Naujausios
Kupranugarių spalvos nuodėmė
Mielosios, nežinau net ką dabar daryti... Ilgai kentėjau, bet nesusilaikiau... Tačiau jūs mane suprasite...
Žodžiu, kai sumažėjo mūsų šeimos biudžetas (čia jau nuo krizės pradžios, o dabar tai ypač), aš visiškai savanoriškai apribojau savo išlaidas drabužiams, kosmetikai ir kitiems niekingiems tuštiems dalykams. Jūs pamenate, buvau tiesiog tapusi ekonomijos maniakė. Kaip dabar madinga, ėmiau šeimininkauti namie, netgi kepti naminę duoną, lipdyti naminius koldūnus ir virti tirštas ūkiškas sriubas iš kauliukų... Be to, išdidžiai vaikščiojau per dėvėtų drabužių krautuves ir ten komplektavau „vintažinius“ ansamblius ir sau, ir saviškiui. Negana to, mečiausi į amatus: mezgiau iš senų išardytų megztinių šlepetes bei kojines ir netgi išmokau siuvinėti rišeljė technika...
Taigi, per krizę aš ištobulinau savo „namų šeimininkės“ įgūdžius, o mums pinigų kaip tik pakako sumokėti mokesčiams ir namie pavalgyti.
Į naujų drabužių parduotuves aš net neužsukdavau, nebent būdavo koks išpardavimas, tai įsigydavau kokį skudurėlį už 19.90 Lt.
Ir nebuvo man net noro eiti ir mokėti tuos siaubingus pinigus už kažkokias drapanas...
Bet artėju prie reikalo esmės. Taigi, taip jau atsitiko, kad pas mane atvažiavo mano klasės draugė ir panūdo „prasinešti pro parduotuves“, o aš turėjau palaikyti jai kompaniją.
O kad būčiau žinojusi, kuo visa tai baigsis...
Taigi, užeiname į vieną tokią naują parduotuvę, ir jaučiu, kaip ima tankiau daužytis širdis. Nepatikėsite, o parduotuvėje — visa kolekcija mano mėgstamiausios kupranugario spalvos drabužių: ir mano fasonai, ir mano dydžiai. Nė pati nepajutau, kaip pradėjau karštligiškai rinkti drabužius ir tempti krūvomis juos į kabiną...
Baisiausia: ką besimatuočiau, viskas tinka — ir prie figūros, ir prie akių, ir tarpusavyje.
Vargiai atpažinau veidrodyje tą įraudusią, išprotėjusią kupranugarių spalvos būtybę, bet lyg apsėta vis matavausi ir matavausi...
Ir dar klasiokė (kuriai, beje, visiškai netinka kupranugarių spalva) tik aikčiojo: kaip gražiai, kaip fainai, kaip plonina, kaip išryškina...
O visų visų baisiausia šioje istorijoje buvo tai, kad kaip tyčia tą dieną mums pervedė atlyginimus, ir mano kortelėje saugiai gulėjo mokesčiams skirti pinigai...
Žodžiu, toje kabinoje man prasidėjo isterinis drebulys su šizofrenijos priemaišomis ir pradėjau mintyse pati su savimi ginčytis. Vienas mano pusrutulis (smegenų, suprantama) sakė: „Ieva, tu negali, svarbiausia mokesčiai, žinai, kad prasidėjo šildymo sezonas. O kitas: “Ieva, spjauk į viską ir investuok į save. Ir taip jau prisikentėjai, vargšelė, pažiūrėk, į ką pavirtai su savo atseit “vintažiniais“ drabužiais“.
„Juk puikiai žinai, kad dar ir gartraukis sugedo, ir čiaupą reikia keisti — ne laikas dabar pirkti drabužius“, — šūkavo vienas pusrutulis. Bet čia pat kitas gundė: “Bet kaip, Ieva, plonina, ir kaip prie veido tinka“.
Viskas baigėsi tuo, kad aš už kupranugarių spalvos kolekciją suplojau visus mokesčiams skirtus pinigus ir karštligiškai žibančiom akim su drauge nuėjome aplaistyti mano baisios kupranugarių spalvos nuodėmės.
Švelniai glostydama ant kelių maišelį, ėmiau suvokti, ką padariusi: kad viskas, kad mus dabar išmes iš buto, kad paleis iš varžytinių... O butas tai banko, niekas nesiceremonys. Maniškis ir taip paskolą didžiausią moka, o aš jau komunalinius, taip esame sutarę, tai ką aš dabar jam pasakysiu...
Jau buvau vos ne pasirengusi priduoti atgal savo pirkinius ir susigrąžinti pinigus, bet žvilgtelėjusi į maišelį aiškiai supratau, kad nė už jokius pinigus šitų drabužių niekam neatiduosiu.
Tada apsisprendžiau ir garsiai pasakiau: „Na ir kas, net jeigu bankas atims mūsų butą, mano drabužių jis neatims nie-ka-da!“.
Mano abu pusrutuliai ir mano draugė neteko žado.
Grįžusi namo, pranešiau saviškiui, kad šį mėnesį negalėsiu sumokėti mokesčių, nes „šį tą privalėjau įsigyti“.
Tada maniškis pasiteiravo, ar tas „šis tas“ yra tai, be ko aš negaliu gyventi? “Taip“, — tvirtai atsakiau. “Ir be ko gi tu negali gyventi?“, — pajutau jo balse ironijos gaidelę, tad many sukilo baisus pyktis.
„Be kupranugario“, — iškošiau pro dantis ir pasisukau eiti į vonią žliumbti. Tada pamačiau klausiamai ištįsusį saviškio veidą: “Be kupranugario?“
Supratau, kad jo abu pusrutuliai ėme intensyviai mąstyti, ką gi aš tuo norėjau pasakyti... Ir tada aš nusprendžiau nieko neaiškinti — tegul suka galvą, o aš savo paslaptį nusinešiu į kapus... Na ne ta prasme, kad gulsiu į grabą su nauja kolekcija... Nors....Hm, įdomu, kaip atrodyčiau su kupranugario spalvos įkapėmis? Apie tai reikės dar pagalvoti, o dabar — į vonią, bet ne žliumbti, o matuotis!
Ieva, padariusi baisų dalyką
