Naujausios
Nuo ko pradėti? Nuo pavydo. Kai 1985 metais, baigiantis žurnalistikos studijoms Vilniaus universitete, perskaičiau Petro Dargio, savo bendrakursio, diplominio darbo apybraižas – švelnia ironija nuspalvintus pasakojimus apie gimtosios Žemaitijos žmones: kaimynus, tėvus, senutį, duobkasius – supratau, jog ne nuodėmė pavydėti, nes tokios rašymo dovanos, kurią gavo Petras, nei įgysi, nei nusipirksi.
Dar – Dargio diplominio darbo vadovas Laimonas Tapinas pasiūlė apybraižas nunešti į „Minties“ leidyklą Romualdui Ozolui – turėtų išleisti į platų pasaulį. Nunešė, bet tada Petras pabūgo Ozolo perspėjimo, jog su šia knyga turės prisiimti ir rašytojo atsakomybę prieš visuomenę. Galvoju, kad tada neįvykusi Petro Dargio knyga turėjo atsistoti greta to meto lietuviškos publicistikos meistrų Romo Sadausko ir Stasio Kašausko kūrybos.
Kai 1990 metų rudenį išleidome šiek tiek prisvilusį pirmąjį „Šiaulių krašto“ numerį, žinojau, kad antrajame išspausdintas Petro rašinys apie kitokį žmogų – iš urvo miške – redakcijoje išsklaidys laidotuvių nuotaikas, ir naujasis leidinys sudomins žmones. „Antanas norėtų paskaityti Mikaldos knygą, nes joje esanti surašyta visa pasaulio ateitis. Gal aname pasaulyje bus kaip nors atlyginta ir tiems, kurie šiame gyvenime neturėjo gyvenimo? Antanui tai rūpi labiau negu artėjanti žiema. O ko jam daugiau tikėtis? Mūsų pagalbos, užtarimo ir pagarbos? Ir tikrai, kodėl mes užjaučiame širdininkus, plautininkus, o šios rūšies ligonių daugelis nenorime laikyti net žmonėmis?“ Tais laikais, dar ne visiškai suniveliuotuose lietuviškos spaudos dirvonuose, tokios stilistikos „dargiškų“ rašinių nors retai, bet pasitaikydavo.
Talentinga ir dora žurnalistika lydėjo Petrą Dargį visur, kur jis dirbdavo. Išklausyta ir išgirsta. Būtent pokalbiai: dialogai ir monologai – dominuoja P. Dargio apybraižų knygoje „Mūsų dienų istorija“. Joje keliasdešimt pasakojimų apie įvairių Žemaitijos vietovių žmones. Pasikalbėjimai apie kasdienybę, likimus, istoriją, išgyvenimus, kaltes.
Kodėl mirtis – tai nebaigta istorija, klausia P. Dargis, rašydamas apie savo gimtųjų Kaltinėnų „vaikščiojančią enciklopediją“, miestelio praeities žinovą. Paskutinis Petro ir Jono pokalbis buvo kažkoks keistas. „Sunku patikėti, kad einam būriu iš paskos ir nieko jau nebegalim. Nei paklausti ko, nei pasakyti. O jis turėjo šitiek papasakoti! Apie tai, kaip buvo nušautas miestelio komsorgas, kaip jis galėjo įspėti, bet neįspėjo, kaip jie į Tauragę varydavo prievolei atiduotus gyvulius, kaip jie plytinėj degė plytas, kaip statė miestelį, kaip atsirado elektra ir telefonas, kaip jie iš kolūkio fermos išsivedė gyvulius...“
Nepaklausta, neišklausyta apie savo senutį, svarsto Petras, nei apie kaimynus, nei apie tuos, kurie po miestelio klevais. „Juk čia, po klevais – anas, seniai išnykęs miestelis, jo nerašyti įstatymai, užgesę tradicijos. Viskas buvo čia pat – dar vakar galėjau pasiekti ranka. Bet nesuspėjau, neužrašiau. Kodėl turėjo taip atsitikti?“ ( „Kodėl mirtis – tai nebaigta istorija?“)
Nežinau, ar dar veikia Jomantų biblioteka: kaimas niekada neturėjo aštuonmetės mokyklos, nebėra ir pradinės. Gyva jomantiškių atmintis: buvusio gyvenimo detalės kaip seni, bet mieli rakandai ar giliau stalčiuose saugomos močiučių kantičkos. „Visų reikėjo bijoti, o pasislėpti nebuvo kur. Kartais tėvas sakydavo, kad būtų geriau į Sibirą“, – kalbėjo angelų ir rūpintojėlių meistras Aleksas. („Jomantai tebėra žmonių atminties centras“.)
