Sovietmetis – tik kalbama Lietuvos vardu

Sovietmetis – tik kalbama Lietuvos vardu

So­viet­me­tis – tik kal­ba­ma Lie­tu­vos var­du

Iš Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos at­si­sta­ty­di­no ra­jo­no Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Ado­mai­tis.

A.Ado­ma­tis pa­si­gen­da pla­tes­nio žvilgs­nio į kul­tū­rą, ne­be­no­ri link­čio­ti gal­va. Sa­ko, tas pa­ts so­viet­me­tis, tik kal­ba­ma Lie­tu­vos var­du.

– Ko­dėl nu­spren­dė­te, kad to­je ta­ry­bo­je jums – ne vie­ta?

– Se­niai ža­dė­jau pa­si­trauk­ti. Jau pa­čio­je sa­vo veik­los pra­džio­je Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bo­je pa­ju­tau, kad po­sė­džiai – for­ma­lūs. Su pa­ro­diš­ku­mo do­ze. Nesp­ren­džia­mos ra­jo­ne esan­čios svar­biau­sios kul­tū­ros, me­no pro­ble­mos. Tė­ra nuo se­no su­si­klos­čiu­si iner­tiš­ka sam­pra­ta apie vie­tos kul­tū­rą: pa­kan­ka tra­di­ci­nių pa­ra­di­nių šven­čių, ži­no­ma, vals­ty­bi­nių da­tų pa­mi­nė­ji­mų. Pa­kan­ka tik pa­kai­ta­lio­ti pa­vi­da­liu­ką. Nė­ra nau­jų ini­cia­ty­vų, ki­to­kių kul­tū­ros ženk­lų.

Te­be­sam pri­pra­tę prie kul­tū­ros sam­pra­tos, kai elg­se­na, pla­na­vi­mas, apim­tys ne­la­bai te­pa­ki­tę nuo so­vie­ti­nių lai­kų. Tik vis­kas įvar­di­ja­ma Lie­tu­vos var­du, ne kaip anks­čiau – tar­nys­tė So­vie­tų są­jun­gai.

Nė­ra po­žiū­rio, kad kul­tū­ra yra vi­so­se gy­ve­ni­mo sfe­ro­se. Taip pat po­li­ti­ko­je ar eko­no­mi­ko­je. Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bo­je tam­pa svar­bu ap­tar­ti me­tų ak­me­nie­tės rin­ki­mus. Jie at­ro­do, lyg at­si­pra­šy­mas mo­te­rų, kad kas­die­ny­bė­je joms ski­ria­ma per ma­ža dė­me­sio.

Iš tik­rų­jų Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­ba tu­rė­tų gi­lin­tis į bend­res­nio po­bū­džio klau­si­mus ar spręs­ti pro­ble­mas. Pa­vyz­džiui, kaip suak­ty­vin­ti kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą vi­sa­me ra­jo­ne, kaip pa­kraš­čiuo­se keis­ti vi­zua­li­nį vaiz­dą.

Svar­bi mi­si­ja – ini­ci­juo­ti kul­tū­ri­nius pro­ce­sus.

Bet ar įma­no­ma, kai Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos po­sė­džiai vyks­ta tik ke­lis kar­tus per me­tus. Kai to pa­no­ri val­di­nin­kai. Te­rei­kia su­vai­din­ti de­mok­ra­ti­jos elg­se­ną. Juk ta­ry­bos po­sė­džiuo­se ne­bal­suo­ja­ma, pa­kan­ka gal­vas pa­link­čio­ti.

– Ar ban­dė­te pa­keis­ti si­tua­ci­ją?

– Ne­su akip­lė­ša, kad užim­da­mas me­ni­nin­ko po­zi­ci­ją ei­čiau vos ne su mie­tu rei­ka­lau­ti. Tuo la­biau, bū­da­mas kul­tū­ros or­ga­ni­za­ci­jos na­rys.

Siū­liau kul­tū­rin­gai. Pir­mos ir ki­tos ka­den­ci­jos pra­džio­je ta­ry­bos va­do­vams, ku­rie bu­vo po­li­ti­kai, raš­tu pa­tei­kiau pla­nus iš tris­de­šim­ties punk­tų.

