Brisius grįžo namo po penkerių metų

Lai­min­gas įvy­kis

Šiau­lie­tė Si­gi­ta Vait­kai­ty­tė pa­sa­ko­ja, kad ka­ti­ną tė­vai įsi­gi­jo 2010 me­tais, kai tur­gu­je pa­ma­tė du iš­si­gan­du­sius ka­ti­nė­lius. Su­ži­no­jo, kad jie ras­ti san­dė­ly­je. Tė­vams pa­gai­lo ne­lai­mė­lių ir vie­ną par­si­ne­šė na­mo.

Pa­va­di­no Bri­siu­mi, nes tuo me­tu bu­vo di­des­nis už ki­tą šei­mos au­gin­ti­nį – šu­niu­ką Smar­tą. Au­gin­ti­niai su­si­drau­ga­vo, kar­tu au­go, žai­dė, mie­go­jo. Bri­sius ta­po tik­ru šei­mos na­riu, bu­vo la­bai my­li­mas, le­pi­na­mas.

So­dy­bo­je prie Talk­šos eže­ro Bri­sius gy­ve­no maž­daug ket­ve­rius me­tus. Išei­da­vo į erd­vų so­dą pa­si­vaikš­čio­ti, bet to­liau nie­ka­da ne­nuk­lys­da­vo.

Bet vie­ną die­ną ka­ti­nas ne­grį­žo. Na­miš­kiai la­bai iš­gy­ve­no, il­gė­jo­si. Svars­tė, gal ma­ši­na par­tren­kė, gal su­si­rgo ir išė­jo iš na­mų, nugaišo. Spė­lio­jo, ar jis pa­ts išė­jo, ar kaž­kas pik­ty­biš­kai iš­ve­žė už dau­ge­lio ki­lo­met­rų.

Ne­tek­tis bu­vo ne­ti­kė­ta ir to­dėl, kad anks­čiau so­dy­bo­je gy­ve­nę ka­ti­nai bu­vo il­gaam­žiai, o Rai­nis nu­gy­ve­no net 17 me­tų.

"Kai din­go toks jau­nuo­lis, bu­vo keis­ta ir skau­du", – sa­ko Si­gi­ta.

Dve­jus me­tus šei­ma vy­lė­si, kad Bri­sius grįš. Kai ga­liau­siai su­si­tai­kė, kad ka­ti­nas ne­be­pa­reis, įsi­gi­jo ki­tą ka­ty­tę – Mur­zy­tę.

Bet ste­buk­las įvy­ko po be­veik pen­ke­rių me­tų. Prieš dvi sa­vai­tes so­dy­bos šei­mi­nin­kei išė­jus į so­dą, ap­link ko­jas pra­dė­jo glaus­ty­tis – kaip tuo me­tu pa­ma­nė – sve­ti­mas ka­ti­nas. Mo­te­ris pa­gal­vo­jo, kad bus užė­jęs kai­my­nų au­gin­ti­nis. Bet lyg kaž­koks ne toks. Pa­sik­vie­tė kai­my­nę at­pa­žin­ti.

Kai­my­nė pa­si­žiū­rė­jo: "Bri­sius!" Ka­ti­nas, at­pa­ži­nęs sa­vo var­dą, dar la­biau pra­dė­jo mei­li­kau­ti – ap­si­džiau­gė, kad jo ne­pa­mir­šo.

Bri­sius par­si­ra­do pa­se­nęs, baugš­tus, su­vel­tu kai­liu. Bi­jo stai­gių ju­de­sių, gar­sų. Grį­žo su ran­dais – kaip iš mū­šio.

"Varg­šui tur­būt te­ko ke­liau­ti to­li, su­dė­tin­go­mis są­ly­go­mis. Gal ėjo per sve­ti­mus kie­mus, ve­ja­mas, uja­mas", – svars­to Si­gi­ta.

Šei­ma pa­si­ta­rė su ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, nu­pir­ko vais­tų, vi­ta­mi­nų. Iš­šu­ka­vo, kiek bu­vo įma­no­ma, kai­lį. Da­bar lau­kia skie­pų.

Bri­sius sa­vo so­dy­bo­je at­pa­ži­no sa­vas vie­tas. Ei­na ten, kur bu­vo jo guo­lis.

Drau­gau­ja su šu­niu­ku, su ku­riuo užau­go. Mėgs­ta šil­dy­tis prieš sau­lę, kaip ir prieš ding­da­mas, iš­ki­šęs lie­žu­vį.

"Mur­zy­tė jo ven­gia, kaip tik­ra da­ma į peš­ty­nes ne­si­ve­lia, o jis, kaip tik­ras džen­tel­me­nas, su­tei­kia jai erd­vės. Ti­ki­mės, kad Bri­sius neį­si­žei­dė, jog ra­do nau­ją šei­mi­nin­kę na­muo­se", – juo­kia­si Si­gi­ta.

Kai Bri­sius, priė­jęs prie šal­dy­tu­vo, ėmė gar­siai kniauk­ti, šei­ma iš pra­džių ne­sup­ra­to, ko ka­ti­nas no­ri. Ga­liau­siai pri­si­mi­nė: jis bu­vo di­de­lis pie­no mė­gė­jas!

Da­bar šei­ma ka­ti­nui spe­cia­liai iš ūki­nin­ko per­ka pie­no – Mur­zy­tė jo ne­la­ka.

Na­miš­kiams Bri­sius la­bai mei­lus, ne­si­trau­kia nuo šei­mi­nin­kų, vaikš­to iš pa­skos. Nie­kur nei­na už te­ri­to­ri­jos ri­bų.

