Anų metų kronika

Mo­te­ris, ga­vu­si iš ca­ro ro­žę
Ne­se­niai, man ei­nant Vil­niaus gat­ve su vie­nu šiau­lie­čiu, ku­ris pa­žįs­ta be­veik vi­sus Šiau­lių gy­ven­to­jus, pro ša­lį praė­jo ne­ši­na krep­še­liu su­lin­ku­si, nu­lei­du­si gal­vą se­nu­tė.
– Ži­nai, – pa­sa­kė ma­no pa­žįs­ta­mas, – kas ta se­nu­tė anks­čiau bu­vo? Juk tai įžy­mi prieš­ka­ri­nio ru­sų vals­ty­bės ba­le­to ba­le­ri­na, ku­ri ne kar­tą net pa­čiam ca­rui šo­ko. Da­bar ji gy­ve­na Šiau­lių se­ne­lių prie­glau­do­je...
Su­ži­no­jęs, ku­rio­je prie­glau­do­je ji gy­ve­na, nuė­jau ir ga­vau ve­dė­jos su­ti­ki­mą su se­nu­te pa­si­kal­bė­ti. Bet ši, pa­ty­ru­si ma­no ap­si­lan­ky­mo prie­žas­tį, pa­lin­ga­vu­si gal­vą ir pa­ro­džiu­si kiau­ras sa­vo al­kū­nes pa­sa­kė:
– Ką čia, po­nas, apie ma­ne uba­gę ra­šy­ti! Juk ma­no da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mas nie­kam neį­do­mus.
Bet kai aš pa­pra­šiau jos pa­pa­sa­ko­ti apie praei­tį, se­nu­tės akys su­žvil­go ir pa­si­žiū­rė­ju­si, ar nie­kas už du­rų ne­si­klau­so, man su­šnibž­dė­jo:
– Tams­ta ne­ži­nai kas bū­tų, jei ma­no drau­gės su­ži­no­tų ma­no biog­ra­fi­ją: jos man ne­leis­tų ra­miai per kam­ba­rį praei­ti.
Bet kai pa­si­ro­dė, kad mū­sų už du­rų nie­kas ne­si­klau­so, se­nu­tė nu­ri­mo ir pra­dė­jo pa­sa­ko­ti sa­vo nuo­sta­bią biog­ra­fi­ją.
– Ma­tai, tams­ta, ko­kia aš da­bar nu­ply­šu­si, su­var­gu­si ir nie­kam ne­rei­ka­lin­ga. Bet bu­vo lai­kai, kai ant ma­no ran­kų bu­vo bran­giau­si bri­lian­tai ir dė­vė­jau tik šil­ką.
Nuo pat ma­žens aš tu­rė­jau di­de­lį pa­trau­ki­mą šo­kiams. Daž­nai, dar kū­di­kiu bū­da­ma, at­si­sto­da­vau prieš veid­ro­dį ir su­kda­vaus ap­link, kol gal­va neaps­vaig­da­vo. Ma­no tė­vas bu­vo tik­ras že­mai­tis, ga­na daž­nai už to­kį krai­py­mą­si api­bar­da­vo, o kar­tais net ir kai­lį iš­per­da­vo. Ta­da aš, nuo vi­sų pa­si­slė­pu­si, šok­da­vau...
Vė­liau mū­sų šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į Pet­ra­pi­lį. Te­nai aš, bai­gu­si „na­rod­ną“, įsto­jau į gim­na­zi­ją. Gim­nas­ti­kos pa­mo­kas dės­tė vie­na ru­sė pa­ne­lė, – Die­ve, duok jai dan­gų, – per ku­rią aš pra­gar­sė­jau. Ji per ba­le­to pa­mo­kas pa­ste­bė­ju­si ma­no ga­bu­mą šok­ti daž­nai man sa­ky­da­vo, kad aš bū­sian­ti gar­si šo­kė­ja.
Kar­tą ji atė­jo pas ma­no tė­vus ir pra­dė­jo juos įkal­bi­nė­ti, kad ma­ne leis­tų mo­ky­tis į ba­le­to stu­di­ją. Tė­vas pra­džio­je nė klau­sy­tis ne­no­rė­jo to­kių kal­bų, vis sa­ky­da­mas, kad vir­tu­vė­je aš ga­lė­sian­ti šok­ti tiek, kiek no­rė­sian­ti... Bet mo­ky­to­ja tė­vą vis įkal­bi­nė­jo, kol, pa­ga­liau, jis su­ti­ko.
Ba­le­to stu­di­ją bai­giau per 5 me­tus ir, tu­rė­da­ma 19 me­tų, pir­mą kar­tą išė­jau į sce­ną. Nors ma­no pir­mo­ji ro­lė bu­vo ne­di­de­lė, bet pa­si­se­kė kuo pui­kiau­siai. Pra­gar­sė­jau aš per ki­tos ba­le­ri­nos ne­lai­mę. Bu­vo sta­to­mas „Gul­bių eže­ras“. Bet pri­ma­do­na lai­ke ge­ne­ra­li­nės re­pe­ti­ci­jos iš­si­su­ko ko­ją. Di­rek­to­rius įsa­kė to­je prem­je­ro­je pri­ma­do­nos ro­lę iš­pil­dy­ti man. Mat, aš bu­vau pa­skir­ta, dėl vi­sa ko, per re­pe­ti­ci­ją tą par­ti­ją šok­ti.
Nuo to va­ka­ro pra­si­dė­jo ma­no ge­ra­sis gy­ve­ni­mas. Prem­je­ro­je da­ly­va­vo daug ru­sų aukš­tų val­di­nin­kų, o ca­ro lo­žo­je sė­dė­jo kaž­ko­ki jo gi­mi­nai­tė su ca­ro ad­ju­tan­tu. Dar ir da­bar dar ge­rai ne­ži­nau, kas ca­rui pra­ne­šė apie ma­ne, bet neu­žil­go ga­vau ca­ro rū­mų ko­men­dan­to raš­tą, kad esu kvie­čia­ma į rū­mus šok­ti ba­liu­je, su­ruoš­ta­me aukš­to už­sie­nio sve­čio gar­bei.
Ca­ro rū­muo­se šok­ti la­bai bi­jo­jau. Pa­si­gir­dus mu­zi­kai iš­bė­gau į sa­lę ir pra­dė­jau šok­ti. Kaip aš ta­da šo­kau, be­veik nie­ko neat­si­me­nu. Tik pa­me­nu, kad man bai­gus šok­ti, vi­si pra­dė­jo plo­ti, o pa­ts ca­ras prie ma­no ko­jų nu­me­tė rau­do­ną ro­žę.
Nuo to va­ka­ro pra­si­dė­jo ma­no, kaip šo­kė­jos, tik­ras gy­ve­ni­mas. Nuo­lat bu­vau kvie­čia­ma į įvai­rius ba­lius iš­pil­dy­ti įvai­rias ba­le­to par­ti­jas. Vie­na­me ba­liu­je su­si­pa­ži­nau su jau­nu­čiu ka­ri­nin­ku, ku­ris vė­liau ta­po ma­no vy­ru, – Die­ve, duok jam dan­gų...
Užė­jo ka­ras, o vė­liau ir re­vo­liu­ci­ja, ma­no vy­rą, kaip „bur­žu­jų“, suė­mė ir su­šau­dė. Vė­liau ir ma­ne tam­pė po vi­so­kiau­sius ka­lė­ji­mus, bet ne­su­šau­dė, tur būt, tik to­dėl, kad aš mo­te­ris. Mū­sų bu­te ap­si­gy­ve­no ko­mu­nis­tai, ku­rie ir vi­są mū­su tur­tą iš­grobs­tė. Kai ma­ne iš­lei­do iš ka­lė­ji­mo, tai at­si­dū­riau gat­vė­je, ne­tu­rė­da­ma nė vie­nos ka­pei­kos ki­še­nė­je.
Vė­liau drau­ge su ki­tais lie­tu­viais grį­žau į Lie­tu­vą. Pra­džio­je te­ko net el­ge­tau­ti, nes jo­kio dar­be­lio sa­vo gy­ve­ni­me aš ne­bu­vau dir­bu­si ir nie­ko dirb­ti ne­mo­kė­jau. Vė­liau ma­ne priė­mė į se­ne­lių prie­glau­dą... Čia aš ma­nau ir baig­siu sa­vo die­nas...
Se­nu­tė, bai­gu­si sa­vo pa­sa­ko­ji­mą, nu­brau­kė aša­rą ir dar kar­tą ma­nęs pa­pra­šė, kad aš neiš­si­tar­čiau apie jos praei­tį jo­sios drau­gėms.
 Jo­man­tas
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. Nr. 6.