Žiliuose gyvena 40 žmonių. Tarp jų ir Petro mokyklos laikų draugas Jonas, gyvena ir Dargevičiai, kurie iš kito lizdo.
– Tavo Dargiai – kiti, – paaiškino Albina.
Nuo tokio kaimo nepasislėpsi, pastebi Petras Dargis, neužsimesi. („Senieji Žiliai dar vis alsuoja gyvybe“.)
Vienoje Kaltinėnų troboje kalbėtasi susėdus už stalo ir internetu. 84-erių Stefanija sugrįžo iš ligoninės: „Ėjau, kojų nepakeliu, linoleumo kraštas buvo atplyšęs, užkliuvai, kai dėjau!..“ Moteris kalba apie kapelius, kur jos vyras jau vienuolika metų. Apie Londoną Stefanija nekalba: Londonas pavogė jos dukrą.
Rašytoja Marija į Londoną išvažiavo jau beveik šešiasdešimties. Net mamai nesakė, nebūtų pritarusi. Londonas mamai Stefanijai nepasiekiamas. Vienąkart mama dukrai pasakė: „Seniai reikėjo išvažiuoti“.
Lietuvoje Marija nepritapo, nebuvo reikalinga. Vienąkart Karmėlavos oro uoste atėjo palengvėjimas: skrendu namo. „Mamai Londonas – kažkur paklydęs pasaulis. Jai Londonas – antroji gimimo vieta.“ („Londonas – Kaltinėnai: leidimas gyventi kitur“.)
Plona linija. Savamokslė dailininkė Zofija piešia vaikams ir anūkams. „Vaikai labiausiai nori gimtosios sodybos. Paveikslas su jų trobele – tai visas gyvenimas, tai nupieštas laikas, kurio seniai nebėra.“ Zofijos pražilę vaikai sako: važiuojam namo – ir važiuoja ten ant kalvelės, kur stovėjo senasis jų namas. Zofija piešia jiems tėviškę – su virtuve ir dviem kambariais, sodu, kiemu, dydžiuoju ąžuolu, duonkepiu pečiumi...
Viskas vyko teisingai, – egzistencializmo filosofijos esmę paaiškina Zofijos vyras Leonas, keliais sakiniais sudėliodamas abiejų jų gyvenimus. „Jeigu kas nors būtų atsitikę kitaip, jeigu jie tą žiemą nebūtų susitikę šokiuose arba ji būtų buvusi mokyta ir į jį nežiūrėjusi.“ („Išnykęs laikas: taip turėjo būti.“)
Dar apie egzistenciją... „Nepirk nė vienos gėlės – kam man tos gėlės?
Neleisk pinigų ir nesamdyk giedotojų. Pats pagalvok – kam man tos giesmės? Negi aš mėgau giedoti?
Jeigu ką mėgau klausytis – tai džiazą. O labiausiai – paukščius. Patiko ir varlės, kai jos kurkdavo mūsų prūde. Ateik manęs prisiminti čia.“ Laiškas sūnui – „Prisimink mane gyvą“.
Petro Dargio apybraižose, kaip ir dera šio žanro rašiniuose, ryškūs išoriniai (dažniausiai tarp valdžios ir žmogaus) ir vidiniai konfliktai. Neretai jo rašinių herojų dvasiniai išgyvenimai prabėga plonytėmis punktyrinėmis linijomis, todėl jos yra „pamatomos“ tik širdimi. „Žmogui turėtų būti duotas antras gyvenimas klaidoms ištaisyti“, – tarsi šiaip sau pasako uždarytos mokyklos buvusi direktorė Olga. („Šimtas metų su gerais žmonėmis“.)
Pasivaikščiojimas su Stefanija po išnykusi kaimą. „Vienoje troboje dar stovi pravira spintelė, mėtosi senas puodas, kuriame jau nevirs pietūs visai šeimynai, prie sienos liko stovėti televizorius, kurio niekas jau nežiūrės. Ne, tai ne Černobylis. Tai Pavėrių kaimas tarp Bijotų ir Ančios.“ Kaimo nebėra, liko tik teritorija, – autorius baigia rašinį „Buvo toks vienkiemių kaimas – Pavėriai“. Pasakojimas, pažymėtas stora raudona linija.
Petro Dargio rašinių herojai – garbaus amžiaus žmonės, todėl knygoje labai ryškios karo, pokario, tremties temos.
Leonas – nuo Pajūrio, miestelio greta Vokietijos sienos – žinojo: išveš į Sibirą arba prasidės karas. Visi tai žinojo. Žydai karo nelaukė. Senelis Leonas prisiminė baisų šaudomų žydų riksmą. „Gerai, kad jūsų karta šito nematė, kad negirdėjo“, – sakė Leonas Kruša. („Čia prasidėjo karas“.)