Teks­tai baig­da­vo­si tuo pa­čiu pa­gei­da­vi­mu – kad siū­lo­mas veik­los pla­nas bū­tų ap­tar­tas mū­sų ta­ry­bo­je ir priim­tas ar ne­priim­tas bal­sa­vi­mu, pri­rei­kus – tei­kia­mas aukš­tes­nei val­džiai svars­ty­ti, ar tin­ka­mas rea­li­zuo­ti.

Ta­čiau raš­tai at­gul­da­vo į stal­čius.

Bu­vau už­si­mi­nęs: ko­dėl po­sė­dy­je ne­svars­to­mi ma­no pa­siū­ly­mai? Ko­mi­si­jos va­do­vas rea­ga­vo maž­daug taip: „Ge­rai, kad An­ta­nas ak­ty­vus, kad pa­tei­kė ne­blo­gus pla­nus, gal ka­da ką nors pa­nau­do­si­me“. Tai – man­da­gus nu­si­mui­li­ni­mas nuo iš­sa­maus ap­ta­ri­mo.

– Ko­dėl taip?

– Gal su sa­vo pa­siū­ly­mais vir­ši­jau val­di­nin­kų įsi­vaiz­duo­ja­mus sie­kius.

Juos bau­gi­no ma­no pla­ne pa­ti pir­ma įra­šy­ta nuo­sta­ta – de­po­li­zuo­ta veik­la. Tai reiš­kia, kad į kul­tū­ros įstai­gų veik­lą ne­si­kiš­tų po­li­ti­kai, kad jie ne­sė­dė­tų ta­ry­bo­je. Jų tar­nai­te ne­ga­li bū­ti kul­tū­ra.

– Jei ta­ry­bos po­sė­džiuo­se pa­kan­ka pa­vie­nių nuo­mo­nių iš­dės­ty­mo, ne­su­for­mu­luo­ja­mas bend­ras pa­siū­ly­mas, kaip įvyk­do­ma es­mi­nė funk­ci­ja – pa­ta­ria­mo­ji?

– Gai­la, kad tos prie­der­mės vyk­dy­mu iš es­mės bai­gia­si mū­sų ta­ry­bos veik­la. Juk pa­ta­ri­mai ne­tu­ri įsta­ty­mų ga­lios.

Į po­sė­džius at­ke­liau­ja veik­los pla­nai ir klau­sia­ma pa­ta­ri­mo. Sup­ras­da­vau, kad klau­si­mai bū­na jau ap­tar­ti la­bai siau­ra­me įta­kin­gų val­di­nin­kų ra­te­ly­je. Nu­ma­ty­ti spren­di­mai. Ir vy­rau­ja nuo­sta­ta: jei­gu ne­pa­tar­sit tei­sin­gai, bus pa­da­ry­ta, kaip rei­kia val­džiai.

Bū­da­vo klau­si­mų: „Ar pri­ta­riam“. Bet jie – tik kaip man­da­gu­mo ges­tas.

Pab­rė­žiu – ini­cia­­ty­va ne­pri­va­lo­ma. O kai jos nė­ra – ab­so­liu­tus ab­sur­das. Kam ta­da rei­kia Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos?

– Kuo jai de­rė­tų rū­pin­tis?

– Tuo, kas vyks­ta bend­ruo­me­nė­se, kaip for­muo­ja­mas kraš­to­vaiz­dis, koks ren­gi­nių po­rei­kis ir ko­kių rei­kia.

– Jūs siū­lė­te su­kur­ti Ak­me­nės ra­jo­no įvaiz­džio ge­ri­ni­mo pro­gra­mą, su­teik­ti ypa­tin­gą ap­sau­gos sta­tu­są ak­me­niui, kaip Ak­me­nės ra­jo­no vie­nam iš svar­biau­sių sim­bo­lių. Tai ne­ti­ko?

– Nie­kas net ne­svars­tė. Kai nė­ra įvaiz­džio ge­ri­ni­mo stra­te­gi­jos, ta­da kiek­vie­nas rū­pi­na­si su sa­vo veik­la su­si­ju­sia sri­ti­mi. Kaip į Ven­tą ati­temp­ti ko­kių di­no­zau­riu­ko ak­cen­tų, kaip Ak­me­nė­je plė­to­ti gam­tos ir kul­tū­ros par­ką. Bet lie­ka neaiš­ku, kaip pa­ryš­kin­ti vi­so ra­jo­no iš­skir­ti­nu­mus?

