri­nin­kų bei “die­dų“ ne­pa­si­tai­kė vi­siš­kų deg­ra­dų.

Jau pir­mai­siais tar­ny­bos mė­ne­siais iš gal­vos iš­ga­ra­vo in­ter­na­cio­na­liz­mas. Iš kny­gų ir ki­no fil­mų bu­vau ga­nė­ti­nai pri­si­pum­pa­vęs so­vie­ti­zuo­tų tau­tų drau­gys­tės idė­jų. Jau nak­ti­nia­me trau­ki­ny­je iš Vil­niaus į Ry­gą pa­ma­čiau, ką reiš­kia vie­no­je vie­to­je daug jau­nų če­čė­nų: stau­gi­mas ir su­muš­ti de­san­to ka­ri­nin­kai.

Iki tar­ny­bos net ne­bu­vau gir­dė­jęs nei apie „čiur­kas“ ( Vi­du­ri­nė Azi­ja), nei apie ''la­bu­sus“ (Lie­tu­va). Ka­rei­viai skirs­tė­si ir pa­gal tau­ty­bes, ir pa­gal res­pub­li­kas, re­gio­nus. Jau­tė­si prieš­prie­ša tarp azer­bai­dža­nie­čių ir ar­mėnų – ne­sup­ra­tau ko­dėl, nes jie man bu­vo la­bai pa­na­šūs; Vi­du­ri­nio­ji Azi­ja ty­liai kau­pė pa­gie­žą ir nea­py­kan­tą di­džia­jam bro­liui. Pra­dė­jus by­rė­ti So­vie­tų Są­jun­gai tai iš­si­ver­žė di­de­lio smur­to ban­ga.

No­rė­jau drau­gau­ti su vi­sais. Bend­ra­vau su baš­ki­ru, bet ta­da pa­ju­tau, kad lie­tu­vai­čiams at­ro­dau kaž­koks ne sa­vas.

Ma­niau, kad „la­bu­sas“ – tik nuo žo­džio „la­bas“, bet vė­liau paaiš­kė­jo, kad ne tik. Tai ir – įtar­ti­nas ele­men­tas, o kai ku­riems dar ir ne­pri­baig­tas fa­šis­tas, ne­mec (vo­kie­tis) ar miš­ko bro­lis. Iš pra­džių ban­džiau gin­čy­tis, bet su­pra­tau – be­pras­miš­ka.

Drau­gas at­siųs­da­vo nau­jau­sius li­te­ra­tū­ri­nio žur­na­lo „Per­ga­lė“ ( da­bar – „Me­tai") nu­me­rius. Skai­ty­da­vau vos ne kiek­vie­ną lais­vą va­lan­dė­lę. Trau­ki­ny­je, va­žiuo­jant į po­li­go­ną, iš­si­kvie­čia kuo­pos va­das ir po­lit­ru­kas.

– Ką skai­tai? Pa­ro­dyk.

Ma­tau ka­ri­nin­kai jau kauš­te­lė­ję. Ro­dau ir iš­kart paaiš­ki­nu:

– Li­te­ra­tū­ri­nį žur­na­lą. „Po­be­da“, – sa­kau.

– Čja „Po­be­da“? – iro­niš­kai šyp­so­si.

Iš­kart ne­sup­ra­tau, ko­dėl taip keis­tai klau­sia ir šyp­so­si.

Ta­da po­lit­ru­kas tei­rau­ja­si, ar kul­kos­vai­dį už­ka­siau prie na­mo ar ga­le dar­žo? Dar ne­ži­no­jau, kad ar­mi­jo­je po­pu­lia­rus anek­do­tas apie lie­tu­vį ir kul­kos­vai­dį.

Po­li­ti­niai už­siė­mi­mai – kaž­koks far­sas. Lai­kiau sa­ve „is­to­ri­ku“ ir „po­li­ti­ku“, to­dėl no­rė­jo­si kaž­ko dau­giau, nei nag­ri­nė­ti „ro­di­nos“ (tė­vy­nės) ir „ot­čiz­nos“ ( tė­viš­kės) są­vo­kas, ar mo­ky­tis TSRS him­no žo­džius.

Kvai­liau­sia – į po­li­go­nus su sa­vi­mi tam­py­tis su­lanks­to­mą „le­nins­ką­ją kom­na­tą“ (Le­ni­no kam­ba­rį): ke­lių met­rų fa­ne­ri­nį gar­ga­rą ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų pel­kė­tais miš­ko ke­liu­kais temp­ti rei­kė­da­vo dvie­se. Pra­kei­ki­mas, to­dėl ge­riau rink­da­vo­mės sun­kius tan­kų kul­kos­vai­džius, o „le­nins­ka­ja“ – pra­si­kal­tu­siems. Nep­ri­si­me­nu, kad to­ji „kom­na­ta“ bū­tų bu­vusi iš­skleis­ta, vyk­tų po­li­ti­niai už­siė­mi­mai, bet at­vilk­ti ir per­vilk­ti ją rei­kė­da­vo. Ta­da keik­da­vausi, o da­bar su­pran­tu, kad to­kios „kom­na­tos“ – ge­riau­sias prieš­nuo­dis mark­siz­mui le­ni­niz­mui.

