Naujausios
Prisijaukinta pavogta erdvė
Paradoksas, kad pastatę brangius visuomeninius pastatus, į juos retai užsukame. Dažnai muziejai, galerijos ir salės stovi tušti. O kur dar apleisti pastatai, kurie lyg vaiduokliai stūgso miestuose?
Kaip erdvę paversti išmaniąja ir ja naudotis kasdienybėje, paskaitą Šiaulių dailės galerijoje skaitė jauna, bet jau žinoma architektė iš Vilniaus, buvusi šiaulietė Andrė Baldišiūtė.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Miestas nykus ir dėl žmonių trūkumo
„Nesiskųskime, kad miestas nykus – patys dažniau išeikime iš namų. Vaikščiokime gatvėmis, vakarokime mieste, ir jis atgis“, – tai vienas iš A. Baldišiūtės patarimų šiauliečiams.
Pasak architektės, kuriant kažkas nuostabaus nutinka tada, kai sugebame praplėsti savo galimybių ribas. Neturintiems patirties tai pavyksta dažniau, nes tokie žmonės tiesiog dar nežino savo galimybių ribų.
Jos nuomone, revoliucija mene, architektūroje įvyksta tada, kad profesionalai apsikeičia vaidmenimis – inžinieriai dirba architektų, dailininkai – inžinierių darbus ir panašiai. Taip atsikratoma stereotipų ir staiga atrandama kažkas nuostabaus.
A. Baldišiūtė citavo vakarų architektą, perfrazavusį žymųjį posakį: mažiau yra daugiau. „Daugiau yra kitaip!“, – šypsojosi jauna kūrėja.
Ji pristatė vieną iš naujų architektūrinių koncepcijų. Esą Žemė sukasi, todėl ir pastatai turėtų būti konstruojami ne pagal statikos, o pagal dinamikos dėsnius. Jie turėtų ne stovėti, o balansuoti. Tokio balansavimo pavyzdys yra 2012 metų Londono olimpinių vasaros žaidynių apžvalgos bokštas.
„Ilgus šimtmečius įsivaizdavome, kad progresyvios šalies ar miesto įvaizdį galime apibūdinti naujų, o pastaruosius dešimtmečius – aukštų ar aukštesnių pastatų gausa. Ar šiandienos skaitmeninei ir eko visuomenei šie aspektai vis dar svarbūs? Kokią erdvę šiandien norime ir galime turėti? Ar mokame naudoti jau turimas erdves? Ieškokime įkvepiančių erdvių aplink mus, bandykime apžvelgti, kokiomis priemonėmis erdvę kuriame ir kaip ją vagiame kasdienybėje“, – siūlė architektė.
Tuščius pastatus užima skvoteriai
Prieš dvejus metus Venecijoje vykusioje architektūros bienalėje dalyvavusi A. Baldišiūtė atkreipė dėmesį į 1954 metais statytą olandų paviljoną, kuris būna užimtas tik 3 mėnesius per metus.
Apskaičiavus akivaizdu, kad 43 metus pastatas stovėjo tuščias. Šis paradoksas verčia klausti, kaip racionaliai panaudoti tas erdves, kurias jau turime? Gal galim skirti daugiau energijos joms apgyvendinti?
Pavyzdžiui, Olandijoje nuo 1970 metų neturintieji pastogės galėdavo legaliai užimti nenaudojamus pastatus – išpopuliarėjo vadinamoji skvoterių kultūra.
Jeigu pastatas stovėdavo tuščias metus ir tai buvo galima įrodyti, neturintys pastogės galėdavo ten įsikelti ir gyventi be jokios sąžinės graužaties ar baimės būti išmestiems į gatvę. O pastato savininkas ir toliau turėdavo mokėti sąskaitas už šildymą, vandenį, elektrą...
Skvoteriais dažniausiai tapdavo jauni žmonės, neišgalintys susimokėti už būstą. Tačiau nuo 2010 metų politikai skvoteriavimą uždraudė. Staiga skvoteriai tapo nusikaltėliais, nes pastatų savininkai įrodinėjo, kad skvoteriai trukdo parduoti ar išnuomoti pastatus.
Tada atsirado antiskvoterių judėjimas. Antiskvoteriai tuščiuose namuose įsikurdavo su savininko žinia ir įsipareigodavo gavę nurodymą per tris dienas išsikelti iš pastato.
„Jaunimas, ypač studentai, ir dabar naudojasi antiskvoterių kultūra“, – sakė A. Baldišiūtė.
Pagrobta erdvė
Architektė stebėjosi, Lietuvoje vyraujančia tendencija, kai už dešimtis ar šimtus milijonų litų pastatyti ir išgražinti visuomeninės paskirties pastatai stovi tušti, dažnai užrakinti.