Drau­džia­ma be lei­di­mo iš vie­tos ju­din­ti di­des­nių mat­me­nų ak­me­nis. Ta­čiau kas ką no­ri, tą ir da­ro. Iš­girs­ti, kad koks pa­jū­rio par­kas lyg nie­kur nie­ko pri­si­ve­žė ak­me­nų iš Ak­me­nės. Kai į ra­jo­ną iš Vo­kie­ti­jos su lab­da­ra at­rie­dė­da­vo sunk­ve­ži­miai, tai jie at­gal grįž­da­vo pa­krau­ti mū­sų ak­me­ni­mis. Ar tai rū­pi Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bai? Nė vel­nio. Už­mirš­ta­ma, kad ak­me­nys kaip gry­bai neu­žau­ga. Iš­ve­žė ver­tin­gus, ki­tų to­kių ne­ra­si.

– Siū­lė­te vie­šin­ti ra­jo­no biu­dže­ti­nių pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mą kul­tū­ri­nėms reik­mėms. Pa­gei­da­vo­te, kad kon­kur­so bū­du iš ra­jo­no lė­šų bū­tų įsi­gy­ja­ma me­no kū­ri­nių vie­šo­sioms erd­vėms.

– Ne­gi tai – ne kul­tū­ros rei­ka­lai? Mū­sų ta­ry­bo­je nie­kas nea­na­li­zuo­da­vo, kiek iš­leis­ta fe­jer­ver­kams ar su­mo­kė­ta so­lis­tui už kon­cer­tą. Net­gi ne­skel­bia­mi ge­ra­da­riai, ku­rie ski­ria as­me­ni­nių lė­šų. Ko­dėl ki­tur pa­ger­bia­mi me­ce­na­tai?

– Ne vi­sa­da. Pri­si­me­na­me, kaip bu­vęs Sei­mo na­rys pa­rū­pi­no lė­šų Ak­me­nės baž­ny­čios var­pui, tai ant jo įam­žin­ta sei­mū­no pa­var­dė.

– Šlykš­tu. Kai po­li­ti­kas taip el­gia­si. Tuo la­biau, kad pa­dė­jo ne sa­vo as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis. Jei bū­tų pa­si­klaus­ta Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos nuo­mo­nės, bū­tų kri­ti­kuo­ja­ma ta ne­są­mo­nė. Gal ta­da bū­tų at­si­to­kė­jęs ir me­ni­nin­kas, ku­ris lie­jo var­pą? Gal bū­tų at­si­sa­kęs vyk­dy­ti už­sa­ky­mą, kad ne­men­kin­tų sa­vo var­do?

– Ka­žin ar ra­jo­ne bė­ra po­ten­cia­lo rea­li­zuo­ti jū­sų vi­zi­jas?

– Bė­da, kai Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos na­rių pa­siū­ly­mai ne­pa­lai­ko­mi. Pa­vyz­džiui, dau­gy­bę me­tų ra­jo­ne tik kal­ba­ma apie ama­tų cent­ro įkū­ri­mą. Pri­si­me­na­me iš­skir­ti­nį me­ni­nin­kų ak­ty­vu­mą, kai kei­tė Ak­me­nės gam­tos ir kul­tū­ros par­ko vei­dą. Su­kur­ta įdo­mių skulp­tū­rų, ki­to­kių me­niš­kų dir­bi­nių. Da­bar – są­stin­gis. Tie­sa, nau­jas se­niū­nas – ka­ra­tė spor­to en­tu­zias­tas – pa­si­rū­pi­no, kad mies­te at­si­ras­tų ka­ra­tis­to skulp­tū­ra.

Kal­bė­jo­si Vy­tau­tas RUŠ­KYS

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ak­me­nės ra­jo­no Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas An­ta­nas Ado­mai­tis pa­si­trau­kė iš ra­jo­no Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos, nes ne­be­ma­tė pra­smės ten link­čio­ti gal­va.