Koks būna žmogus, kai žmogiškumas išmetamas į šiukšlyną. Visoks. Elena buvo dar vaikas, kai iš miško pasigirdo riksmai ir šūviai. „Riksmai buvo garsesni už šūvius.“ Nuoga žydaitė bėgo pas žmones. Atėjęs Bagdonas ją nusivarė atgal į mišką. Žurnalistinį vaizdelį „Vieną beprotybės diena“ autorius skiria visiems žydšaudžių garbintojams.
Ar tokių yra?
Buvo ir žydų gelbėtojų – Pasaulio teisuolių, šiandien gyvi jų artimieji.
„Šiemet vasarą per atostogas Arūnas lankėsi Jeruzalėje, matė Pasaulio teisuoliams skirtą granito plokštę su savo močiutės sesers pavarde: JANKAUSIENĖ-ŠIMKUTĖ ONA.
– Dabar mėgstama diskutuoti, ar lietuviai – žydšaudžių, ar gelbėtojų tauta. Tegu kalba, kas ką nori, bet aš ėjau per Jeruzalę pakelta galva, – sako Arūnas, žydų gelbėtojų palikuonis.“
Gedeikiuose, šalia Girdiškės, Zacharijus Jonas Bružas papasakojo:
„Tiedu žydai atbėgo gelbėtis pas Joną Skrodenį Pilsūdo kaime. Tai ką padarė Skrodenis? Jis tuos abu pagalbos prašiusius bėglius pakinkė į vežimą kaip gyvulius, pats atsisėdo į vežėčias, mušė juos pagaliu ir taip varė iki Upynos, kur pridavė valdžiai. Baisiau nesugalvosi. Tai tikras dalykas, po karo už tą reikalą jis gavo 10 metų kalėjimo. Atsėdėjęs grįžo, susirgo vėžiu, ilgai sirgo ir mirė labai sunkia, skausminga mirtimi. Štai kas atsitinka, kada pasikeli virš kitų!“ („Senoji Girdiškė – tai nuostabi žmoniškumo istorija.“)
Buvo ir tokių.
P. Dargis rašo apie gerus žmones. Daug gerų žmonių. Apie juos pasakoja Valerija – garsaus Bijotų apylinkių malūnininko Vaclovo žmona. Geras žmogus Keikelis, parodęs jos Vaclovui, kaip konstruoti vandens malūną, dėlioti girnas. Neblogi žmonės ir pokariniai kontrolieriai, žinoję, kur ir kada prisimerkti („patepsi“ inspektorių – jis nepamatys“.) Geri ir stribai, padėję sukrauti daiktų ir maisto vežimą („Jie laikė maišus, o mes krovėme.“) Ko jums važiuoti atgal klausė geras Krasnojarsko krašto kolūkio pirmininkas. „Jau tokio gerumo, tokio gerumo žmonės: paskutinį kąsnį tau atiduos, savo širdį išplėš“, – sakė Valerija. („Gyvenimas prie malūnų ir prie gerų žmonių“.)
Žmonės – kaip dovana, pastebi Petras Dargis. Jo papasakotas pasaulis prieštarauja šio laikmečio dirbtinėms „žmogiškųjų išteklių“ vertybėms, nes „Mūsų dienų istorijos“ žmonės laikosi iš protėvių paveldėtų dorovės įstatymų – moralės principų, etinės pareigos ir sąžinės balso.
–-
Didžioji dalis knygos rašinių buvo spausdinta Šilalės rajono laikraštyje, susilaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio, yra saugomi šeimos archyvuose, ėjo iš rankų į rankas, net tapo skirtingų formų savilaidos leidiniais. Parašyta tarsi įkvėpus gaivaus oro gurkšnį.
„Mūsų dienų istorijos“ rašiniai, sugulę į knygą, vėl atgimsta jau kaip susistemintas ryškus talentingos žurnalistikos pavyzdys. Daugelis knygos kūrinių peraugo spaudos vaizdelio ir apybraižos žanro rėmus, tapo publicistinėmis novelėmis, o jose kalbinami žmonės – archetipiniais herojais. Autoriaus to nesiekė, tiesiog išklausė.
Taigi – jūsų rankose „Mūsų dienų istorija“. Rašo Petras Dargis.
––
P. Dargio knygą galima įsigyti „Šiaulių krašto“ redakcijoje. Ją gauna dovanų prenumeratoriai, laikraštį užsisakę visiems 2027-iesiems metams.