Naujausios
Mažėjanti pieno kaina – smūgis kaimui
Pieno perdirbėjai mažina pieno kainas ir didina reikalavimus ūkininkams. Jie neslepia, jog nori pigios ir geros žaliavos. Ūkininkai, priversti brangiau pirkti kurą, trąšas, daugiau mokėti už elektrą ir paslaugas, bet pigiau parduoti pieną.
Kaimui – tai naujas smūgis.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Centai už kruviną darbą
Kelmės rajone, Kražių seniūnijoje, Syderiškės kaime ūkininkaujanti Onutės ir Vytauto Viršilų šeima turi nemažą pieno ūkį. Kasdien parduoda po šešis šimtus kilogramų pieno.
Į ūkį nemažai investuoja. Už devynis tūkstančius litų fermoje neseniai įrengė lazerius, kad karvės būtų sveikesnės. Už 55 tūkstančius litų pirko valstybės žemės, kad turėtų daugiau ganyklų ir pievų. Įsėtose ganyklose ūkininkai anksti pradeda ganiavą.
Kol už kilogramą pieno gaudavo per litą, apsimokėjo investuoti į pieno ūkį. Paskui kainos krito iki 85 centų, nuo gegužės perdirbėjai moka tik po 73 centus už žaliavinio pieno kilogramą.
„Kiek tų ūkininkų kaime beliko. Stengtųsi bent tuos pačius pasiaukojančius išlaikyti. Juk kaime jau niekas nebenori net pliauskos pakelti. O ūkininkauti – kruvinas darbas, – kalba Onutė Viršilienė. – Dar gerai, kad nesinaudojom Europos parama. Pakelsim kepurę, nustumdysim ūkį buldozeriu – ir sudie. O jei būtume paėmę paramą, įsipareigoję, tai nei pakarti, nei paleisti. Juk karvė neduoda pieno iš šventos dvasios. Kiek kainuoja pašarai, papildai, darbas!“
Reikalavimai – didyn, kaina – mažyn
Pavardžių nenorėję skelbti Užvenčio seniūnijos ūkininkai taip pat piktinosi perdirbėjų savivale.
„Tai dar vienas skaudus smūgis kaimui. Mirties nuosprendis, – piktinosi ūkininkai. – Balandžio viduryje perdirbėjai susirinko į suvažiavimą Kaune ir nulėmė ūkininkų likimą. Ketina panaikinti somatinių ląstelių „lubas“. Ras keletą – pieną pripažins nerūšiniu, taikys nuoskaitas. O kainas mažina. Jie nė neslepia. Nori pigios ir geros žaliavos. O kaip ūkininkui pigią žaliavą gauti, kai dyzelinas jau 3,30 lito, elektra pabrango, prieš savaitę salietros maišas kainavo 68, vakar – jau 72 litus. Jonavoj tona kainuoja 789 litus, o mes mokame 1440. Iš Jonavos tiesiai pirkti negalime, su mumis nesudaro sutarčių. Privalome išmaitinti tarpininkus.“
Pasak ūkininkų, perdirbėjai važiuoja žaliavos į Latviją. Negana, kad parvežimas kainuoja daugiau, bet ir moka už žaliavą latviams daugiau. Vadinasi, žaliavos nėra per daug.
Iš Latvijos, anot ūkininkų, parsiveža pieną su inhibitoriais, latviams išveža grietinėlę. „Parvežė miltelių, įblendė į pieną – gavosi varškė, nereikia jokių ekologinių ūkių.“
Europos kilpa
Ūkininkai baiminasi, jog būtent dabar kaimas gali pajusti tikrąją krizę. Prieš keletą metų, kai pieno kainos buvo nukritusios, ūkininkai patys spaudė sūrius, vežė į miestus parduoti žalią pieną. Kai kurie nusipirko net pilstymo linijas ar ieškojo kitų išeičių.
Pastaruosius porą metų žaliavos kainos tenkino ūkininkus. Jie drąsiau naudojosi Europos parama. O Europos parama užveržė kilpą ant kaklo. Pririšo prie ūkio penkeriems metams. Nes gaudamas paramą įsipareigojai vykdyti ūkinę veiklą. Ir sąlyginių vienetų sumažinti negali. Nei parduoti technikos. Nei bankrutuoti.
„Davė Europos pinigų – ir pririšo. Dabar perdirbėjai užsikals milijonus. O mes elgetausim. Juk perdirbimo įmonės jau net kooperatyvus smaugia. Jiems pirmiausia sumažino įkainius už žaliavą,“ – kalbėjo Užvenčio seniūnijos ūkininkai.
Kibiriniai ir verslininkai
Užventiškių nuomone, Lietuvos kaime galėtų dominuoti smulkūs, nedideli šeimos ūkiai. Juose dirbtų patys šeimininkai. Daugelis kaimiečių tokiu būdu galėtų susikurti sau darbo vietas. Tačiau perdirbėjai smulkiųjų žaliavos tiekėjų nemėgsta, vadina juos „kibiriniais“. Nors tų kibirinių pienas būna pats švariausias ir kokybiškiausias, nes žmogus dirba pats sau.
O stambiuose ūkiuose samdytieji dažniausia dirba bet kaip. Juk ne paslaptis, kad kaime jau nebėra ko pasamdyti nei prie modernesnės technikos, nei prie gyvulio. Samdytam tas pats koks pienas.
„Jeigu ūkyje trys ar keturi šimtai karvių, tai tas šeimininkas jau ne ūkininkas, o verslininkas, – samprotavo užventiškiai. – Jis jau neprieis prie gyvulio. Atvažiavo, pasisveikino ir vėl nudundėjo savo džipu.