Ką kal­bė­da­vo ka­rei­viai – apie mer­gas, deg­ti­nę, dar­bo, bui­ties vaiz­de­liai. Kar­tą ban­džiau paaiš­kin­ti, kad Lie­tu­va bu­vo ir iki Juo­do­sios jū­ros. Krai­pė gal­vas, ne­ti­kė­jo.

Pri­si­me­nu Mask­vo­je aukš­tą­ją mo­kyk­lą bai­gu­sį ir trum­pes­niam tar­ny­bos lai­ko­tar­piui pa­šauk­tą Ru­si­jos vo­kie­tį, su ku­riuo su­šnek­da­vom ki­to­kiom te­mom. Iš jo pa­sa­ko­ji­mų su­ži­no­jau, kaip 1941 me­tais, pra­si­dė­jus ka­rui, jo tė­vų šei­mos kar­tu su ki­tais Pa­vol­gio vo­kie­čiais bu­vo per­kel­tos į Ka­zachs­ta­no ste­pes, kad Sta­li­nas trė­mė iš­ti­sas če­čė­nų, in­gu­šų, Kry­mo to­to­rių tau­tas.

Klau­siau­si iš­si­žio­jęs – man tai bu­vo ab­so­liu­čiai ne­ti­kė­ta, stul­bi­nan­ti in­for­ma­ci­ja. Sme­ge­nys dar ne­pa­jė­gė tos in­for­ma­ci­jos su­virš­kin­ti, tur­būt jos ne­ban­džiau sie­ti su Lie­tu­vos po­ka­riu, bet įstri­go gi­liai.

Įsi­mi­nė ir nu­nio­ko­tas Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas. Dirb­da­mi po­li­go­nuo­se ar­dė­me į bu­vu­sią ūki­nin­ko ( gal lie­tuv­nin­ko?) so­dy­bą ve­du­sį bru­ką – ak­me­nų ke­lią. Ba­tal­ijo­no va­do ma­ma gy­ve­no vie­na ap­leis­to­je dvar­vie­tė­je: di­džiu­lis na­mas, be­griū­van­tys ūki­niai pa­sta­tai.

„Dem­bels­ky­je ro­bo­ty“ ( de­mo­bi­li­zuo­ja­mų­jų dar­bai) pri­lygs­ta „le­nins­ka­jos kom­na­tos“ fa­ne­rai. Pas­ku­ti­nis pus­me­tis – tik su kas­tu­vu ir lauž­tu­vu. Di­des­nio ab­sur­do ir be­pras­my­bės nė­ra, kai pus­šim­tis "dem­be­lių" spi­gi­nant 20 laips­nių šal­čiui ka­sa tran­šė­jas ka­be­liams, pa­va­sa­rį tarp pel­kių iš krū­my­nų klo­ja lai­ki­nus ke­lius ir mie­ga ap­leis­to­je draus­mės ba­tal­ijo­no "be­ton­kė­je", kur ir per va­sa­ros karš­čius nak­timis ap­šar­mo­ja sie­nos.

Žaiz­do­to­mis ran­ko­mis kim­šau ko­šę. Iš­var­gę, nuo­lat al­ka­ni, pik­ti, nes jau iš­tar­na­vę dau­giau nei pri­klau­so, nu­dris­kę ir pur­vi­ni net ne­pa­ke­lia­me gal­vų, kai ša­lia iš­dygs­ta ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas. Lap­no­ja­me sto­vė­da­mi, nes val­gis – šven­ta, ta­da jo­kių „ra­miai“, „lais­vai“.

– Ga­lė­jo­te bent snu­kius pa­kel­ti, juk ka­ri­nės apy­gar­dos va­do pa­va­duo­to­jas bu­vo, – prie­kaiš­ta­vo ka­ri­nin­kai.

"Iki lem­pu­tės" mums jau tie ge­ne­ro­lai. Kem­ša­me ir bėg­te at­gal, nes pa­ža­dė­ta: baigsite – ir na­mo.

Kuo to­liau nuo to bru­ta­laus pa­sau­lio, že­mi­nan­čios ap­lin­kos. Nuo tos vy­riš­ku­mo mo­kyk­los, ku­ri bu­vo nau­din­ga bent tuo, kad mū­sų jau­no­se gal­vo­se sė­jo ne­pa­si­ten­ki­ni­mo sėk­las; iš­mo­ko­me ne tik keik­tis, ga­vo­me di­de­lę do­zę ci­niz­mo, bet ir par­si­ve­žė­mė daug neat­sa­ky­tų klau­si­mų, ku­rie su­gu­lė bent jau ma­no ge­ro­kai pra­va­ly­to­se su­vo­ki­mo ert­mė­se...

Daug kas to­je so­vie­ti­nė­je sis­te­mo­je bu­vo at­virkš­čiai, o la­biau­siai tur­būt ka­riuo­me­nė­je: auk­lė­jo so­vie­ti­nį žmo­gų, o pa­si­ro­do – at­virkš­čiai.