Naujausios
Šiauliai A. Župerkaitei – gimtasis miestas, čia ji gimė ir užaugo. Šiuo metu su šeima gyvena Kaune. Profesionali žurnalistė dirbo televizijoje, keliose radijo stotyse, vedė savo autorines laidas, dirbo spaudoje bei naujienų portaluose. „Modernus būdas mirti“ – antroji rašytojos knyga.
– Pristatote savo antrąjį romaną „Modernus būdas mirti“, išleistą pernai. Pirmasis, pusiau biografinis, romanas „Geras kadras“ išėjo 2015 metais. Kodėl taip ilgai reikėjo laukti antrojo romano?
– Maniau, kad antrąją knygą parašysiu greičiau, netruksiu nė penkerių metų. Galvodama apie naują knygą neskubu – siužetą ilgai nešiojuosi galvoje, dirbant kasdienius darbus joje tarpsta charakteriai ir įvykiai. Buvau parašiusi dalį knygos, kai pasaulį užklupo pandemija. Todėl apstulbusi sustojau, juk romanas – apie mano kartos moterų senatvę, kuri bus maždaug 2050-aisiais, kokia dar pandemija? Po metų supratau, kad galiu ignoruoti šį naujovišką marą ir ėmiau rašyti toliau, bet Rusijai užpuolus Ukrainą vėl nustojau rašyti. Teko iš naujo susidėlioti galvoje tai, kas man svarbu, o kas – nelabai, kokių temų visai nenoriu kibinti.
– Pirmasis romanas pusiau biografinis, o antrasis – visiškai priešingai – futuristinis, jame ateitis. Kas lėmė pasirinkti šį žanrą?
– Antroji knyga taip pat turėjo būti apie praeitį – praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį ir mano patirtį dirbant televizijoje, tačiau ji „nesirašė“, todėl nusprendžiau pamiklinti rankas ir aprašyti neilgą istoriją, kaip miesto bobutės drąsiai išsiparduoda savo turtą ir susikelia gyventi po vienu stogu. Įsivaizdavau, kaip atrodytų toks nuotykis, jei tai būčiau aš su savo draugėmis, todėl nusikėliau į ateitį. Be to, dirbdama žurnaliste viename savaitraštyje gilinausi į ateities tendencijas, rašydavau apie mokslinius išradimus ir naujausias technologijas, radau daug įdomios medžiagos ir galimų ateities pasaulio konstruktų.
– Septynios romano senjorės – spalvingos asmenybės tiek savo išvaizda, tiek charakteriu. Kodėl sukūrėte tokius tipažus? Ar buvo sunku?
– Buvo nelengva surikiuoti pašėlusias bobules, nes visos atsirado vienu metu, tad pati šiek tiek užgaišau, kol su jomis susipažinau. Kad būtų paprasčiau, buvau pasidariusi didelę lentelę, kurioje užrašydavau kiekvienos charakterį, pomėgius, svarbius gyvenimo įvykius. Net susiradau realius prototipus – tuos veidus atsispausdinau ir prikabinau šalia. Tą didelį lapą popieriaus nešiojausi visur, kur rašiau. Žinau, kad skaitytojas jas pradžioje irgi painioja, bet neverta stengtis visko įsidėmėti ar atrinkti, kur kuri – ne čia esmė, tiesiog skaitykite toliau.
– Romane galima pamatyti ir kiekvienos knygos herojės senjorės nuotrauką. Ji kurta dirbtinio intelekto. Kaip vyko šis procesas?
– Norėjau, kad romanas „Modernus būdas mirti“ turėtų iliustracijų, net buvau susiradusi dailininkę. Vis dėlto pataupiau ir pasitelkiau dirbtinio intelekto programą, kaip tik tais metais jis tapo prieinamas visiems. Pačiai buvo smalsu išbandyti jo galimybes. Jos dar yra ribotos, bet sparčiai tobulėja.
– Romane yra dvi siužeto linijos: rašoma apie senjores ir apie jaunimą. Tad kodėl buvo svarbu pavaizduoti ir jaunų žmonių situaciją?
