Naujausios
Kas verčiatės į musulmones?
Mano bendradarbė vieną rytą labai rimtai žiūrėdama į akis pareiškė, kad ji galvojanti verstis į musulmonę. „Nučiadabar?“ — nustebau. Bet kai ji viską detaliai ir žiauriai racionaliai man išaiškino, turėjau pasirašyti po kiekvienu jos argumentu.
Žodžiu, ji vieną sekmadienio rytą atsikėlusi, pažvelgusi į savo atvaizdą miegamojo veidrodyje ir supratusi, kad turbūt jau taip ir nebesuplonės. „Supranti, Ievute, mankštintis aš tingiu, dietos laikytis irgi nebeišeis, nes man valgyt skanu, tai belieka viena išeitis“, — konstruktyviai dėstė kolegė. Jos idėja štai tokia: apskritai visos vyresnės ir pilnesnio sudėjimo moterys galėtų pradėti nešioti laisvus drabužius ir dengti veidus čadra. Nes ji pati asmeniškai geriausiai jaučiasi namie su neįpareigojančiais naktiniais marškiniais ar tokio kirpimo drabužiais. O kai tik reikia spraustis į kokias kelnes, sijoną ar bliuzelę, tuoj išvirsta visokie pilvai bei rinkės, ir ima nervai.
„Bet kodėl į musulmones, juk galima nešioti laisvo silueto europinius drabužius“, — iš pradžių bandžiau prieštarauti. Bet ji man atkirto, kaip aš nesuprantanti, tada atrodys, kad ji stora ir slepia savo siluetą. Be to, kur ji tau Lietuvoj rasianti laisvų drabužių, nebent didelių dydžių krautuvėse, o jau ten tai ji šiukštu niekada gyvenime neisianti, juk tai tokia gėda.
O kai esi musulmonė, tai tarsi priklauso vaikščioti su tom tunikom ir čadrom.
„Nu tu įsivaizduok, Ieva, einam mes abi per bulvarą su musulmoniškais drabužiais....“ Šioje vietoje aš turėjau kelis kartus kostelėti, kol kolegė susiprato, kad man, atsiprašau, dar savo linijų slėpti nereikia. “Bet dėl čadros aš sutikčiau“, — pritariau.
O bendradarbė tęsė toliau, taigi, jei, įsivaizduokime, eitume mes abi musulmoniškais drabužiais Šiaulių bulvaru, netgi susilauktume kur kas daugiau vyrų dėmesio, negu su tais kvailais įliemenuotais paltais ar absurdiškom striukėm-bukėm. O čia gerai išsidažai akis, ir šaudai...
„Supranti, moteryje turi būti paslaptis, ir vyrus netgi labiau gundo tai, kas užslėpta“, — įsiaudrino bendradarbė. O kiek susitaupytų nervų ir pinigų. Nereikėtų rytą matuotis krūvos palaidinių ir vistiek užsimesti tą vienintelę, su kuria atseit atrodai ploniausia.
„O jeigu suorganizuotume tokį judėjimą, juk nemažai moterų pritartų tokiai idėjai, ar ne?, — visiškai įtikėjo mano kolegė.
Aš jai iš dalies pasidaviau ir mes čia pat nusprendėme pasimatuoti, kaip atrodytume su čadromis. Iš spintos ištempėme šalikus ir skaras ir bandėme užsimaskuoti. Išėjo ne kas, tai mes nusprendėme, kad šviesius plaukus vis dėlto turėsime palikti neapgaubtus, čia toks laisvesnis musulmoniškas variantas, o pridengsime tik veidus, jei atrodysime nekaip, ir kūnus.
„Bet, žinok, maniškis tai sakė su manim per Bulvarą neis, jam atseit bus gėda“, — Viešpatie, ji jau šį variantą buvo aptarusi ir su vyreliu. Tai aš ją nuraminau, kad nepergyventų — ar taip, ar taip, ji turėsianti tipenti iš paskos per kelis žingsnius.
Norėdamos pasitikrinti, ar kartais neperlenkėme, per pietų pertrauką užsiminėme apie tokį galimą judėjimą mūsų amžiaus ir kūno sudėjimo kolegei iš kito aukšto. „Aišku, prisidėčiau, o tą tuniką dar apačioj ramunėlėm išsisiuvinėčiau“, — taip visiškai natūraliai mūsų idėja ėmė plisti.
Per pietų pertrauką mes jau turėjome dvi naujas nares. Paskutinioji narė mūsų judėjimui suteikė aktualumo, pareiškusi, kad jei mes per bulvarą marširuosim su tais musulmoniškai drabužiais, argi kokie teroristai drįstų čia atlikti savo išpuolius?
Na ir įdomus, mielosios, tas gyvenimas: ne gyvenimas, o kūryba. Kartais realizuojasi net pačios iš pirmo žvilgsnio beprotiškiausios idėjos. Kol kas aš jums pateikiau tik mūsų idėjos pirminius apmatus, be kodėl gi ne?
Tai ar jūs jungiatės į mūsų mūsų klubą?
Ieva, musulmonizacijos koordinatorė
