Naujausios
Atlyginimą uždirba aštuonios karvės
Kelmės rajone, Pakėvio kaime, ūkininkaujanti Rasa Šimalienė nesėja javų. Visa žemė – pievos ir ganyklos. Pieno ūkis – tik aštuonios karvės, tačiau jos uždirba neblogą atlyginimą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pakėvis – Šiauliai – Pakėvis
Taip būtų galima apibrėžti Rasos Šimalienės gyvenimo maršrutą. Moteris užaugo Pakėvyje. Tėvai gyveno buvusio dvaro pastate. Baigusi Vilniaus prekybos technikumą Rasa dirbo buhaltere Šiaulių restoranų ir kavinių tinkle. Vyras buvo vairuotojas, tačiau nuolat ilgėjosi kaimo.
Prieš du dešimtmečius Rasa padėjo išsipildyti vyro gyvenimo svajonei. Jo mama susigrąžino žemę netoli Pakėvio esančiame Vikraičių kaime. Kai padalijo visiems vaikams, Šimaliams teko trys hektarai. Dar tris gavo iš valstybės, tris paliko Rasos mama.
Trylika galvijų ir 35 hektarai
Su devyniais hektarais nuosavos žemės ir vertėsi. Kol nebuvo išardytos bendrovės, abu su vyru Vytautu dar dirbo Vikraičių kiaulių komplekse. Po truputėlį kūrė savo ūkį. Laikė dvi – tris karves ir prieauglio. Kai darbo neliko, stipriau ėmė kibtis į žemę. Išsinuomavo daugiau žemės. Iš viso dabar valdo 35 hektarus.
Anksčiau R.Šimalienė sėdavo po kelis hektarus javų. Saviems poreikiams užtekdavo trijų hektarų.
Dabar visą žemę pavertė pievomis ir ganyklomis. Neapsimoka dėl nedidelio ploto samdyti kombaino. Juolab, kad kombainą turi tik vienas stambus ūkininkas. Geriau apsimoka iš jo gyvuliams pigiau nupirkti miltų.
Brangiausiai kainuoja šienapjūtė
Nors dauguma ūkininkų kratosi gyvulių, Rasa Šimalienė sako, jog ferma – tai jos darbo vieta su neblogu atlyginimu. Kas dvi savaitės gaunamus pinigus už pieną ji vadina alga.
Buhaltere dirbusi moteris iki smulkmenų apskaičiuoja visas savo ūkio pajamas ir išlaidas. Vasarą kasdien parduoda apie du šimtus litrų pieno. Karvutės per mėnesį uždirba apie keturis tūkstančius. Žiemą dalis karvių užtrūksta, pajamos – kuklesnės. Atmetus visas išlaidas, lieka tik minimali alga. Tačiau kovą atsives karvės ir dar keturios telyčios. Šiemet pajamų padaugės.
Rasa pasakoja, jog brangiausiai atsieina šienapjūtė. Už hektaro nupjovimą ima 100 litų. Už į baltą plėvelę susuktos žalios masės rulonus sumoka puspenkto tūkstančio litų. Tų rulonų prisuka apie šimtą. O dar parsiveža po penketą rinktuvų sauso palaido šieno, dalį šieno susuka į rulonus. Tų ritinių irgi praverčia apie pusšimtis.
Dar kainuoja pašarą parvežti. Šienapjūtei išeina dviejų mėnesių už pieną gautos pajamos. Tačiau šeimininkei lieka per kitus dešimt mėnesių karvučių uždirbti pinigai. Dar parduoda prieauglį. Gauna tiesiogines išmokas. „Kaime galima neblogai gyventi. Tik reikia dirbti,“ – sako Rasa.
Pienas - po antklode
Per porą dešimtmečių Šimaliai daugiausia investavo į gyvulius. Šiek tiek didino tvartus. Pasistatė medinius priestatus prie tvartų. Pirko šienavimo technikos. Įsigijo melžimo aparatų.
Neseniai mirė Rasos vyras Vytautas. Moteris liko viena ūkininkauti. Dabar padeda sūnūs.
Jaunėlis Justinas mokosi statybininko restauratoriaus profesijos Kelmėje. Gyvena namuose. Vidurinysis Nerijus buvo išvažiavęs uždarbiauti į Angliją, bet grįžo į kaimą. Apsigyveno daugiabutyje. Patinka dirbti fermoje, prie gyvulių.
„Mes griežtai pasiskirstę darbus, – pasakoja Rasa. – Rytą keliame šeštą ir visi trys žygiuojame į skirtingus tvartus. Melžiame aparatais, į baltus bakelius. Paskui pieną pristatome į pieno punktą. Septintą ryto išveža į pieninę.“
16 valandą darbai vėl kartojasi. Tik pieno nešti į punktą žiemą nereikia. Palieka lauke. Jeigu stipresnis šaltis, pridengia vatine antklode. Į punktą nuveža kartu su rytiniu pienu.
Sunku prisiprašyti pagalbos
Rasa Šimalienė džiaugiasi, kol ūkininkauti padeda sūnūs, tačiau jaunėlis Justinas jau kilnoja sparnus į Švediją. Kovą išvažiuos ten atlikti praktikos. Baigęs mokslus savo ateitį sieja su užsieniu.
Švedijoje jau penkeri metai dirba vyriausias Šimalių sūnus Linas. Ten gyvena su žmona ir sūneliu. Grįžti į Lietuvą neketina.
Ūkį po truputį plečianti Rasa nerimauja, ar pajėgs visus darbus nudirbti dviese su Lietuvoje liekančiu sūnumi? Kaime darbo trūksta, tačiau pasisamdyti prie sezoninių darbų nėra ko.
„Kai kurios šeimos gauna po 1200 litų pašalpos. Tai tik ir zuja į parduotuvę. Pirmyn – atgal. Paprašyk padėti, ne veltui – už pinigus, sako: „Sveikatos neturim“, – pasakoja Rasa.
Darbštesnieji patys turi smulkesnių ūkelių. Į mirusių tėvų namus vasaromis atvažiuoja pagyventi miestiečiai. Įsigyja gyvulį, augina daržovių.
Pasak Rasos Šimalienės, kaime kiekvienas žmogus galėtų išgyventi be valstybės paramos, tik reikia netingėti.
Autorės nuotr.
OPTIMIZMAS: Ūkininkė Rasa Šimalienė – buhalterė. Moteris tiksliai apskaičiuoja visas savo nedidelio ūkio pajamas bei išlaidas ir tvirtina, kad ir nedidelio ūkio šeimininkai iš gyvulių gali užsidirbti neblogas algas.
INVESTICIJOS: Nedidelį ūkį valdantys Šimaliai kol kas investavo į gyvulius. Tvartus tik šiek padidino. Jeigu plės bandą, būtinai reikės naujų tvartų, nes dabar gyvuliai laikomi trijose vietose.