Naujausios
Iš emigrantės dienoraščio (1)
Į laisvę ar į kalėjimą?
Aš neparduodama! Grįžtu iš Airijos su keliais šimtais eurų – tai viskas, ką sugebėjau iš savęs išspausti. Nebuvau nei išmesta, nei išvaryta. Atvirkščiai, turėjau galimybę likti. Supratau, kad jau užtektinai prisivalgiau emigrantės duonos. Jos skonį prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Geriausiai mane supras tie, kas taip pat jos ragavo.
Vakarė KLUPŠAITĖ
redakcija@skrastas.lt
2011-ųjų pabaiga, prieš pat šv. Kalėdas, Joniškis
Ateinu į naujai užsiregistravusiųjų Darbo biržoje susirinkimą. Nužvelgiu kitus bedarbius, įvertinu save iš šono: 23-ejų metų diplomuota mergina, su šiokia tokia darbo patirtimi, tikinti, jog yra verta geros darbo vietos.
Neseniai renovuotose įstaigos patalpose pasklinda rūkalų, pagirių ir specifinis kaimo kvapas. Aplink būriuojasi pavargę, žilstelėję bedarbiai – vyrai ir moterys. Susiduriu ir su jaunu vaikinu, susipažįstu su juo ir suprantu, kad Joniškyje jo daugiau neišvysiu. Išvyksta uždarbiauti svetur. Norisi ir man kuo greičiau ištrūkti į laisvę – iš kaimo, iš ten, kur viskas žinoma, kur nusibodę, kur nėra galimybių.
2012, sausio 6 diena, Joniškis
Kuprinė ir lagaminas jau paruošti rytojaus skrydžiui į Dubliną. Po blaškymosi Europoje susikrauti lagaminą tapo įprastu ritualu. Ir tįsti savo daiktus iš vienų namų į kitus jau kasdienybė, tad jų su savimi imu vis mažiau.
Širdyje ramu, nes šįkart važiuoju ne į niekur, o pas seserį, kuri mane apgyvendins, pamaitins, paskolins pinigų. Esu beveik tikra, kad nuo šiol gyvensiu taip pat gerai kaip ji – gal net išsiruošiu į odisėją aplink pasaulį. Nė trupinėlio baimės. Juk niekas į Lietuvą negrįžta, nebent per atostogas išleisti eurų, kurie pavirtę litais išsiskraido iš kišenių Lietuvos baruose ir parduotuvėse.
2012, sausio 10 diena, Airija
Su krūva CV bėgioju po Dublino gatves. Drąsiai, ryžtingai, su visais airiškais vėjais sukuosi po parduotuves ir kavines. Tenai klausausi atsakymų iš besišypsančių veidų: „We will call you“ (Mes jums paskambinsime).
Galvoju, kad gausiu vieną iš tų paprastų darbų, kuris atneš man turtus. Maišausi tarp Dublino žmonių – užsidegus žaliai šviesoforo šviesai sparčiu žingsniu žygiuoju su visais kartu per gatvę. Nors ir niekur neskubu, tačiau minia neša savo ritmu.
Kol pereinu vieną tiesiąją šaligatviu, nenoromis spėju savo juslėmis sugaudyti kažkieno išpūsto dūmų kamuolio kvapą, jauno valkatos ištiestą delną, berankio, siūlančio nelegalių cigarečių, balsą, Biblijos citatą, įrėmintą stende ant sienos, muziką, sklindančią iš baro (Irish pub).
Kažkas žmonių masėje rėkia itališkai, kažkas – man nesuprantama kalba. Jeigu kas nors būtų mane užrištomis akimis nuleidę į tą vietą Dublino centre, nebūčiau atspėjusi, kur aš esu. O jeigu ir per galvą šiek tiek vožtelėtų, tai nežinočiau nei, kas aš esu, nei ko čia noriu.
Jau antra savaitė jaučiuosi lyg filmo herojė. Bet filmas geras – nenuspėjamas, nežinai, kas laukia už kito kampo. Naujovių tiek daug, kad nebespėju visko fiksuoti. Naktį krentu į lovą nuvargusi, tačiau miegoti sekasi sunkiai. Galvoje lieka miesto šurmulys, miegą blaško mintys: „O jeigu dirbsiu ten, tuomet..., O jeigu nepriims, o jeigu negalėsiu grąžinti skolų, tada..., O jeigu...“.
2012, sausio 26 diena
Skambutis iš tiesioginių pardavimų įmonės. Labai maloniai kviečia į pokalbį dėl darbo. „Thank you. See you soon“ (Ačiū, greitai pasimatysime) – ir šokteliu iš laimės į orą.
Prie pat įmonės durų sveikinasi jauna raudonplaukė airė ir nuveda pas „menedžerį“. „My name is Pork“ (Mano vardas Pork), – prisistato stambus žydramarškinis vyras su storais akinių rėmais ant nosies. Na taip, pagalvoju, panašus į „pork“. Keistas vardas, turint omenyje, jog anglų kalboje tai reiškia kiaulieną.
Apie dešimt be galo ilgų minučių Pork‘as su bananine šypsena pasakoja apie verslą, apie pačią nuostabiausią įmonę, kurioje yra galimybė dirbti. Tiesiog čia reikia parduoti. Uždirbsi tiek, kiek sugebėsi parduoti. Jis kalba daug, o manęs klausytis nenori. „We will call you“, – tradiciškai užbaigia Pork‘as.
Šios įmonės kontora įsikūrusi Dun Loaghaire. Tai jaukus Dublino priemiestis, turintis romantišką uostą. Diena saulėta, gera vaikščioti į Airijos jūrą porą kilometrų nusidriekusiu molu.
Kišenėje kaip talismaną vis dar turiu lietuvišką kankorėžį nuo Raganų kalno. Būtent jam tenka klausytis mano išpažinties, kad jau prisižiūrėjau tų netikrų šypsenų, prisikvėpavau pilnus plaučius užteršto oro. Kam grūstis ten, kur ir taip ankšta? Net šis uostas nėra toks gražus kaip lietuviškas. Niekas čia nėra taip gražu kaip Lietuvoj... Miestas neturi jokio veido – tik gatvėmis besiblaškanti masė.
Čia nieko nerasiu. Čia tampi žmogumi be veido. Tampi miestiečiu: galvoje šurmulys, širdyje – sumaištis, ant kūno tai, kas kažkieno parduota, kojos neša į niekur, paskui minią... Nuoširdžiai noriu į Lietuvą! Nesvarbu į kokią jos vietą – į Lietuvą. Ji dabar atrodo tokia mažytė, taip toli, bet jaučiu, jog kiekvienas jos kampelis sutelpa mano širdyje. O kankorėžis nebyliai pritaria – taip, taip, taip!
Tą patį vakarą sulaukiu skambučio. Vėl sveikinasi iš tos pačios įmonės ir kviečia rytoj išmėginti jėgas, pardavinėjant kartu su geriausiais jų įmonės darbuotojais. Na, sutinku. Vis tiek nieko neprarasiu, o patirtis visokia vertinga.
(Laukite tęsinio)
IŠBANDYMAI: Emigrantai tikisi pabėgti nuo lietuviško skurdo, bet svetur susiduria su žeminančiais išbandymais.