Naujausios
MANO ŽAISLO ISTORIJA
Duoną keisdavo į žaislus
Netrukus 80-ąjį gimtadienį švęsiančio šiauliečio Petro Budrio vaikystės žaislų neišliko, tačiau šiurpūs prisiminimai apie juos – labai ryškūs. Kodėl šiurpūs? Medinius žaislus berniukui darė belaisviai, kitus – šovinius, pistoletus, sprogmenis – jis rasdavo savo namo kieme. Vyro pasakojimas nukelia į 1944-ųjų Šiaulius.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Belaisvių žaislai
Su Petru Budriu susitinkame jo vaikystės name, 1928-aisiais jo tėvo pastatytame Dvaro gatvėje. Šia gatve, būdamas berniukas, jis ne kartą matė varomus belaisvius: iš pradžių – rusus, vėliau – vokiečius, buvo tarp jų ir žydų. Belaisviai buvo laikomi visai netoli jo namų buvusioje karo belaisvių stovykloje.
1944-aisiais, 12-metis Petras ne kartą iš belaisvių už duoną gaudavo jų darytų medinių žaislų. „Mama jau našlavo, tėtis žuvo, kai ant jo užkrito remontuojamas namo stogas. Šeimoje augome penki vaikai, pagal korteles gaudavome penkis didžiulius kepalus duonos, jų dalį ir mainydavau į žaislus“, – prisimena.
Su kaliniais šiaulietis susitikdavo, kai šiuos sargybiniai varydavo gatve pro jo namą. „Buvo toks vienas jaunas su akinukais vokiečių kareivukas, kuris specialiai pristabdydavo belaisvių koloną prie mūsų namo, kad vaikai su jais galėtų pasikeisti duona ir žaislais“, – pasakoja.
Kokie buvo tie žaislai? „Labai įdomūs, – prisimena, – Išdroždavo medinių gyvatėlių, tarp dviejų pagaliukų pakabindavo peliuką Mikį, kuris spaudžiant tuos pagaliukus šokinėdavo. Žinoma, daugiausia būdavo medinių pistoletų.“ Vieną tokį, iš kurio šaudydavo žirniais, mokykloje iš Petro atėmė mokytoja.
Žaidimai galėjo baigtis nelaime
Dažniausiai Petras su bendraamžiais vaikystėje žaisdavo karą. „Mūsų rajono berniukai kariavo su guberniškiais. Išsikasdavome griovius, pasislėpdavome ir akmenimis vieni kitus apmėtydavome“, – prisimena.
Tiesa, galimybių gauti rimtesnių ir pavojingesnių nei akmenys ginklų berniukams tais laikais netrūko. Čia pat, netoli kiemo Petras galėjo prisirinkti šaudmenų ir sprogmenų.
„Prisimenu, kaip vieną rastą sprogmenį kaimynų mergaitė metė į mūsų, vaikų būrį. Gerai, kad nesprogo. Aš tik jį čiupau, šūktelėjau: „Vaikai, gulkitės!“ ir permečiau per gatvę. Nukritęs kitoje pusėje, šis sprogo“, – ir dabar jausmingai pasakoja Petras Budrys.
„Gyvenome nuolatinėje baimėje“
Rusams ėmus kalinti vokiečius belaisvius, vaikai žaislų nebegaudavo, tik rusų kareiviai kartais duodavo iš savo pistoletų pašaudyti, vaišindavo cigaretėmis. „O iš vokiečių kareivio anksčiau buvau gavęs per veidą, kai šis mane, paaugliuką pamatė rūkantį“, – prisimena vyras.
Ir vienų, ir kitų kareivių kaimynystė, Petro žodžiais, kėlė nuolatinę baimę: „Viena iš seserų, prisimenu, nuolat pakrūmėse slėpdavosi, kai belaisvių būrius pro mūsų namus varydavo“.
Vaikams siaubo vaizdų netrūko. Jų akyse rusų kareiviai žiauriai nužudė kaimynų šeimą, įskaitant tris mažamečius vaikus neva už pasisakymus prieš Staliną. Vos ne mirtinai vokietis kareivis vožė vienam alkanam rusų belaisviui, puolusiam iš Petro šeimynos daržo rauti ir čia pat valgyti žemėtą buroką.
Jei išsaugojote vaikystės žaislą ir galite apie jį papasakoti, skambinkite į „Šiaulių krašto“ redakciją telefonu Šiauliuose 591558 arba rašykite elektroniniu paštu marina@skrastas.lt. Prisiminkime vaikystę kartu.
Jono TAMULIO nuotr.
SUOLAS: Petrui Budriui liko šis karo belaisvių darytas suolas.