Naujausios
MANO ŽAISLO ISTORIJA
Gyvenimas su „Mere Popins“
Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ vyriausioji administratorė Roma URLAKIENĖ vaikystėje labiausiai mėgo žaisti lėlėmis. Bet jos lentynoje saugomos ne lėlės, o kitos geriausios vaikystės draugės – knygos: keturios Pamelos Travers „Merės Popins“ istorijos dalys.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Perskaitė 15 kartų
Roma prisimena, kad pirmąją 1978-aisiais išleistą „Merės Popins“ knygą tais metais gavo dovanų iš tėvelių. „Ne, tai nebuvo pirkinys mano gimtadienio proga. Tačiau knygos tais laikais būdavo deficitas, tad tokia dovana man iš tiesų prilygo gimtadieniui“, – pasakoja moteris.
Ji šią knygą „prarijo“ beveik vienu prisėdimu. Po to – antroji knygos dalis, dar po metų – trečioji, vėliau – ketvirtoji.
„Tas kiekvienos dalies laukimas man prilygo didžiausiai kankynei. Pirmąją dalį perskaičiau mažiausiai 15 kartų“, – skaičiuoja Roma.
Ji ir dabar puikiai prisimena Vyšnių gatvelės 17 numeriu pažymėtą namelį, į kurį prižiūrėti keturių nenuoramų Benksų vaikų atkeliavo geriausia visų laikų auklė Merė Popins.
„Ji mane pakerėjo. Joje taip puikiai derėjo griežtumas ir nuostabus mokėjimas būti geriausia vaikų drauge, – prisimena įspūdį Roma. – Ką jau kalbėti apie jos fantastinį pasaulį su iš skėčio koto atgyjančia papūgos galva ar iš pirmo žvilgsnio tuščiu mažuoju kelioniniu krepšiu, iš kurio ji panorėjusi traukė ir sudedamą lovelę, ir flanelinius marškinius“.
Knyga, padariusi įtaką
„Nuo vaikystės buvau užprogramuota mama“, – juokiasi Roma, dabar – 26-erių Kristijono ir 20-metės Elžbietos mama. Ji nuo neatsargių draugių kruopščiai saugojo ne tik mėgstamas lėles, bet ir „Merės Popins“ knygas. Sako jas skolinusi vos kartą ir tai labai bijodama jų netekti.
„Merė Popins“ mano asmenybei padarė labai didelę įtaką. Daug ko iš jos išmokau, ypač bendravimo su vaikais“, – tikina moteris. Knygas apie žymiąją auklę Roma skaitė ir studijų metais, vėliau – jau savo vaikams.
„Įsitikinau, kad šios knygos vis dėlto yra labiau mergaitiškos. Kristijono jomis visiškai nesudominau, o Elžbieta jas perskaitė keletą kartų“, – pasakoja.
Dabar Roma neabejoja, kad vaikai būtinai turi skaityti knygas, kartais tėvai to turi siekti ir gudrybėmis: „Pavyzdžiui, aš Kristijonui leisdavau žaisti kompiuteriu, kai perskaitydavo numatytą knygos puslapių skaičių“.
Roma prisimena, kad jos vaikystėje versti skaityti nereikėjo. „Gal dėl to, kad nebuvo tokių pagundų, kaip kompiuteriniai žaidimai, internetas“, – svarsto. Tarp jos vaikystės mėgtų – kelios Astridos Lindgren knygos, H. K. Anderseno „Laukinės gulbės“. Paskutiniajai net viršelį teko keisti, tokia ji buvo nuskaityta. Vis dėlto savo gyvenimo knyga moteris vadina „Merę Popins“.
Jei išsaugojote vaikystės žaislą ir galite apie jį papasakoti, skambinkite į „Šiaulių krašto“ redakciją telefonu Šiauliuose 591558 arba rašykite elektroniniu paštu marina@skrastas.lt. Prisiminkime vaikystę kartu.
KNYGOS: Roma Urlakienė tikina, kad vaikystėje „Merė Popins“ ją domino ne tik dėl pačios Merės. „Tais laikais buvo labai įdomu skaityti apie Angliją, anglus, jų gyvenimo būdą, papročius“, – sako šiaulietė.
ILIUSTRACIJOS: 1978-ųjų „Merė Popins“ buvo patraukli savo iliustracijomis. Tai taip pat buvo patogi savo dydžiu ir šriftu knyga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.