"Džiau­gia­mės, kad bent se­nat­vė­je ga­lės ra­miai ir pa­to­giai pa­gy­ven­ti. Esa­me lai­min­gi, kad grį­žo į mū­sų šei­mą, ti­ki­mės, kad dau­giau taip to­li ne­nuk­lys. Ne­ži­no­me, kas jam bu­vo at­si­ti­kę, ne­pa­pa­sa­kos. Bet jei ga­lė­tų, tik­rai pa­ra­šy­tų įdo­mią sa­vo ke­lio­nių kny­gą", – juo­kau­ja Si­gi­ta.

Šei­ma svars­to, kaip vei­kė Bri­siaus "na­vi­ga­ci­ja", kad su­ge­bė­jo po be­veik pen­ke­rių me­tų ras­ti na­mus? Ir at­lai­džiai žiū­ri į vi­sas ka­ti­no iš­dai­gas, nes įsi­vaiz­duo­ja, ką jam te­ko iš­ken­tė­ti.

Ka­ti­nui svar­biau­sia – ap­lin­ka

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Rai­mon­das Rim­gai­la sa­ko, kad ka­ti­nams svar­biau­sia jų te­ri­to­ri­ja. "Tai nė­ra taip už­ko­duo­ta, kaip paukš­čiai grįž­ta pa­gal sa­vo nu­si­sta­ty­mus – "na­vi­ga­ci­ją". Ka­ti­nai pri­si­ri­ša prie ap­lin­kos."

Pa­sak R. Rim­gai­los, vi­sa­da iš­lie­ka ti­ki­my­bė, kad ka­ti­nas gy­ve­no ne­to­lie­se, pas ki­tus šei­mi­nin­kus. Kur jis bu­vo, klau­si­mas ir liks neat­sa­ky­tas, nes ka­ti­no ne­pak­lau­si.

Ve­te­ri­na­ro tei­gi­mu, li­te­ra­tū­ro­je nė­ra ap­ra­šy­ta apie ka­ti­no jau­čia­mą šir­dies šauks­mą grįž­ti į te­ri­to­ri­ją. Bet neat­me­ta ti­ki­my­bės, kad kaž­kiek yra už­ko­duo­ta pa­gal po­jū­čius.

R. Rim­gai­la ži­no is­to­ri­jų, kai į vien­kie­mį at­vež­ti pa­lik­ti ka­ti­nai glau­džia­si ten, kur yra žmo­gus, nes di­des­nė ti­ki­my­bė gau­ti mais­to.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pra­kti­ko­je yra bu­vę ir ko­miš­kų is­to­ri­jų, kai žmo­nės įti­ki, kad ra­do sa­vo au­gin­ti­nį. Bu­vo at­ve­jis, kai šei­mi­nin­kas į ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ką ve­dė rot­vei­le­rius, vis gal­vo­da­mas, kad jo šuo. Ga­liau­siai at­ra­do sa­vo au­gin­ti­nį (šuo bu­vo či­puo­tas), bet iki to at­ra­di­mo pa­tik­rai bu­vo at­ves­ti dar ir du sve­ti­mi šu­nys.

Pa­sak R. Rim­gai­los, ka­ti­nui di­des­nis dis­kom­for­tas yra pa­keis­ti ne šei­mi­nin­ką, o gy­ve­na­mą­ją vie­tą.

"Ir jūs ga­li­te bū­ti šei­mi­nin­kai ma­no ka­ti­nui, bet ka­ti­nas ne­ga­li gy­ven­ti ki­to­je ap­lin­ko­je, jam stre­sas. Mes ga­li­me su­si­keis­ti na­mais ir jūs pui­kiau­siai gy­ven­si­te su ma­no ka­ti­nu. Tiks­liau, jūs gy­ven­si­te dėl ka­ti­no. Jūs bū­si­te jo te­ri­to­ri­jo­je. Bet jei­gu pa­kei­si­te jo te­ri­to­ri­ją, jam bė­da. Ži­no­ma, ka­ti­nas adap­tuo­ja­si prie vis­ko."

Ar pa­si­tai­kė ve­te­ri­na­ro dar­bo pra­kti­ko­je at­ve­jis, kai ka­ti­nas grįž­tų po il­go lai­ko? "Pas mus daž­niau­siai is­to­ri­jos liūd­nos, atei­na žmo­nės dėl pra­ras­to, pra­puo­lu­sio au­gin­ti­nio. Tu­ri­me ir skel­bi­mų, ir no­ro su­ras­ti. Dau­gu­ma gy­vū­nų da­bar či­puo­ti. Bū­na lai­min­gai pa­ste­bė­tų kaž­kur be­si­blaš­kan­čių, ypač kai šuo iš­skir­ti­nis. Ka­ti­nas ne­prik­lau­so­mas, jis ga­li bū­ti ir gy­ve­nan­tis to­je te­ri­to­ri­jo­je, o šuo, laks­tan­tis lau­kuo­se ar pa­ke­ly­je su­ke­lia dau­giau įta­ri­mų. Bū­na, kad gy­vū­nai at­si­ran­da. Bet dau­gu­ma – pra­din­go ir pra­din­go."

Pen­ke­ri me­tai, sa­ko R. Rim­gai­la, yra la­bai daug. Jei pen­ke­rius ka­ti­no me­tus pa­vers­tu­me žmo­gaus me­tais, tai bū­tų apie 20–25 me­tus. De­šim­ties me­tų ka­ti­nas, sa­ko gy­dy­tojas, yra pa­gy­ve­nęs, bet dar ne­nu­se­nęs.