Atvirukų serijoje – ketvirtas leidinys

Gau­sia­me at­vi­ru­kų pa­sau­ly­je ryš­kią vie­tą uži­ma at­vi­ru­kai, skir­ti var­da­die­nio šven­tei. Var­do die­na – itin as­me­ni­nis fak­tas, ski­rian­tis gy­ve­ni­mą į praei­tį ir atei­tį. Pir­miau­sia – tai pa­si­džiau­gi­mas, kad jau pra­gy­ven­ta tiek ir tiek, taip pat lin­ki­ma ir lau­kia­ma sėk­mės atei­čiai. Var­do die­na – tai ir vi­suo­me­ni­nio bend­ra­vi­mo reiš­ki­nys, sa­vo­tiš­kai jun­gian­tis gi­mi­nes ir ar­ti­muo­sius, o pla­tes­niu mas­tu – ir bend­ra­var­džius.Ypač tai bū­din­ga įžy­mių­jų šven­tų­jų var­dams, sa­ky­sim šv.Jo­nas. Prak­tiš­kai vi­si šven­tie­ji Jo­nai kvie­čia vi­sus Jo­nus į šią jau ka­ta­li­kiš­ka šven­te ta­pu­sią die­ną – Jo­ni­nes. Pa­na­šiai yra ir su An­ta­ni­nė­mis, ki­tais pla­čiau pa­pli­tu­siais var­dais – Pet­ru, Po­vi­lu, Jur­giu, Ka­ziu ir t.t.

Pir­mo­sios Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais pra­dė­jo plis­ti tau­ti­niai var­dai ir pir­mo­je vie­to­je čia įsi­tvir­ti­no Vy­tau­tas. Kai 1930 m. bu­vo iš­kil­min­gai mi­ni­ma Vy­tau­to Di­džio­jo 500 me­tų gi­mi­mo die­na, be­veik vi­si Lie­tu­vo­je gi­mę ber­niu­kai ga­vo tą var­dą (ži­no­ma, ša­lia tu­rė­jo bū­ti ir ka­ta­li­kiš­kas var­das). Kas­die­ni­nė­je bui­ty­je pa­pras­tai įsi­tvir­tin­da­vo vie­nas iš jų, daž­niau­siai – tau­ti­nis. Štai ma­no gim­na­zi­jos kla­sė­je per vi­są mo­ky­mo­si lai­ką dau­giau nei pu­sė drau­gų bu­vo Vy­tu­kai (Vy­tau­tas Če­ka­naus­kas, Vy­tau­tas Lau­ru­šas, Vy­tau­tas Ša­kys ir kt.).

Ar­ti­mą šven­tės funk­ci­ją at­lie­ka ir gi­mi­mo die­na – gim­ta­die­nis. Bet tai pir­miau­sia do­ku­men­ti­nis fak­tas, pa­sta­ruo­ju me­tu pla­čiai mi­ni­mas, ypač ju­bi­lie­ji­niai gi­mi­mo me­tai. Yra ir tai die­nai skir­tų at­vi­ru­kų.

Var­da­die­nio at­vi­ru­kai yra gra­žūs, la­bai įvai­rūs sa­vo siu­že­ti­ka. Pir­miau­sia – tai gė­lės, ku­rių iš­ti­sos puokš­tės ar net smul­kūs žie­de­liai ran­da­mi dau­gu­mo­je at­vi­ru­kų. Pa­tei­kia­mi gam­to­vaiz­džiai ir jų frag­men­tai, paukš­čiai-paukš­te­liai. Raiš­ki svei­ki­ni­mo for­ma – dvi ran­kos, aki­vaiz­džiai pri­me­nan­čios, kad ir su­si­ti­kus bus pa­na­šiai.

Port­re­ti­niai at­vi­ru­kai, daž­niau­siai mer­gai­čių ir mer­gi­nų, tar­tum pa­brė­žia jų ža­ve­sį (vi­sai ne­bū­ti­nas as­me­ni­nis pa­na­šu­mas). Reikš­min­gas pra­smi­nis ir es­te­ti­nis teks­to už­ra­šy­mas: gra­žus lie­tu­viš­kas šrif­tas, už­spaus­tas ant už­sie­ny­je iš­leis­to at­vi­ru­ko. Da­lis jų už­spau­džia­ma jau Lie­tu­vo­je, o da­lis lie­tu­viš­ko teks­to ga­li bū­ti spaus­ta ir už­sie­ny­je pa­gal už­sa­ky­mą. Ta įvai­ro­vė – ne tik vaiz­dų gau­sa, bet ir tech­ni­kos sa­vi­tu­mai.

Yra at­vi­ru­kų ir be už­ra­šų, kai svei­ki­ni­mo žo­džiai už­ra­šo­mi siun­tė­jo ran­ka. O ir šiaip at­vi­ru­kų pa­sau­ly­je ant ana­lo­giš­kų vaiz­de­lių ga­li bū­ti ir ve­ly­ki­niai, ir nau­ja­me­čiai, ir ki­ti svei­ki­ni­mai, vi­siš­kai at­lie­kan­tys sa­vo vaid­me­nį.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ma­žė­ja, tie­siog nyks­ta var­da­die­nių svei­ki­ni­mai at­vi­ru­kais. Svei­ki­na­ma elekt­ro­ni­niais ry­šiais, gar­si­niais iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais. Sa­vo ruož­tu se­nie­ji at­vi­ru­kai tam­pa ko­lek­cio­na­vi­mo, mu­zie­ji­ne, is­to­ri­ne ver­ty­be.

Pet­ro Ka­mins­ko at­vi­ru­kų al­bu­mai au­to­riaus lė­šo­mis lei­džia­mi ma­žu 30 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu, ta­čiau jų bib­liog­ra­fi­nė in­for­ma­ci­ja pa­tei­kia­ma Mar­ty­no Maž­vy­do Na­cio­na­li­nės bib­liog­ra­fi­jos duo­me­nų ban­ke.