O vidutiniokas viską pats daro. Jis ir šėrikas, ir valytojas, ir melžėjas, ir veterinaras, ir mechanikas. Pats veršelius priima, pats techniką remontuoja. Ir jo vaikai nuo mažens dirba. Gal jie liks kaime. Juk anksčiau kaimuose buvo pilnos trobos vaikų. O dabar visos moterys jau penkiasdešimties. Kelių šimtų karvių savininko vaikai skris studijuoti į užsienius. Nei į Lietuvą, nei juo labiau į kaimą negrįš.“
Prie traktorių teks rišti šunis
Ūkininkai apgailestavo, kad jų darbo ir investicijų pieno perdirbėjai neskaičiuoja. Kiek laiko praeina, ir kiek darbo įdedi, kol užsiaugini produktyvią karvę.
Be to, dar spaudžia ir mokesčiai. Vienas pašnekovų turėjęs sumokėti 3800 litų pelno mokesčio, dar beveik porą tūkstančių „Sodrai“ ir Ligonių kasai. Iš visų pusių ūkininkui grasina: ir perdirbėjai, ir Mokesčių inspekcija, ir „Sodra“, ir aplinkosauga.
Kitas stebėjosi, jog jis turi darbą, moka valstybei ir Ligonių kasai. Tačiau kaip ūkininkas privalo dar kartą mokėti Ligonių kasai 72 litus.
„Dėl durnos mokesčių politikos nė kooperuotis negali. Pavyzdžiui, nusiperkam penki ūkininkai vieną kombainą. Jeigu kuris nors iš partnerių mano laukuose kuls, aš su juo turėsiu sudaryti darbo sutartį,“ – stebėjosi užventiškis.
Tokia žemės ūkio politika, ūkininkų nuomone, sužlugdys kaimą. Tų, kurie dar visai nenusikalė savo ūkyje, akys kryps į užsienį. Vadinamieji kaimo „bambaliniai“ eis vogti. Iki šiol pas ūkininkus kartkartėmis užsidirbdavo po penkiasdešimt litų. Užtekdavo alui ir cigaretėms. Pamažėjus ūkininkų, jie eis vogti. Teks prie kiekvieno traktoriaus pririšti po šunį.
„Jeigu tos prognozės pasitvirtins, Lietuvos kaimas bus galutinai sužlugdytas,“ – sakė ūkininkai.
Perdirbėjai kaltina sezoniškumą ir pieno perteklių
Vilkyškių pieninės žaliavos supirkimo direktorius Rimantas Jancevičius tvirtina, jog sumažėjusios žaliavos kainos – ne pasaulio pabaiga, ir ūkininkai neturėtų pjauti karvių.
Praeis keli mėnesiai, ir kaina vėl grįš į savo vėžes. Esą pieno rinkoje kainas dar diktuoja sezoniškumas. Šiuo metu pasaulyje pieno žaliavos kiekiai išaugo 3 – 4 procentais, Lietuvoje – 8,5 procento. Dėl pieno pertekliaus pinga ir sandėliuose užsiguli perdirbėjų pagaminta produkcija.
Esą perdirbėjai taip pat jau keli mėnesiai dirba nepelningai. Sviesto tona kainavo 4000 eurų, atpigo iki 2450 eurų, maždaug penkiais šimtais eurų pigo ir fermentiniai sūriai, 27 procentais – pieno miltai, 17 procentų – išrūgos. O grietinėlės kaina nukrito perpus.
„Lietuvoje beliko apie du milijonus 700 tūkstančių žmonių. Išvažiavo darbingiausi, ekonomiškai pajėgiausi valgytojai, – sakė Rimantas Jancevičius. – Mes priversti eksportuoti apie 60 procentų savo produkcijos. Taigi, ir mus veikia pasaulio rinkos.“
Rimantas Jancevičius dėl sumažėjusių žaliavos kainų kaltina ir per didelį PVM mokestį maisto produktams.
Ministras kreipėsi į Europos komisarą
Dėl situacijos pieno rinkoje Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius oficialiu raštu kreipėsi į ES komisarą žemės ūkiui Dacian Ciolos. Jis reikalauja atnaujinti eksporto grąžinamąsias išmokas už eksportuojamus pieno produktus.
Kaip praneša Žemės ūkio ministerija, sumažėjus pieno produktų paklausai, atsargos kaupiasi sandėliuose. Tai lemia pieno supirkimo kainos mažėjimą. Lietuvos ūkininkams mokama pieno kaina yra viena mažiausių ES ir 11,5 proc. mažesnė negu ES vidurkis.
„Lietuvos pieno perdirbimo įmonės jau sumažino pieno supirkimo kainas pieno gamintojams ir ketina mažinti dar labiau , – teigiama oficialiame rašte. – Perdirbimo įmonės nebepajėgs mokėti už pieno žaliavą tiek, kad pieno gamintojai galėtų padengti augančius gamybos kaštus pieno ūkiuose. Dėl sumažėjusių pajamų pieno gamintojai ,,užšaldo“ pradėtų investicinių projektų, nukreiptų pieno ūkių modernizavimui, vykdymą, ketina riboti ar net visai atsisakyti pieno gamybos.“
BANDA: Pieno perdirbėjai tikina, jog pavasarį ir vasarą, kai karvės išgenamos į ganyklas, yra pieno perteklius, todėl krenta žaliavos kainos.
PAJAMOS: Mažinant žaliavos kainas ūkininkų pajamos iš pieno nepadengs išlaidų.
ABEJONĖS: Kražių seniūnijoje Syderiškės kaime ūkininkaujanti Onutė Viršilienė sako, jog kasdien parduodant po šešis šimtus kilogramų pieno, kainos sumažinimas keliolika centų virsta dideliu nuostoliu. Ūkininkė abejoja, ar neatsisakius pieno ūkio. Autorės nuotr.