Tra­gin­gas Nau­jų Me­tų su­ti­ki­mas Meš­kui­čiuo­se
Meš­kui­čių v., Dau­no­rų km., pas ūk. Ado­mai­tį su­si­rin­ko kai­mo jau­ni­mas su­tik­ti Nau­jus Me­tus.
Jau­ni­mas, ge­ro­kai įsi­links­mi­nęs, nu­ta­rė N. Me­tus su­tik­ti šau­tu­vų šū­viais. To kai­mo gy­ven­to­jas Juo­zas Ja­sai­tis nuė­jo na­mo ir at­si­ne­šė šau­tu­vą. Ado­mai­čio duk­tė Va­le­ri­ja, no­rė­da­ma su­si­pa­žin­ti su šau­tu­vo me­cha­niz­mu, pa­pra­šė, kad Ja­sai­tis jai šį tą apie šau­tu­vą paaiš­kin­tų. Ja­sai­tis jai paaiš­ki­no: kaip įde­da­mi šo­vi­niai, kaip už­da­ro­ma spy­na ir kaip įvyks­ta šū­vis. Jis ke­le­tą kar­tų šo­vi­nius įdė­jo ir vėl išė­mė. Kuo­met vi­si bu­vo pa­si­ruo­šę ei­ti lau­kan šau­tu­vo šū­viais su­tik­ti N. Me­tų, už­mir­šęs, kad šau­tu­ve yra šo­vi­nys, Ja­sai­tis at­si­su­ko į Va­le­ri­ją, pri­si­dė­jo šau­tu­vą prie pe­ties ir lai­ky­da­mas į ją pa­sa­kė: „Va­le­ri­ja, svei­ki­nu ta­ve su Nau­jais Me­tais“. Tuo mo­men­tu jis pa­spau­dė šau­tu­vo gai­du­ką, trink­te­lė­jo šū­vis... Va­le­ri­ja nu­vir­to. Kul­ka jai pa­tai­kė bur­non, iš­plė­šė žan­di­kau­lį ir ne­to­li au­sies išė­jo lau­kan.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1937 m.
 

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.