Naujausios
Biustas
Eilinis gerų draugų vakarėlis. Eilinė diskusija tą vakarą viskas prasidėjo lengvu flirtu, bet baigėsi žaibais ir kibirkščiavimu, o vyrai ir moterys pasiliko prie savo nuomonės.
Dailiosios lyties atstovės pirmos prakalbo apie jų pasididžiavimą – krūtinę. Jos norėjo savo grožybėmis tarsi paimti ir uždengti visą mūsų esybę ir vyriškumą.
Va taip – opa, ir vyras jau atseit tavo. Užsideda „pakeliantį“ drabužėlį, o tas eržilas jau seka iš paskos iki grabo lentos. Kur jau ne.
„Vyrai mėgsta prisiglausti prie moters krūtinės, nes jie visą gyvenimą išlieka vaikais. Kažkada glaudėsi prie mamos, o dabar tos pačios šilumos tikisi iš savo moters“, – gana mokslišku tonu pareiškė Ievos geriausia draugė. Visos pritariamai linksėjo.
Ginčytis beprasmiška. Vien pažiūrėjus į tą „mokslininkę“, galima tik pridurti – vyrai mielai prisiglaustų ne tik prie savo moters, bet ir prie svetimos moteriškos krūtinės. Ir tam veiksmui atlikti pateisintume visas priemones.
Beje, reikia kuo greičiau ir dažniau daugintis su tokiomis mokslininkėmis. Pasauliui reikia protingų ir gražių.
Žinoma, mes, vyrai, vartojome daug buitiškesnį žodį, prasidedantį „pa...“. Tariant šį žodį veidą nutvieskia šypsena. Kažin iš kur tas džiaugsmas imasi?
Bandėme moterims paaiškinti, kad mes nesame tokie jau ir mažvaikiai – turime savo nuomonę. Vienas galėtu vietoje susileisti arba „paskęsti“ tik dėl didelės krūtinės. Kitam patinka kuo mažesnė. O vienas detaliausių apibūdinimų – visas tas „kalnelis“ turi kaip tik atitikti delno dydį. Nejučiom apsižiūrėjome rankas. Mano nemaži.
Pagyrėme savo moteris už natūralumą. Visi kaip vienas pasisakėme prieš silikoną. Mokslininkė internete rado tokį žaidimą. Rodo krūtinių nuotraukas, ir reikia atspėti – tikra ar dirbtinė. Prie moterų to testo spręsti nedrįsome, nes įtariu būtume žiauriai susimovę.
O kaimynas – tikras kaimietis, pirmos kartos nuo žagrės. Kad skels: „Nėr ko tų „pa...“ didinti. Iš mažesnio tešmens daugiau pieno. Taip dar mano senelis sakydavo“.
Na ką, netaktas... Visos silpnosios lyties atstovės pažiūrėjo į jį taip, kad gyvas į žemę sulįstum. Bet vienai iš jų dailia ir tikrai nedidele krūtine toks argumentas visai patiko. Aišku pabarė, kad su karve lyginti šventąjį moteriškumą nederėtų, tačiau vyrams nuo žmogbeždžionių laikų buvo svarbu, kad pieno palikuonims pakaktų.
Kai išgirdo žodį „pa...“ jau kokį dešimtą kartą, pradėjo raukytis. Davė suprasti, kad šventovę reikia vadinti pagarbiai.
Taip kaip pagarbiai pavadinti „pa...“, kad nesijaustų įžeistos visų įmanomų dydžių atstovės? Prisiminiau – biustas. O tie brangūs drabužėliai kartais net vadinami biusthalteriais.
Neiškenčiau ir galutinai sugadinau vakarėlį. Mielosios, ar jums neatrodo keista? Biustas – tai žmogaus skulptūra nuo juosmens į viršų. Tačiau vyro biustas laisvai gali būti ir be krūtinės – galva ir šiek tiek pečių. O moters biustui nebūtina galva.
„Iki mano biusto tavo biustui dar toli eiti mažais žingsneliais“, – sužaibavo „mokslininkė“. Taip pagalvojo visos, tačiau tik ji viena tai ištarė balsu.
„Man labai patinka jūsų... akys“, –pabandžiau pakeisti temą ir prisiverčiau pažvelgti šiek tiek aukščiau.
Adomas, žvelgiantis į akis