Skaidrėse ji rodė XVIII amžiaus architekto sudarytą Romos miesto žemėlapį, kuriame pavaizduotos ne tik gatvės, bet ir jose stovinčių pastatų vidaus erdvės. „Žemėlapio autorius lankytojams tarsi atvėrė visų Romos pastatų duris“, – sakė A. Baldišiūtė.
Kad mūsų šalies miestuose stovinčių pastatų durys atsivertų lankytojams, dažnai tenka kovoti su biurokratais arba iš viso lieki nepatekęs į vidų.
„Su kolegomis vidury dienos vaikštinėdami už 80 milijonų litų atnaujintoje Nacionalinėje dailės galerijoje suskaičiavome vos du lankytojus. Bet galerijos administracija griežtai atmetė mūsų prašymą čia surengti tradicinį achitektų renginį. Esą bus nesaugu eksponatams... Vis dėlto po ilgų įtikinėjimų pavyko galeriją atverti žmonėms“, – užrakintų durų istoriją baigė A. Baldišiūtė.
Architektė reziumavo, kad iš mūsų pavogtą erdvę kartais reikia pasigrobti, prisijaukinti.
Pastatą perpjovė pusiau
Dar vienas mūsų miestuose plintantis virusas – apleisti, mirštantys, niekam nereikalingi pastatai. Išradingos galvos sugeba įkvėpti dvasios net tokiems namams.
Pastatą naujam gyvenimui galima prikelti jį perpjovus pusiau arba kiaurai pergręžus – įrodė žinomas amerikiečių menininkas ir architektas Gordon Matta Clark.
Jis išgarsėjo 1975 metais Paryžiaus bienalėje išpjovęs didžiulę kūgio formos skylę per du 17 amžiaus Les Hales pastatus, kuriuos buvo žadama nugriauti dėl statomo Žoržo Pompidų centro. „Jau nurašytiems pastatams Gordon Matta Clark suteikė naują netikėtą vaizdą“, – sakė architektė.
Kitas visuotinio susidomėjimo sulaukęs menininko poelgis – pusiau perpjautas namas. Apleistame Detroito rajone nusipirkęs apleistą namą Gordon Matta Clark perpjovė jį lygiai per pusę.
„Pjovė per laiptus, todėl lipant jais neįmanoma būtų išvengti atskyrimo momento, kai jau nebegalima iš vienos namo dalies patekti į kitą, erdvė atidalinama“, – įdomybę pristatė A. Baldišiūtė.
Patarimai Šiaulių biurokratams
Po paskaitos prie A. Baldišiūtės priėjęs Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vaclovas Vingras bandė gauti patarimų, ką daryti su tuščiais Šiaulių pastatais: senaisiais gimdymo namais, uždarytomis mokyklomis.
„Vokietijoje tokie pastatai buvo išmontuoti atskirais blokais, o jų erdvės labiau pritaikytos žmonėms“, – sakė jauna menininkė.
Ji nesutiko su V. Vingro pastaba esą plotas racionaliau panaudojamas sutankinus miestą.
„Aš prieš sutankinimą,– akcentavo A. Baldišiūtė. – Kartais naujai sukurti viešąją erdvę ar ją pritaikyti padeda paprasčiausi medžiai, tik reikia juos pasodinti“.
Išsilavinusi ir perspektyvi
Amsterdamo Architektūros Akademijos ir Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto architekto diplomus turinti Andrė Baldišiūtė yra studijos „ANDRĖ BALDI architektūra urbanistika“ įkūrėja, viena iš Architektūros (pokalbių) fondo iniciatorių ir pradininkių, aktyvi jaunosios kartos Lietuvos architektė, daug dėmesio skirianti kūrybos procesui bei novatoriškiems problemų sprendimams.
Savo profesinę architektės karjerą pradėjo „Paleko Arch Studijoje“ Lietuvoje. Vienas pirmųjų didelių kurtų pastatų – biurų pastatas „Viktorija“ Vilniuje. Vėliau Andrė dirbo architektūros biuruose „One Architecture“ Amsterdame ir „Karres en Brands“ Hilversume, kur sėkmingai dalyvavo keliuose urbanistiniuose projektuose.
A. Baldišiūtė yra kilusi iš Šiaulių. Kartu su kolegomis dalyvavo Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės sutvarkymo kūrybinėse dirbtuvėse. Jos projektas buvo išrinktas į geriausiųjų trejetuką.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
BALANSAVIMAS: „Žemė sukasi, todėl ir pastatai turėtų būti konstruojami ne pagal statikos, o pagal dinamikos dėsnius. Jie turėtų ne stovėti, o balansuoti“, – sakė architektė Andrė Baldišiūtė.
NUOMONĖ: „Daugiafunkcinis erdvės panaudojimas reikalauja peržengti savo mąstymo ribas“, – mano architektė Andrė Baldišiūtė.