Naujausios
Komforto zona
Mielosios, kaip jau esu jums anksčiau rašiusi, ir po Naujųjų tęsiau darbą su verslo guru. Taigi, prieš pat Naujuosius baigėme skyrių apie išėjimą iš komforto zonos.
Mano guru, matyt, įžvelgęs manyje komfortiškai įsitaisiusią ir per šventes netgi pariebėjusią katę, pasiūlė nemokamai sudalyvauti seminare, kuriame bus mokoma išeiti iš komforto zonos.
„Pamatysite, Ievute, kai tik išeisite iš savo komforto zonos, jūsų gyvenimas ims dramatškai keistis“, – gundė.
Kai sužinojau, kiek tūkstančių kainuoja eiliniams tautiečiams tokie seminarai, nedvejodama sutikau dalyvauti nemokamai ir dar pasikviečiau savo Adomą, irgi nemokamai. Pagalvojau, jei jau einam iš tos komforto zonos, tai jau abu. Nes kai aš išeisiu viena, galiu ir nebegrįžti.
Visos dienos seminarą galėčiau apibendrinti vienu sakiniu, kurį mano guru iš karto užrašė ant lentos: „Kvailystė – tai daryti tą patį ir kiekvieną kartą tikėtis kitų rezultatų“.
Atseit, vienintelis būdas pakeisti rezultatus – padaryti ką nors kitaip.
Beje, mano guru ant scenos buvo nepakartojamas, uždegantis, charizmatiškas, motyvuojantis, tad nieko nuostabaus, kai jis paklausė, ar mes pasiruošę išeiti iš komforto zonos, visi, net mano santūrusis Adomas, kaip bepročiai šaukėme: Taip!!!
Patenkintas guru greitai suskirstė mus į grupes ir... išsiuntė į miestą... parnešti pinigų, kurie atseit guli ant žemės. Kuri grupė surinks daugiausiai, ta ir laimės. Ir tai padaryti reikėjo per valandą.
Mūsų grupė susėdome į mašiną ir gudriai nuvažiavome prie prekybos centro, kur didžiausi pinigų srautai. Kai išlipome iš mašinos, mūsų įraudę veidai pradėjo tįsti.
Iniciatyvos ėmėsi prabangi ponia kašmyro paltu. Ji užėmė pozicijas prie prekybos centro durų ir praeiviams užduodavo klausimą, atseit daro tyrimą, ar žmonės lengvai aukoja pinigus, ar ne.. Ir jei jie sakydavo, kad lengvai, ji paprašydavo paaukoti bent litą...
Žmonės paprastai pasipiktindavo, o mane apėmė siaubas...
Adomas pažiūrėjo į mane žudančiu žvilgsniu ir, mano nuostabai, metėsi į minią. „Duokit tris litus, labai reikia“, – išgirdau užtikrintą Adomo balsą. Susigūžiau.
„Jums? O kas nutiko?“, – išgirdau švelnų moterišką balsą ir suklusau.
„Trūksta ant alaus“, – išgirdau Adomą.
„Neatrodo, kad jums trūktų“.
„Žinau, kad neatrodo, bet trūksta“, – Adomo balse išgirdau flirto kibirkštėlę. Taip buvo uždirbti pirmieji trys Adomo litai.
Atėjo eilė ir man išeiti iš komforto zonos. Supratau, kad turiu tai padaryti, nes kitaip guru akyse liksiu nevykėle.
Patikėkite, panašų jausmą išgyvenau, kai pirmą kartą šokau ant galvos į vandenį.
„Atsiprašau, man labai reikia dviejų litų, gal galėtumėte duoti“, – priėjau prie tokio vyriškio.
„Aš niekada neduodu. Man pačiam trūksta“.
„Todėl ir trūksta, kad neduodate. Duokite man du litus, ir, pamatysite, jums bus atlyginta dešimteriopai“, – derėjausi.
„Neišdegs“, – išsišiepė vyriškis ir nuėjo, palikęs mane be nieko. Kiaulė, pagalvojau.
Mestelėjau akį į Adomą, jis buvo susiradęs puikią nišą: po litą ant alaus jam dosniai aukojo pijokėliai ir malonios moterys.
„Gal galėtumėte duoti man truputį pinigų?“, – labai žmogiškai paklausiau, pabeldusi į automobilio langelį aikštelėje.
„Kiek jums reikia?“, – išgirdau balsą.
„Duokite, kiek negaila“, – atsidusau. Taip gavau pirmuosius savo dešimt litų.
Paskatinta sėkmės ėmiau vis drąsiau kalbinti žmones ir šie lyg stabo ištikti be žodžių duodavo man pinigų.
Tuo metu prie manęs sucypė stabdžiai, išgirdau Adomo balsą: „Šok į vidų“.
Paaiškėjo, kad moterį kašmyro paltu kažkoks vyras panoro nusipirkti, o jo įsiutusi žmona iškvietė policiją, tad mes skubiai turėjome evakuotis.
Mašinoje visi įsiaudrinę skaičiavome pinigus. Kašmyrinė moteris surinko daugiausiai – beveik 90 litų, aš – per septyniasdešimt. Mano Adomas surinko trims butelias alaus, na, o firmos savininkas – nieko ir jautėsi dėl to labai prislėgtas.
Guru mūsų komandą pagyrė ir sakė, kad dabar mes esame pasirengę pokyčiams.
Grįžę iš seminaro namo pasikvietėmė svečių ir jiems linksmai papasakojome, kaip mes ėjome iš komforto zonos. Mūsų nuostabai, vienas draugas, dabar klestintis verslininkas, prunkštelėjo: „Tai čia viskas?
„O tu buvai kada išėjęs iš komforto zonos ir prašęs pinigų prie prekybos centro?"- užsigavau.
„Ievute, dar brangesniam seminare pas tavo guru aš moterų skyriuje rinkausi nėriniuotus apatinius ir kviečiau į prisimatavimo kabiną pardavėją, kad ši patartų, kurie man labiausiai tinka...“, – prisipažino bičiulis.
O Dieve, o mes galvojom, ko jis staiga taip praturtėjo.
Viltingai žvilgtelėjau į Adomą.
„Ieva, net negalvok..“, – sumataravo rankom šis.
Ieva, pasiruošusi pokyčiams