– Stebiu savo vaikus, jų draugus, gatvėje ir kitoje aplinkoje – socialiniuose tinkluose, – ir man kyla tūkstančiai klausimų, nuojautų, kurios, žiūrėk, ima ir pasitvirtina. Kai kada pradžioje net nesuprantu, kas yra negerai, tik jaučiu „blogą kvapą“, paskui išaiškėja. Man rūpi, kas išaugs iš tokių vaikų, kokios bus ateinančios kartos, kokia bus žmonija, kas keisis, o kas liks taip pat. Todėl ir noriu apie tai rašyti. „Moderniame būde mirti“ jaunimo scenos yra šaltos ir nejaukios – specialiai to siekiau. Kaip kontrasto temperamentingosioms močiutėms.
Moterų senėjimo, arba amžėjimo, kaip dabar mėgstama sakyti, tema tapo populiari visame pasaulyje jau gerą dešimtmetį. Mane žavi senstančių žmonių gebėjimas neprarasti vidinės ugnelės, smalsumo, mokėjimas nesenti dvasia, nedejuoti, nebambėti, o telktis į įdomius dalykus, judėti ir turėti planų, lyg gyventum amžinai. Pastarasis pasinešimas gal kam ir atrodo kvailokas, juk senatvėje reikia spinduliuoti išmintimi, tačiau tik išmintingieji vienuoliai pasirengę kasdien susitikti su mirtimi, o mes, paprasti mirtingieji, paskęstame savoje kasdienybėje, pamiršdami gyvenimo trapumą ir laikinumą, kaip sakė šviesaus atminimo vienuolis Kęstutis Marčiulynas: auginame piktžoles, užuot puoselėję gėles.
– Romane paliečiate ir svarbių socialinių temų: senyvų žmonių vienišumas, vaikų atvaizdo naudojimas socialiniuose tinkluose ir to pasekmės, per didelio įsitraukimo į virtualų gyvenimą pavojai, noras „išjungti“ jausmus. Tai šiais aspektais ar labai skiriasi ateitis nuo dabarties?
– Noriu tikėti, kad ateitis bus šviesesnė, kad vaikai ir suaugę nebebus tiek panirę į ekranus kaip dabar, žinos apie ten slypinčius pavojus, todėl labiau saugos dvasios ir kūno sveikatą. Pastebiu, kad vienišumas plinta lyg koks virusas, nes vienatvė iš pradžių yra gana patogi – nereikia su kuo nors kovoti dėl savo nuomonės ar poreikių, nereikia bandyti prisitaikyti ar priimti kito erzinančius skirtumus, bet ilgainiui vienatvė uždaro mus tarsi į kiautą, iš kurio darosi baisu išlįsti. Vienatvė turi kitą pusę – visas mintis turi tik sau, o jos kartais ima slėgti, be to, nėra kas pakaso nugarytę, kaip mėgsta sakyti vienas mano draugas, o tai irgi yra labai svarbu kiekvienai gyvai būtybei.
– Knygos viršelis. Kas jo autorė ir kas viršelio herojė?
– Autorė – dizainerė ir fotografė, gera mano draugė Nadia Romanova, su ja esame dirbusios televizijoje, spaudoje, surengusios keletą įsimintinų, pavykusių meninių fotosesijų. Prašiau jos sukurti viršelį pirmajam mano romanui, patikėjau ir šį. Tai buvo Nadios idėja – rasti moterį ir nufotografuoti panašiai kaip stiliaus ikoną Iris Apfel, kuri, būdama 80-ties, tapo stiliaus diktatore ir susikūrė Instagram paskyrą. Įdomios buvo ir viršelio herojės paieškos – būtų galima sukurti visą kalendorių tokių stilingų močiučių, tačiau mums tereikėjo vienos. Pasirinkome Anicetą – ši aštuoniasdešimtmetį perkopusi moteris iki šiol aktyviai sportuoja ir dalyvauja lauko teniso turnyruose!
– Kokį įsivaizduojate romano skaitytoją?
Tą, kuris mėgsta važiuoti traukiniu arba gulėti pliaže, o perskaitytą knygą pamiršta ant suolelio, kad ja pasinaudotų dar kas nors. Tai visai galėtų būti kokia sena bambeklė, praradusi gyvenimo džiaugsmą, kad skaitydama tulžingai nusišypsotų. Be abejo, tai bus visos penkiasdešimtmetės ir net visai jaunos moterys, kad iš anksto apmąstytų, ar norės tuoktis su robotais.
